Nepaprastas susipažinimas su nikelharpa

Rugsėjo mėnesį Vilniaus koncertų salėse karaliauja 28-asis Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, kuris savo klausytojams nepaliauja siūlyti vieno muzikinio siurprizo po kito. Šio penktadienio vakarą vilniečius į įspūdingą Valdovų rūmų koncertų salę masino ir traukė Lietuvoje dar nematytas senovinis instrumentas liežuvį pamankštinti reikalaujančiu pavadinimu – nikelharpa (šved. nyckelharpa). Pasak festivalio organizatorių, nikelharpa yra tradicinis švedų instrumentas, esantis, ko gero, vienas iš įdomiausių ir sudėtingiausių styginių šeimos atstovų Europoje. Jis yra didelės alto formos, turi ir griežiamąsias stygas, ir klaviatūrą. Bandant šį pavadinimą iš švedų kalbos išversti į klasikinę muzikos terminiją, gautųsi kažkas panašaus į klavišinę viola d’amore. Nors labiausiai siejamas su švedų liaudies muzikiniu repertuaru, nikelharpa, kaip pritariamuoju instrumentu, buvo grojama Europoje viduramžių, Renesanso ir baroko laikais. Jau vien egzotiškas pavadinimas ir neįprasta, senoviška instrumento išvaizda, kvietė žmones šį vakarą skirti šiai intriguojančiai pažinčiai. Sugundytų klausytojų netrūko – Valdovų rūmuose esanti koncertų salė buvo pilna.

Didier François, nuotr. šaltinis wikipedia.org

Koncerto repertuarą ir instrumentą publikai pristatė nikelharpą įvaldęs atlikėjas iš Belgijos – Didieras François, užbūręs savo charizma ir nuoširdumu. Vakarą menininkas pradėjo kūrybingu priminimu išjungti savo mobiliuosius telefonus – būdamas ant scenos su vaidybos elementais pats išjungė savąjį. Prieš atlikdamas kiekvieną repertuaro kūrinį, François spėdavo patraukliai ir su humoru pateikti įvairius istorinius faktus apie nikelharpą, taip kartu megzdamas nepaprastai šiltą ir jaukų kontaktą su publika. Iš jo pateiktų komentarų sužinojome visą nikelharpos instrumento kilmės istoriją, sandaros ir garso išgavimo subtilybes, instrumentui pritaikytą repertuarą. Intelektualaus muziko François pateikta informacija buvo naudinga tiek profesionalo ausiai, tiek spontaniškai šį vakarą praleisti su muzikiniais įspūdžiais nusprendusiam klausytojui.

Pirmosios pažinties proga Vilniaus muzikos mylėtojai buvo vaišinami žinomų ir mažiau girdėtų Renesanso kompozitorių – Guillaume’o de Machaut, Gilleso Binchois, Marino Marais, Roberto de Visée – kūriniais. Dažniausiai skambėdavo trumpos, vienos arba kelių dalių, kompozicijos, o vakarą vainikavo net dvi senovinės šokių siuitos – Roberto de Visée „Siuta la minor“ ir Marin Marais sukomponuota šokių siuita. Girdėdama nikelharpa atliekamus įvairių žanrų, formų ir trukmės kūrinius, publika galėjo paragauti niuansuoto ir labai skirtingo šio egzotinio instrumento skambesio, iš tiesų pažinti jo galimybes.

Prieš atlikdamas paskutinį kūrinį programoje – Marais „Šokių siuitą“ – François padėkojo savo kolegei, klavikordu jam scenoje akomponavusiai muzikei iš Vokietijos Alinai Rotaru. Iškart po to buvo François prakalbo aktualia tema – apie šiandieną pasaulį užhipnotizavusį populiariosios muzikos verslą ir naująsias modernių laikų tradicijas, kurios skatina muzikos klausytis paskendus virtualioje erdvėje. Šiandien, muzikos pasauliui krypstant taip toli nuo gyvo muzikavimo, gryno skambesio ir tikrų, žmogaus viduje tarpstančių emocijų, François pasidžiaugė senosios muzikos festivalio sėkme ir tokią turiningą laisvalaikio pramogą pasirinkusia koncerto publika. Po tokių neįkainojamų ir nekasdienių muzikinių pažinčių, sunku nesidžiaugti kartu su atlikėju.