7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Fausto legenda

Mintys po „Fausto pasmerkimo“ Kongresų rūmuose

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 33 (1270), 2018-10-19
Muzika
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.

Spalio 12 d. Kongresų rūmuose įvyko koncertas, melomanams tapęs reta dvasine atgaiva, kurios įspūdžiai ilgai neišblės. Kūrybinį 30-metį švenčiantis Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas ir diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliko prancūzų kompozitoriaus Hectoro Berliozo dramatinę legendą „Fausto pasmerkimas“ (1846). Monumentalią drobę su orkestru parengė Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis), solistai Edgaras Montvidas (Faustas), Robénas Amoretti (Mefistofelis ir Brendelis), Milda Tubelytė (Margarita) bei berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vadovas Vytautas Miškinis, solistas Marius Rinkevičius). Švieslentėje buvo galima sekti dainuojamą tekstą, išverstą į lietuvių kalbą. Kad to reikia, liudijo po koncerto išgirsti atsitiktinių klausytojų komentarai: iki šiol jie nieko apie Faustą nebuvo girdėję.

 

Poreikis programinėje muzikoje (tai liudija ir remarkos partitūroje) kalbėti apie žmogų, jo aistras, ieškoti spalvų ir jų niuansų, žadinti klausytojo emocijas gamtos stichijomis ir skatinti pažinti filosofines egzistencines problemas suformavo spalvingą, aistringą, dramatinę Berliozo muzikinę raišką. „Fausto pasmerkimas“ – keturių dalių dramatinė legenda (légende dramatique) Johanno Wolfgango Goethe’s tragedijos motyvais. Kaip oratorija, kūrinys buvo atliktas 1846 m. Paryžiaus Komiškoje operoje. Kaip sceninis veikalas, pirmą kartą pastatytas 1893 m. Monte Karlo teatre.

 

Prancūzų poeto Gérard’o de Nervalio išverstą Goethe’s „Faustą“ Berliozas skaitė dar jaunas. „Ši nuostabi knyga sužavėjo mane nuo pirmų puslapių“, – vėliau prisipažino kompozitorius. Toks galingas buvo įspūdis. Tačiau sukūrė savitą pasaulį. Didelio orkestro ir choro piešiami sodrūs gamtos peizažai, silfidžių skrajos prie Elbės, linksmybės Auerbacho aludėje, valstiečių, karių, studentų, miestelėnų gyvenimo scenos, o jų apsuptyje – trijų herojų dvasiniai ryšiai. Faustas – tipiškas romantiškojo herojaus archetipas, paženklintas vidine kančia, siekiantis gamtoje rasti ramybę ir, pagaliau, vedamas meilės pasirinkti Mefistofelio dovanojamą pragarą. Mefistofelis neperėmė Goethe’s personažo likimo. Padedant demonams, eikliais padangių žirgais jis įviliojo Faustą į pragarą.

 

Berliozo muzikoje nieko nėra paviršinio, atsitiktinio. Kiekvienas balsas prasmingas – kaip tema, potekstė, veikėjo priminimas, spalvos niuansas. Tai savitas klausytojo vaizduotės teatras, supynęs muzikinius siužetus nuo vienatvės meditacijos iki išprovokuotos minios reakcijos, nuo kankinančių meilės atodūsių iki demoniškos fantazijos. („Jie norėjo taip mylėti, kad širdys pradėtų plakti tuo pačiu ritmu ir protai pakiltų link debesynų, kur ir mums norėtųsi sklandyti“, – 1855 m. vasario 16 d. mecenatui ir draugui Léonui Kreuzeriui rašė Berliozas.)

 

Hanso von Bülowo išsakytas paradoksas niekada nepraranda tiesos grūdo: kaip diriguojama, taip ir grojama. Tą spalio vakarą atėjome ne pasiklausyti „gražiai grojančio orkestro“, bet pabūti didžiosios romantizmo epochos inspiruotos muzikos dramos dalyviais. „Dirigentas tarsi užsivelka muzikos rūbą, kuris prie jo prilimpa, ir dabar prieš mus – vientisas subjektas“, – rašė vienas žymiausių interpretatorių, dirigentas Wilhelmas Furtwängleris. Tokie tą vakarą tapo atlikėjai scenoje. Jie nepasakojo daktaro Fausto istorijos, bet buvo jos dalyviai, dvasios ir fizinių kūnų vienis. Turėjome retą progą išgirsti ir pajusti tokios stambios formos kūrinio visumos kūrimo procesą – logišką plėtotės seką nuo pirmojo alto unisono, pristačiusio panteistiniame peizaže skendintį Faustą. Jo emocinę raišką stiprino jautriai intonavęs fleitos ir klarnetų ansamblis, jau girdėtą medžiagą varijuojantys styginiai. Tokie gerai intonuojami ir dinamiškai jautrūs pobalsiai šiame kūrinyje buvo labai reikšmingi, nes sustiprino herojų charakteristikas, suteikė koloritą (šiame epizode tenoro pianissimo ir jautrios ekspresijos netemdė styginių pasažai). Daug gerų žodžių galima pasakyti apie medinių pučiamųjų grupę, jautrias styginių potekstes. Ir visos toliau skambėjusios partitūros detalės tapo kryptingo muzikinio vyksmo elementais.

 

Girdėjome gyvą, muzikos ir dramos esmę atitinkantį, laike besivystantį organizmą. G. Rinkevičius ryškia veido emocija, rankomis, visu kūnu labai tikslingai inspiruoja atlikėjus, nenusakomais fluidais priverčia reaguoti į muzikos pokyčius. Taip jis pasiekia perteikiamų muzikos inspiracijų gelmę. Aišku, įkvėpimas negalimas be pedantiško darbo, muzikantų pasirengimo tiksliai intonuoti, jausti bendro muzikavimo organiką, emociją, tembrinę vienovę ir savo vaidmenį visos muzikos kontekste. Objektyviai „teisingo“ atlikėjų vertinimo būti negali, nes kiekvienas vertintojas, klausytojas girdi kūrinio stilistiką, emociškai priima muziką ir ją vertina skirtingai. Todėl atlikimas gali patikti arba nepatikti – tai skonio, patirties ir kitokių priežasčių reikalas. Tačiau yra objektyvūs kriterijai, kurių negalima paneigti.

 

Richardas Wagneris teigė, kad teisingas meloso suvokimas sufleruoja ir teisingą tempą. Jis mums parodo dirigento požiūrį į konkrečią muziką. Tempo logika geriausiai išryškina mintį ir frazės reikšmę. Užlaikymai, pagreitinimai turi vidinių prasmių. Tai daro įtaką nuotaikų kaitai, teigia naują mintį. Pavyzdžiui, Fausto pianissimo frazė aukštame registre atlikėjų buvo specialiai užlaikyta, nors partitūroje fermatos nėra. Tačiau taip pabrėžta herojaus būsena. Svarbi dirigentui buvo viso vyksmo eiga, kaip dramaturgijos esmė. Todėl dėmesingi ir organiški buvo perėjimai iš vieno numerio į kitą. Štai kad ir jo visumos traktuotės ypatumas: iš toli girdimų fanfarų atgarsių paruoštas Vengrų šokis – galantiškas, neforsuotas, gerai intonuojamas ir dėmesingai artikuliuojamas – atsklido tarsi iš toli, skambėjo išryškindamas forte–piano kontrastus, pasiekdamas azartišką kulminaciją. Palyginkime kelis religinių giesmių fragmentus. Nuo nuodų taurės Faustą išvadavęs choro Velykinis himnas (po galingo forte didžiulis kontrastas) – nuoširdi, tyli, pamaldi giesmė. Tačiau Fuga Branderio dainos tema, giedamas „Amen“ arba padangėmis lekiančių Mefistofelio žirgų kontekste skambantis moterų choras „Sveika, Marija...“ – sarkastiški epizodai.

 

Orkestro interpretacijoje daug dėmesio skirta koloristikai. Puikūs anglų rago, klarnetų, obojaus, fleitų, pirmojo smuiko solo, altų ir violončelių grupių epizodai vertintini kaip cantabile. Pagirtinos valtornų, trombonų, trimitų, mušamųjų instrumentų grupės. O greta dainingų, tikslingai artikuliuotų pučiamųjų linijų – geru choro vokalu kuriamas piano – kaip kontrastuojantis koloritas. Tai buvo girdėti kad ir tokioje dalyje, kaip Nykštukų ir silfidžių choras. Mefistofelis emociškai sujungia dvi dalis savo replika „Dainos saldybėje nurimk, miegok...“ Dangiškas, tarsi erdvėje vis nykstantis silfidžių (oro vaiduoklių – Berliozas) šokis – galantiško valso atspindys. Įtampa pasiekia apogėjų XVIII scenoje: padebesiais Mefistofelis ir Faustas lekia genamais juodais žirgais: op, op! Įtaigus, prieš tai skambėjusios muzikos paruoštas, natūraliai pribrendęs epizodas. „Pergalės trimitai skelbkite: jis – mano“, – staiga nutraukus fortissimo gausmą dainuoja Mefistofelis. Dar vienas orkestro ir choro šėlsmo epizodas įtvirtina Mefistofelio pergalę. Berniukų choras ir solistas Marius gieda Apoteozę Margaritai.

 

1857 m. Berliozas Karolinai Witgenstein rašė, kad Paryžiuje neranda ne tik atlikimui tinkamos salės, bet ir solistų. Fausto (tenoro) partija dramatiška, aukšta tesitūra, poilsiui erdvės beveik nepalikta. Mefistofelio partija spalvinga, daug emocijų. Margarita balansuoja tarp soprano ir mecosoprano. Šį kartą solistai suteikė didžiulį malonumą.

 

Edgaras Montvidas žinomas ne tik Europos teatruose, laimei, jį galime išgirsti ir Vilniuje. Dėmesį prikaustė ne tik gili jo muzikos pajauta, prasmingi personažų kontaktai, bet akivaizdi ypatingai profesionalaus dainavimo stebėsenos galimybė: kaip kokybiškai dažnai kompozitoriaus eksploatuojamame aukštame registre buvo dainuojama piano! Buvo atskleistos balso spalvų, emocijų raiškos galimybės. Atlikdamas tokią sudėtingą partitūrą E. Montvidas meistriškai naudojo artikuliacijų įvairovę, balso įtaigos galią, garso emisiją.

 

Pirmą kartą Lietuvoje dainavo Rubénas Amoretti – ispanų kilmės nuostabaus tembro bosas-baritonas. Muzikalus, artistiškas, hipnotizuojantis. Daugiau nei penkiasdešimt vaidmenų sukūręs artistas dainuoja Madrido, Gran Kanarijos, Barselonos, Los Andželo, Vienos, Prahos, Ciuricho, Ženevos, kituose Italijos, Prancūzijos, Meksikos teatruose. Į Kongresų rūmų sceną R. Amoretti išėjo nepastebimai, primindamas paslaptingą Mefistofelio įvaizdį. Organiškai įsiliejo į dialogą.

 

„O kokia puiki Margaritos muzika! Tačiau negalėčiau pasakyti, tai sopranas ar mecosopranas“, – sakė Arturo Toscanini. O vėliau pridūrė: „Gražių balsų maža. Reikia gebėti dainuoti būtent šį libreto tekstą.“ Ją atliko Braunšveigo operoje dainuojanti Milda Tubelytė, jau ne kartą girdėta ir Lietuvoje. Šį kartą ji kūrė trapios, naivios Margaritos paveikslą, nuspalvintą soprano tembru.

 

Berliozas siekė ir akustinio efekto. Puikiai dainavęs choras turėjo tai daryti ir už scenos, kaip ir valtornų grupė. Berniukų choras paskutinėje scenoje autoriaus nurodymu turėjo stovėti aukščiau orkestro, tarp orkestro. Net ir tokioje nepatogioje Kongresų rūmų salėje autoriaus sumanymas įgyvendintas puikiai. Šį kartą publika pelnytai plojo stovėdama.

Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
v
v
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.
Koncerto akimirka. J. Stacevičiaus nuotr.