Galingai skambanti intymi opera

Naująjį sezoną teatras pradėjo Bélos Bartóko diptiku – vienaveiksmiu baletu „Stebuklingas mandarinas“ ir vienaveiksme opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Sprendimas pasiteisino – vienas kitą papildantys veikalai pateikia solidų šio kompozitoriaus kūrybos pristatymą, mat tiek Lietuvos koncertų salėse, tiek muzikinio teatro scenose Bartókas vis dar ne itin svetingai laukiamas, nors jo muzika seniai kanonizuota kaip XX a. klasika. Ir tai truputį keista. „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ kurta Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, tuo pat metu, kai Igoris Stravinskis savo baletais šiurpino Paryžiaus publiką. Abu autoriai trupino vėlyvojo romantizmo muzikos kalbą, ieškojo naujų muzikos sąrangos idėjų folklore, meninių pasaulėvaizdžių, mąstymo principų – pasakose. Laiko ženklai. Tik Stravinskio „Šventasis pavasaris“ Lietuvoje skamba dažnai, o Bartóko veikalai, įskaitant ir baletą „Medinis princas“ – ne. Galbūt todėl, kad rusų muzika sovietmečiu Lietuvoje buvo plačiai propaguojama, studijuojama, nors Stravinskis ir pabėgo nuo socializmo į Vakarus. Vengrų muzika irgi nebuvo pati „blogiausia“, mat priklausė „raudonajai“ Europos daliai, bet vis tiek nepalyginamai kukliau skleidžiama nei rusų muzika. Tik tuo galėčiau paaiškinti, kad „Ugnies paukštės“ ar „Šventojo pavasario“ muzika tūlo lietuvio koncertų lankytojo ausiai įprasta, o „Medinio princo“ ar „Stebuklingo mandarino“ – gerokai svetimesnė, nors talentu nenusileidžianti.

Tiesa, šviesaus atminimo muzikologas Adeodatas Tauragis dėjo pastangas, kad jo mėgstama Bartóko muzika patektų į Lietuvos melomanų akiratį, ne be jo rūpesčio 1983 m. Lietuvos televizijoje režisierė Jadvyga Janulevičiūtė pastatė filmą-operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Gražina Apanavičiūtė ir Eduardas Kaniava, o teatro orkestrui dirigavo Jonas Aleksa.

Po daugiau nei šimto metų Bartókas įžengė ir į nacionalinę sceną. Tai dar buvusio LNOBT vadovo suplanuoti spektakliai, kuriuos pastatė ta pati kūrėjų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas (antrasis dirigentas Julius Geniušas), scenografas Borisas Kudlička, kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum, šviesų dailininkas Marcas Heinzas ir vaizdo projekcijų dailininkas Mikołajus Molenda. Šiame tekste neleisiu sau pasakoti įspūdžių apie Krzystofo Pastoro choreografiją „Stebuklingam mandarinui“, nesijaučiu kompetentinga, nors dabar recenzijas rašo ir ekonomistė, kandidatuojanti į prezidentus, ir režisierius, socialiniuose tinkluose reflektuojantis savo spektaklio premjerą ditirambo žanru, kurio įžangoje kritikai išvanojami taip, kad kartą ir visiems laikams įsimintų, su kuo turi reikalą. Apsiribosiu tik lakonišku operos aptarimu, mat vis dar tikiu, kad muzikologo profesija suteikia įrankių, reikalingų vertinant muzikos įvykius, o recenzijos – reikalingas žanras meninių procesų sanitarijai, net jei jos uždarytos į beveik hermetišką kultūrinės žiniasklaidos getą.

Pirmą sykį „Mėlynbarzdį“ pamačiusi teatro scenoje supratau, kodėl ši opera taip gerai atsiskleidžia operos ekranizacijose. Čia verta prisiminti 1988 m. BBC sukurtą ekranizaciją (rež. Leslie Megahey), kurioje Juditos ir Mėlynbarzdžio vaidmenis įkūnijo Elizabeth Lawrence ir Robertas Lloydas. Stambūs planai, emocijų, nuojautų niuansai artistų veiduose puikiai perteikė paslaptingą, bauginantį veikalo koloritą – pusiau pasakišką, pusiau froidišką psichologinį klimatą. Toks subtilus dviejų personažų veikimas prašosi kamerinės scenos, tačiau čia ir slypi veikalo mįslė, mat orkestras šioje operoje – didžiulis, spalvingai išnaudojamas, tai išretėjantis iki solinių epizodų, tai subanguojantis galingais tutti. Tokio didelės erdvės reikalaujančio skambesio nesutalpinsi kamerinėje scenoje, todėl „Mėlynbarzdžio“ psichologinė įtampa kiek išsisklaido, dviem artistams įelektrinti didelį teatrą nėra lengva. Dėl to nukenčia tiesioginis poveikis žiūrovui, kuriam pastiprinti statytojai pasitelkė vaizdo projekcijas. Šios – gana efektingos, išsprendžiančios pretenzingus veikalo scenografijos uždavinius, kartais paisančios ne tik siužeto logikos, bet ir muzikos tėkmės niuansų. Spektaklio scenovaizdis estetiškas, atkartojantis „Stebuklingo mandarino“ scenografijos geometrinius kontūrus, tuo dar labiau pateisinantis abiejų veikalų sugretinimą lyg diptiką. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Lietuvos žiūrovams, jau išlepintiems talentingojo Rimo Sakalausko vaizdo projekcijų, „Mėlynbarzdžio“ estetika nepasirodė nei novatoriška, nei originali. Gal greičiau pavadinčiau ją nuosaikia ir standartizuota, mat ekranai ir vaizdo projekcijos mūsų laiko teatre – jokia naujiena.

Kadangi lankiausi tik pirmoje premjeroje, išgirdau tik kviestinius solistus – vengrų sopraną Andrea Szántó ir bosą Krisztiáną Cserą. Abu puikūs, profesionalūs atlikėjai, dėję pastangas įveikti LNOBT akustiką, prisibrauti iki žiūrovų jausmų ir pažadinti emocinę patirtį. Juk opera – apie mus, vyrus ir moteris, ir beveik neišvengiamą troškimų nesuderinamumą. Dainininkams kėlė nepatogumų scenografija, mat septynerios atrakinamos durys vėrėsi gilyn ir aukštyn, tad kaskart A. Szántó turėjo kopti arba leistis nepatogiomis pakopomis. Šios pastangos kartkartėmis išmušdavo iš ritmo spektaklio tėkmę, trukdė dainininkei įsijausti į personažą.

Po atostogų pailsėjęs teatro orkestras pasiruošė premjerai kuo puikiausiai, o maestro Robertas Šervenikas turėtų didžiuotis parengęs monumentalų kūrinį. Partitūroje gausu lyrinių, kamerinių epizodų, nuotaikų, faktūrų kaitos. Išties tariuosi girdėjusi puikų Bartóko muzikos atlikimą!