Nebaigtumo formos

„Visuomet tikėjau nebaigtu darbu, o to išmokau iš Schuberto, jo „Nebaigtosios simfonijos“, – taip kadaise yra pasakiusi menininkė, atlikėja ir aktyvistė Yoko Ono. Ir išties, nebaigti darbai pasaulio istorijoje funkcionuoja savaip, su savimi nešdamiesi paslapties šydą, vis įskeliantį diskusijas, bandant išspręsti amžiną lygtį – kodėl kas nors kadaise neužbaigė to, ką pradėjo? O viskas turbūt yra paprasčiau, nes kasdienybėje nebaigtumo – daugiau nei apstu. Vis dėlto paženklinti neužbaigtumu kompozitorių darbai metai iš metų kuria vis naujas legendas, kontekstus ar net naujus, baigtus ar nebaigtus kūrinius, toliau audrinančius suvokėjų vaizduotę.

Chrestomatinis nebaigtumo muzikos istorijoje pavyzdys – Franzo Schuberto Simfonija Nr. 8, visiems geriau žinoma „Nebaigtosios“ vardu. It kibirkštis, davusi vardą koncertui Nacionalinėje filharmonijoje, kurį transliavo „Euroradijas“, ji, matyt, inspiravo ir kitų kūrinių, savaip pažymėtų neužbaigtumu, pasirinkimą spalio 6-osios koncerto programai. Visi keturi vakaro opusai atspindėjo skirtingas nebaigtumo formas ir stadijas ar pretekstus, o galiausiai – šiandien egzistuojantį rezultatą. Šįkart pasigilinti į tai, interpretuojant ir gerai žinomus, ir mažiau girdėtus šiuolaikinės muzikos kūrinius, ėmėsi Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Modesto Pitrėno. Atliekant paskutinį programos kūrinį prisidėjo ir akordeonininkas Martynas Levickis.

Ieškant taiklių epitetų pirmos koncerto dalies kūriniams apibūdinti, bene labiausiai tiktų du įspūdingus joje girdėtus kūrinius pavadinti romantizmo saulėtekiu ir saulėlydžiu. Schuberto  „Nebaigtoji“ simfonija parašyta 1822 m., romantizmo epochai auštant. Gustavą Mahlerį puikiai žinome kaip vėlyvojo romantizmo ikoną, o jo Simfoniją Nr. 10 (1910 m.), kurios Adagio girdėjome koncerte, – kaip kūrinį, kurio šis kompozitorius taip ir nespėjo pabaigti. Akivaizdus, bet ne kardinalus šių kūrinių muzikinės kalbos skirtumas visgi neužtušuoja abiem būdingos ypač plačios emocinės amplitudės, turiningos raiškos ir prasmių daugialypiškumo. Tik Schubertas, rodos, kalba gana santūriai ir rafinuotai, o Mahleris – jau menkai ką beslėpdamas, drąsiai ir audringai, įtraukdamas klausytoją į nesibaigiančios įtampos kupiną vidinę kūrinio būtį. Žavėjo subtilus dirigento priėjimas prie Schuberto „Nebaigtosios“ – grakščios frazių, o ypač dalių pradžios (nepaprastai graži, paslaptinga, išklausyta ir permąstyta pirmos dalies reprizos pradžia), išnyrančios iš nebūties į būtį ir išaugančios iki aštriausių jausminių viršūnių. Drąsūs, aiškūs, kai kur net peilio aštrumo styginių pasažai leido šį šimtąkart girdėtą kūrinį išgirsti tarsi iš naujo ir su dideliu malonumu. Tiesa, neretai kliuvo orkestro pučiamųjų nerangumas, tai susivėlinant laiku įstoti, tai užbaigti, tai kiek nevikriai akompanuojant grakštiems styginiams, griežiantiems šalutinę temą.  

Mahlerio Adagio iš jo 10-osios, tarsi įkvėptas ką tik nuskambėjusios Schuberto „Nebaigtosios“, šoko į aukščiausias dramatizmo viršūnes. Klausantis aštrių, anot Mahlerio muzikos tyrinėtojų, bene disonansiškiausių sąskambių visoje jo kūryboje, prieš akis stojo degančios širdies, vis bandančios išsprūsti iš krūtinės, vizija. Žmogaus, mėginančio išrėkti visą skausmą, meilę, ilgesį, nusivylimą ir džiaugsmą – viską vienu metu. Tas kūrinys toks dramatiškas, kad turbūt kelia pasišlykštėjimą ne vienam kompozitoriui „racionalui“. Šiame kūrinyje nebaigtumą atspindi ne tik tos planuotos, bet nebaigtos dalys, bet ir pats muzikinės medžiagos dėstymo principas, kai motyvas iš motyvo, frazė iš frazės, sakinys iš sakinio it koks sąmonės srautas jungiasi vientisai, be pabaigos, tarsi „įsikūnija“ vienas į kitą. O pagrindinė idėja, vis atsirandanti, sugrįžtanti, apipinta daugybe kitų, savotiškų antitezių, kuria nuolatinį konfliktą, girdimą tiek kūrinio vertikalėje, tiek horizontalėje. Mahlerio Adagio – tikra romantinio kūrėjo ir jo kūrinio sampratos kvintesencija, žmogiškasis rojus ir pragaras kartu. Vien todėl bet koks orkestrantų atsipalaidavimas čia buvo girdėti iškart – atliekant tokius kūrinius negalima per mažai mylėti, per mažai kentėti, negali per mažai skaudėti. Visgi dirigentas išties meistriškai valdė sudėtingą partitūrą ir atlikėjus, išlaikydamas kūriniui būdingą emocinį perviršį, nelengvą skirtingų instrumentų grupių koordinaciją ir sugrąžindamas iš minties pabėgusius atlikėjus taip, kad orkestras, ypač tutti, suskambėdavo nuostabiai stipriai. Tik pati pradžia – altų motyvas – buvo ne itin užtikrinta, ir tas „nerangių pučiamųjų leitmotyvas“ kartkartėmis sutrikdydavo įspūdį ir šiame kūrinyje.

Antroji koncerto dalis buvo skirta šiuolaikinei muzikai. Ją pradėjo Algirdo Martinaičio „Nebaigtoji simfonija“, parašyta sekant Schubertu, lygiai taip pat dviejų dalių, tik jau planuotai. Pats kompozitorius tvirtina, kad tai vienas tų kūrinių, rašytų „iš rankos“, matyt, be kažkokių „paruoštukų“, technikų ir teorijų dėlionių, daugiau iš girdėjimo, iš pajautimo ir įkvėpimo. Šio kompozitoriaus kūrinių atlikimų visuomet nuoširdžiai laukiu – jų daugiaplaniškumas, eklektika, minties spalvingumas, pažįstamų intonacijų pynės, praeities partitūrų atspindžiai visuomet susideda į jaudinantį garsovaizdį. Netrūko viso to ir Martinaičio „Nebaigtojoje“, kurioje, žinantiems šio kompozitoriaus braižą, jį atpažinti neturėjo būti sudėtinga. Dirigentas, rodėsi, į šį kūrinį žvelgė it į žaidimą, vieną po kitos dėliodamas skirtingas faktūros melodijas, instrumentų grupes, rafinuotai keisdamas nuotaikas ir spalvas. Jo valdomas orkestras atrodė gana tikslus ir įtikinantis. O žaviausia visoje šioje žaismėje vis vien buvo „Nebaigtosios“ pabaiga, kurioje tos paskutinės natos, kurios visi sulaikę kvėpavimą laukė, taip ir nebuvo. Tad realybėje Martinaičio „Nebaigtoji“ tarsi nesibaigė, pakibo ore ir paliko publiką laukti tęsinio arba jį patiems susikurti.

Nebaigtumo ženklu paženklintą koncertą užbaigė pabaigtas vieno ryškiausių šių dienų estų kompozitorių Erkki-Sveno Tüüro kūrinys „Pranašystė“ akordeonui ir orkestrui. Su juo į Nacionalinės filharmonijos koncertinį sezoną įsitraukė publikai puikiai pažįstamas akordeonininkas M. Levickis. „Pranašystė“ – įdomus, spalvingas kūrinys, kuriame solisto ir orkestro santykis itin glaudus, neretai susiliejantis į neatskiriamą. Štai opuso pradžioje iš akordeono it kokie obertonai išauginamas visas orkestras. M. Levickis šiame kūrinyje pasirodė kiek kitoks nei mums įprasta jį matyti – jo solisto laisvė čia buvo įrėminta nelengvos, ypatingo susiklausymo su orkestru reikalaujančios muzikinės medžiagos. Tik kartais akordeonas tarsi pakildavo virš orkestro, lengvai žybtelėdamas. M. Levickiui čia teko ieškoti garso subtilumo, rafinuotumo, niuansuoto, bet aiškaus piano ir techniką demonstruoti ne pirštų miklumu, o sąmoningu partitūros ir dirigento užmojų perpratimu ir įgyvendinimu. Tiesa, prie įprasto vaidmens akordeonininkas grįžo publikai išprašius bisą – atliko paties parengtą liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ aranžuotę. Jos pradžia buvo lyg ir daug žadanti – bandyta naudoti įvairius akordeono efektus, minimalų akompanimentą. Visgi ilgainiui vienos gražiausių lietuvių liaudies dainų aranžuotė virto klišėmis išmargintu pasipuikavimu technika. Šiame pasirodyme neliko nė kvapo dainos gelmės ir esmės, kurią gana taikliai yra pagavęs ne vienas kompozitorius savo autorinėse kompozicijose.