Įdomu ir stipru

Šiemet festivalis „Vilnius Jazz“ prasidėjo kiek nestandartiškai, gal net keistokai, bet labai įdomiai ir stipriai. Ramioje, jaukioje vietelėje – Rūdninkų knygyne, kuris primena jaukią kavinę, vinilinių plokštelių parduotuvę ar net prabangų vyriškos kosmetikos saloną, – džiazo mėgėjai susirinko į vieno garsiausių lenkų džiazo muzikologų, radijo laidų vedėjų, ilgamečio žurnalo „Jazz Forum“ vyriausiojo redaktoriaus Paweło Brodowskio paskaitą „Krzysztofas Komeda – vizionieriškas Europos džiazo pionierius“. Prestižiškiausias Lenkijos džiazo žurnalas „Jazz Forum“ buvo įsteigtas 1964 metais. Šis leidinys komunistinio režimo laikais populiarino lenkų kultūrą užsienyje. Kurį laiką jis buvo leidžiamas ir anglų, vokiečių kalbomis, platinamas 103 pasaulio šalyse. Paskaitoje P. Brodowskis apžvelgė legendinio lenkų pianisto, kompozitoriaus, aranžuotojo ir grupių lyderio K. Komedos (1931–1969) nuopelnus Lenkijos ir Europos džiazui. Komeda labiausiai išgarsėjo kaip talentingas kino kompozitorius, vos per vieną dešimtmetį parašęs muziką daugiau kaip 70 filmų, daugiausia tai buvo režisieriaus Romano Polańskio darbai, o „Rozmari kūdikiui“ („Rosemary’s Baby“) parašyta lopšinė „Miegok ramiai ir šiltai“ tapo dažniausiai atliekamu lenkų džiazo standartu. Kaip didžiausią džiazo pasiekimą, manau, labiausiai reikėtų vertinti jo albumą „Astigmatic“, kuris išryškino Europos džiazo estetikos atsiradimą kaip atsvarą anuomet dominavusiam amerikietiškam džiazui.

Kitais metais bus minima penkiasdešimties metų sukaktis nuo tragiškos, ankstyvos šio menininko mirties. Taigi festivalio „Vilnius Jazz“ scenoje prasidėjo tarptautinis „Komeda Incarnations“ turas. Projekto premjera įvyko pernai Lenkijoje, iš Lietuvos šis audiovizualinis projektas keliaus į Slovakiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Suomiją ir Vokietiją, įtrauks tų šalių muzikantus. Beje, projektas turi ir kitą pavadinimą „The 3 Sounds of Komeda“ („Trys Komedos garsai“), nes anais laikais pasitaikydavo kritikų, kurie teigė, jog Komeda – joks kompozitorius, jo kūryba – tai trys garsai. Vilniaus scenoje grojo ir dainavo lietuvių ir lenkų menininkai Dainius Pulauskas, Valerijus Ramoška, Liutauras Janušaitis, Armanas Isojanas, Augustas Baronas, Łukaszas Lachas, Emose Uhunmwangho, Jamesas Mortonas, primindami Komedos gyvenimą, muziką, kūrybinį palikimą, kartu tarsi vartydami ryškiausius lenkų džiazo istorijos puslapius. Žinoma, negaliu nepaminėti didžiulio ir labai skoningo D. Pulausko darbo koncerte ir prieš jį. Jis puikiai pajuto muzikinę koncepciją Komedos darbuose. Labiausiai pradžiugino, kad Rusų dramos teatro scena pirmą kartą muzikos festivaliuose buvo panaudota kaip teatro scena. Ir ne tik todėl, kad renginys buvo muzikinis, audiovizualinis, bet ir todėl, kad atsirado režisūra, scenografija, dekoracijos, išraiška skaitant tekstus, žodžiu, teatras.

Atgaiva sielai, protui ir ausims tapo vieno garsiausių savo kartos pianistų Shai Maestro (Izraelis) trio koncertas. Festivalyje „Vilnius Jazz“ šis muzikas prisistatė su nauja sudėtim: kartu su juo scenoje pasirodė Barakas Mori (kontrabosas) ir Ofri Nehemya (mušamieji). Jie visai neseniai išleido naują CD „The Dream Thief“ (ECM). Po Berklio muzikos koledžo vasaros kursų Bostone Shai Maestro į savo trio pakvietė ilgametis Chicko Corea partneris kontrabosininkas Avishai Cohenas. Turbūt darbas su šiuo genialiu muziku padarė pianistui didžiulę įtaką, nes pirmą kartą išgirdęs jo muziką pamaniau, kad groja Coheno trio. Kūrinių plėtotė, kompozicijos įmantrybės, net melodika ir harmonija išties labai panašios. Galbūt todėl, kad panašiai tuo metu prasidėjo ir paties pianisto trio karjeros kilimas bei spartus jo tobulėjimas. Šio menininko kūrybai nesvetimas ir etniškumas, buvo galima išgirsti nemažai žydų muzikos elementų. Su malonumu klausėmės šio trio, o pabaigoje net dainavome visi drauge.

Antroji diena teatre prasidėjo dueto – brito Alexanderio Hawkinso (fortepijonas) ir švedės dainininkės Sofia Jernberg – koncertu. Šie muzikai tikrai labai skirtingi ir dirba jie paprastai atskirai, su savo kolektyvais, bet nuo 2016 m. pradėjo koncertuoti kaip duetas. Šį projektą įkvėpė tradicinės etiopų dainos, o duetą suvedė aistra Etiopijos muzikai. Tai galėjome išgirsti ir mes. Kodėl Etiopija? Nes šioje šalyje gimė vokalistė. Duetas debiutavo Amsterdame ir vadinosi „Musho“ – amharų kalba (Etiopijos valstybinė) tai reiškia „Liūdna daina“. Anksčiau A. Hawkinsas yra bendradarbiavęs su etiopų perkusininku Mulatu Astatke, o dainininkė – su tos šalies akordeonininku Hailu Mergia. Britų pianistas, vargonininkas, kompozitorius ir grupių lyderis A. Hawkinsas studijavo Kembridže teisę ir kriminologiją. Jis sąmoningai atsisakė akademinių džiazo studijų norėdamas groti tai, kas jam patinka ir kaip patinka. Dainininkė ir kompozitorė S. Jernberg gimė Etiopijoje, vėliau augo Švedijoje ir Vietname, o šiuo metu migruoja tarp Oslo ir Stokholmo. Ji nuostabiai tobulai valdo savo itin spalvingą ir originalų balsą, drąsiai išnaudoja visas jo galimybes ir įvairių stilistikų niuansus. Dainavimą ir muzikinę kūrybą ji vadina neatsiejamomis savo veiklos pusėmis, o labiausiai įkvepia naujų patirčių alkis. S. Jernberg veiklos spektras – nuo šiuolaikinės akademinės muzikos (Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“ ir Salvatore’s Sciarrino kamerinės operos) iki radikalaus „free“ džiazo, visiško avangardo, dalyvaujant Matso Gustafssono „Fire! Orchestra“ projektuose. Sofijos balsas – instrumentas, vokalu to nepavadinsi. Kad ir kokie puikūs būtų šie abu muzikantai, jų bendrame muzikavime keliai ne visada sueina. Alexanderis yra ryškiau akademinių krypčių atstovas, o Sofija visiška avangardistė, jai nesvetimas world music atspalvis, kuris, manau, labiausiai juodu ir suartina.

Grupė „Reinless“ debiutavo 2014 m. „Broma Jazz“ festivalyje Kėdainiuose. Būtent šio festivalio rengėjas Vitalis Vidikas pasiūlė Jievarui Jasinskiui įkurti kolektyvą ir jam rašyti muziką. Taigi Jievaras subūrė tuos, su kuriais norėtų dirbti, ir ėmėsi įgyvendinti drąsias kūrybos vizijas. Ne veltui grupė pasivadino „Reinless“ („nepažaboti“, „nevaldomi“). Man šis teiginys gal ne visai dera su tikrove, nes visos jų muzikos partijos Jievaro yra užrašomos ir surikiuojamos, bet ritmiška, energinga lyderio muzika, kurioje susilieja fankas, soulas, rokas ir džiazo improvizacijos, tokį pavadinimą turbūt pateisina. Pradžioje grupėje grojo aštuoni muzikantai, o dabar jų jau kaip ir futbolo komandoje – vienuolika. 2017-aisiais „Reinless“ išleido debiutinį albumą „Sus Signal“, o šiemet jau groja naują programą.

Brianas Marsella – nepailstantis eksperimentuotojas, sukūręs įvairiausios muzikos džiazo ir simfoniniams orkestrams, roko grupėms. Jo kūryboje nėra žanrų ribų. B. Marsellos trio atliekama programa yra viena įspūdingiausių, kokias šiuo metu galima išgirsti pasaulio džiazo scenose. Ją sudaro Johno Zorno pjesės iš „Angelų knygos“, kurias trio – pianistas B. Marsella, kontrabosininkas virtuozas Trevoras Dunnas ir būgnininkas Kenny Wollesenas – atlieka skirtingomis manieromis, primindami visą plejadą žinomiausių kompozitorių ir pianistų – nuo Billo Evanso ir McCoy’aus Tynerio iki Claude’o Debussy ir Erico Satie. Pernai pasirodė šios programos kompaktinė plokštelė. B. Marsella visados siejamas su legendinio avangardisto J. Zorno vardu. Trio koncertas įdomus dar ir etninės muzikos atspindžiais, kurių gausu čia cituojamoje „Angelų knygoje“. Jai autorius per tris mėnesius parašė daugiau kaip 300 klezmerių muzikos įkvėptų kompozicijų, kurias iki šiol groja įvairiausios atlikėjų sudėtys, tačiau nesu girdėjęs dinamiškesnio, įtaigesnio, techniškesnio ir labiau užvedančio projekto nei B. Marsellos atlikta šios muzikos versija. Visi šio trio nariai yra nuolatiniai J. Zorno bendražygiai. Viltis išgirsti ir patį J. Zorną mūsų festivalyje dar neužgeso.

Po B. Marsellos pasirodymo buvo įteiktas apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos džiazui. Jis pelnytai atiteko pagrindiniam mūsų šalyje džiazo fotografui Vytautui Suslavičiui – žmogui, be kurio sunkiai įsivaizduojamas šio žanro gyvavimo fiksavimas Lietuvoje.

Festivalio „Vilnius Jazz“ scenoje jau ne kartą teko girdėti didelius, įspūdingus džiazo orkestrus, dažnai iš Prancūzijos. Šioje šalyje tai mėgstamas ir puoselėjamas žanras, neatsiejamas nuo kompozicinio džiazo, derinamas su improvizacine muzika. Orkestrą „Ping Machine“ 2004 m. subūrė gitaristas Frédéricas Maurinas. Nuo tada kolektyvas išgarsėjo kaip vienas novatoriškiausių Europoje. Muziką jam rašo pats Maurinas, semdamasis įkvėpimo Olivier Messiaeno, Igorio Stravinskio, Gerardo Grisey, Gilo Evanso, Franko Zappos, Steve’o Colemano kūryboje. Komandoje tikrai labai geri muzikantai, įdomiai derinamos muzikinės medžiagos, tačiau prieš tai girdėjus puikiai pagrotą, genialią kitokią muziką, buvo sunkoka klausytis šio grandiozinio kolektyvo.

Dieninis sekmadienio koncertas, kaip visuomet, buvo skirtas konkursui „Vilnius Jazz young Power“. Dalyvavo net keturios jaunimo muzikos grupės: „Parxess 600“, „D. Jurevičius Group“, „Dushna“ ir „Dvi iš jos“. Apdovanojimų ir prizų, taip pat jų steigėjų scenoje buvo daugybė, bet pagrindinis laureato vardas atiteko Deimanto (Balio) Jurevičiaus grupei. Sveikinimai!

Na, ir du paskutiniai pasirodymai. Manau, nesuklysiu pavadinęs violončelininko iš Prancūzijos Vincent’o Courtois koncertą vienu įdomiausių, patraukliausių, įspūdingiausių ir neabejotinai originaliausių festivalyje. Nors ir yra buvę „Vilnius Jazz“ istorijoje solinių didžių muzikantų programų, ši tikrai ypatinga. V. Courtois – vienas iš nedaugelio šio instrumento didmeistrių ne tik džiaze. Kai kuriose pjesėse girdėjosi didžiulė minimalistinės muzikos įtaka. Vincent’as ir neslepia savo akademinio išsilavinimo, beje, smarkiai jaučiamo jo muzikoje. Nepriekaištinga šio violončelininko technika, muzikos suvokimas ir medžiagos dėstymas. Tai aukščiausio lygio muzikantas. Pats V. Courtois yra ne kartą minėjęs, kad įrašų studija – unikali vieta muzikinėms „kelionėms“ įgyvendinti. Ši programa taip pat yra minėtos veiklos studijoje rezultatas, nes ji gimė iš 2015 m. įrašyto albumo „West“, kuris, kaip teigia autorius, yra „kelionė, į kurią jis kviečia visus“.

„Nate Wooley’s Knknighgh Quartet“ iš tikrųjų pademonstravo, kas yra free jazz, kaip jis gali skambėti, kas yra XXI a. muzika, ir sugrąžino mus į festivalio „Vilnius Jazz“ stilistiką bei specifiką. Grupės lyderis trimitininkas N. Wooley pristatomas kaip Bruklino džiazo, improvizacinės bei triukšmo muzikos scenos žvaigždė, priskiriamas prie drąsiausių šių dienų improvizacinės muzikos trimitininkų revoliucionierių, keičiančių šio instrumento galimybių ribas ir sampratą. Kažkas iš klausytojų pajuokavo – nemanau, kad išgirsime trimito garsą. Iš tiesų, akademinio, švaraus šio instrumento garso gal ir nebuvo, bet išgirdome kai ką nuostabaus. Po koncerto įsigijau N. Wooley vinilo plokštelę ir dabar jau turiu savo nuomonę apie šį muziką.

Išklausęs visą festivalį, tiesa, be naktinių klubinių pasirodymų, galiu pasakyti, kad šių metų „Vilnius Jazz“ man tikrai atrodė vienas stipriausių. Linkiu Antanui Gusčiui ir visiems rengėjams sėkmingai įgyvendinti tolesnius planus.