7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Violončelės, vibrato!

Pirmojo sezono koncerto Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Muzika
Narekas Hakhnazaryanas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras rudens sezoną pradeda pakiliai. Neseniai, rugpjūčio 30 d., prestižiniame Baltijos jūros festivalyje Švedijoje kolektyvas itin sėkmingu koncertu paminėjo Valstybės atkūrimo 100-metį. Diriguojamas Giedrės Šlekytės, su solistais Lina Dambrauskaite, Justina Gringyte, Edgaru Montvidu, Nerijumi Masevičiumi ir Švedijos radijo choru orkestras atliko Ramintos Šerkšnytės oratoriją „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, o su pianistu Andriumi Žlabiu – Esa-Pekkos Saloneno Koncertą fortepijonui. Šią programą prieš tai girdėjome Vilniaus festivalyje, apie ją rašyta ir šio laikraščio puslapiuose, tačiau smagu pasidžiaugti, kad mūsų kolektyvo bei solistų sėkmė ir vėl byloja, koks yra tikrasis Lietuvos kultūros (ir ne tik jos) įvaizdis pasaulyje. Ar nevertėtų apie tai pagaliau rimtai susimąstyti ir valstybiniu lygiu, užuot vis kartojus pasenusią dainelę apie krepšininkų garsinamą Lietuvą? Ypač šiemet, 100-mečio proga, itin suaktyvėjo įvairių Lietuvos ir užsienio muzikos kolektyvų, teatrų mainai, kas vėlgi rodo natūralią mūsų muzikos meno europinę ir netgi pasaulinę integraciją bei tikrąjį prestižą. Tik, deja, tą prestižą puoselėti vietoje sunkoka... Grįžtant prie minėto festivalio, įtakingasis jo meno vadovas ir kompozitorius E-P. Salonenas, susižavėjęs savo ir R. Šerkšnytės kūrinių atlikimu, jau pažadėjo gražiai bendradarbiauti su Nacionaline filharmonija ir netgi atvykti gastrolių.

 

Ne mažiau pakilia gaida rugsėjo 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo ir naujasis sezonas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. Tačiau nedaug trūko, kad entuziazmas gerokai prisloptų. Ilgai lauktas ir koncerte turėjęs griežti įžymus italų violončelininkas bei kompozitorius Giovanni Sollima ūmai susirgo ir neatvyko. Be to, be programos žvaigždės teko apsieiti ir kitą dieną orkestrui koncertuojant Latvijoje, Cėsių festivalyje, kuriame prieš keletą metų ir užsimezgė kūrybiniai ryšiai su G. Sollima.  

 

Vis dėlto reikia pripažinti, kad koncerto Vilniuje programa beveik nenukentėjo, o intrigą iš naujo sukūrė net du nauji solistai, pakeitę italą: XIV tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso pirmos premijos ir aukso medalio laimėtojas armėnas Narekas Hakhnazaryanas bei ilgametis „Kremerata Baltica“ violončelių koncertmeisteris ir solistas, Liepojos simfoninio orkestro „Gintaro skambesys“ violončelių koncertmeisteris latvis Ērikas Kiršfeldas. Atsirado pakeitimų ir programoje: vietoj G. Sollimos Koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ („Folktales“) skambėjo P. Čaikovskio „Variacijos rokoko tema“ violončelei ir orkestrui, op. 33. Kita programoje numatyta G. Sollimos kompozicija išliko. Tai „Violončelės, vibrato!“ („Violoncelles, vibrez!“) dviem violončelėms ir styginiams, kurią, kaip ir buvo žadėta, atliko šiemet iš Austrijos sugrįžęs Čiurlionio kvarteto narys Glebas Pyšniakas, o autoriaus partiją perėmė Ērikas Kiršfeldas.

 

Orkestro meno vadovo Modesto Pitrėno išsamiai apgalvota programos koncepcija kiek pakito, į bendrą dramaturgiją įterpus populiarų Čaikovskio opusą, tačiau N. Hakhnazaryano muzikavimas atpirko viską ir sukėlė tikrą publikos susižavėjimo audrą. Džiugu, kad, nors ir susiklosčius minėtoms aplinkybėms, galėjome susipažinti su tokiu talentingu atlikėju, koncertuojančiu prestižinėse pasaulio salėse su svarbiausiais orkestrais. Kadangi visai neseniai Čaikovskio „Variacijos rokoko tema“ skambėjo su pačiu Mischa Maisky (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncerte), nejučia norėjosi palyginti šiuos skirtingų kartų violončelininkus. Pirmiausia juos jungia legendinio Mstislavo Rostropovičiaus mokykla ir muzikavimo nuoširdumas, gilus, sodrus, netgi aistringas garsas. Rokoko variacijos atlikėjui leidžia atskleisti ir platų melodingumą, ir juvelyrišką virtuoziškumą. Kaip ir M. Maisky, visa tai įsimintinai perteikė ir N. Hakhnazaryanas. Tačiau man pastarojo muzikavimas atrodė dar lengvesnis, išskirtinai elegantiškas, subtilus, kartkartėm netgi žaismingas. Lankstus jo frazavimas, rubato, platus, dailus legato tiesiog užbūrė. Ir tai, žinia, ne tik Josepho Guarneri 1707 m. gamybos violončelės, kuria griežia atlikėjas, nuopelnas.  

 

N. Hakhnazaryano talentas užvaldė ir orkestrą. Pirmą kartą su šiuo solistu muzikuodamas (gal tik su viena repeticija prieš koncertą?) jis taip pat suskambo subtiliomis spalvomis, neatsiliko virtuoziniuose epizoduose, vienodai darniai liejosi styginių ir pučiamųjų (ypač medinių) partijos.

Susižavėjusi publika išprašė bisą. N. Hakhnazaryanas, kreipdamasis į klausytojus, anonsavo pagriešiantis savo mielo bičiulio G. Sollimos, kurį čia pakeitė, kompoziciją „Lamentatio“, ir ją skiriantis Lietuvos, kaip ir savo tėvynės Armėnijos, valstybės atkūrimo 100-mečiui. Šis, bene populiariausias G. Sollimos kūrinys, kuriame violončelės garsai įdomiai supinami su žmogaus balsu, suskambėjo labai intymiai, giliai, sakyčiau, netgi armėnišku koloritu. O lyrikai kontrastuojantys pašėlę „sunkiojo roko“ epizodai, kone išvedantys violončelę iš proto, negrįžtamai visus užliejo kulminacijos banga. Po tylon grįžusių paskutinių taktų užgriaudėję aplodismentai bylojo apie dar vieną mūsų atrastą žvaigždę, kurios tikrai lauksime čia pasirodant ir ateityje.   

 

Antroje koncerto dalyje skambėjo G. Sollimos kompozicija dviem violončelėms ir styginiams „Violončelės, vibrato!“ („Violoncelles, vibrez!“, 1993 m.). Čia solo griežė G. Pyšniakas ir Ē. Kiršfeldas. Kūrinys, kaip ir dauguma G. Sollimos opusų – minimalistinio braižo, skaidrios faktūros, o soluojančios violončelės savo melodiją plėtoja harmoninių funkcijų repeticijų – tarsi „mirgančių“ garsų fone. Pamažu sodrėjančios ir slūgstančios dinaminės bangos privedamos iki stipriai įsišėlstančių kulminacijų, klausytojus kone perkeliančių į roko koncertą. Čia jėgų nepagailėjo ir solistai, įsiaudrinę nelyginant koks uraganas „Florence“, kaip tik tuo metu šturmavęs JAV krantus, tik... gerokai apsilpęs. Išties, įspūdis susidarė dvejopas: ir orkestro styginiai, ir solistai kūrinį atliko darniai, nepriekaištingai. Tačiau šįkart jau pasigedau paties G. Sollimos sceninio artistiškumo, beatodairiško „pasitaškymo“, dažnai peržengiančio popkultūros ribas. Ir kai solistai, atrodė, jau emociškai „įsivažiuos“, tas gražus minimalistinis mirgėjimas ėmė ir nutrūko... Tikrai norėjosi, kad kūrinys truktų ilgiau.   

 

Vakaro programą gražiai įrėmino skirtingi, bet ir savotiškai artimi kūriniai. Koncertas buvo pradėtas 1945 m. amerikiečio Aarono Coplando sukurta siuita „Apalačų pavasaris“ („Appalachian Spring“). Pirmiausia autoriui buvo užsakytas to paties pavadinimo baletas, už jo muziką kompozitorius pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Tais pačiais metais A. Coplandas sukomponavo siuitą dideliam orkestrui, atrinkęs aštuonias padalas ir vaizdingai apibūdinęs jų simboliką. Skoningai eklektiškoje muzikoje panaudotos amerikiečių folkloro, kaubojų dainų ir įvairios kitos „girdėtos“ intonacijos, taip pat „Shaker“ bendruomenės himnas „The Gift To Be Simple“, kurio melodija ryškiausiai plėtojama be pertraukos atliekamos kompozicijos finale.

 

Nacionalinis simfoninis orkestras charakteringai atskleidė siuitos liaudiškų šokių ir kaimo muzikantų scenų žaismingumą, šmaikštumą, vietomis sodriai spalvino jautrius, niūrokus epizodus, maldą primenantį choralą. Kaip prabangi inkrustacija bendroje faktūroje vis suspindėdavo fleitos (Giedrius Gelgotas) ir klarneto (Antanas Taločka) duetas, beje, gražiai išnirdavęs į paviršių ir kituose kūriniuose.

 

A. Coplando simfoninė kalba gražiai susisiejo su paskutiniu vakaro kūriniu – Kristinos Vasiliauskaitės „Simfonete“. Sezono pristatymo spaudos konferencijoje M. Pitrėnas minėjo, jog į 2018-ųjų simfoninės muzikos koncertus įtraukdamas lietuvių autorių muziką orkestras savo ruožtu prisideda prie Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo. Be to, „Simfonetė“ puikiai tinka prie programos skambesio paletės, kurioje dirigentas brėžia kūrybos idėjų ir braižo saitus tarp A. Coplando, Leonardo Bernsteino, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Ericho Korngoldo – iki Eduardo Balsio, kurio kompozicijos studijas K. Vasiliauskaitė yra baigusi ir savitai tęsia geriausias jo mokyklos tradicijas. Lietuvoje ir toli už jos ribų labiausiai žinoma kaip bažnytinės liturginės bei choro muzikos kūrėja, K. Vasiliauskaitė šįvakar priminė, jog puikiai išmano simfoninį orkestrą, akustinėmis, tembrinėmis spalvomis, kontrastais skoningai kuria nuotaiką, unikalų naratyvą. O dar reiktų nepamiršti, jog „Simfonetė“ parašyta 1980-aisiais, ankstyvuoju autorės kūrybos laikotarpiu. Tiesa, kūrinys neseniai gerokai redaguotas, iš keturių dalių paliktos trys, finalinė beveik visiškai perdirbta.   

 

Pirmoje kūrinio dalyje dėmesį kaustė nuolat girdimas ir jaučiamas žingsnio (o gal širdies pulso?) ritmas, sodrus viso orkestro skambesys (tik variniai pučiamieji kiek per ryškūs), kuris galiausiai išsiliejo į kulminacinę bangą. Antra dalis, priešingai nei įprasta, ne lyriška, o dar intensyvesnė ir aštresnė nei pirmoji, puošta ritminiais ornamentais, darniai įpintais pučiamųjų raižiniais. Tarsi patvirtindama, kad vakaro ašis – violončelių skambesys, lyriška jų grupės melodija ilgainiui grąžino muziką prie pradinio ramaus „žingsniavimo“. Tačiau čia priartėjo ir staigmena: finale staiga pasigirdo džiugus liaudiškas šokis, pateiktas beveik nemodifikuota melodine citata. Toks sumanymas gal ir ne vieną nustebino. Muzika, iki šokio skambėjusi moderniai, išradingai, tembriškai turtingai, finale, nors būtent jis labiausiai ir atnaujintas, padvelkė jau primirštomis lietuvių liaudies šokių ar dainų citavimo tradicijomis kaip, pavyzdžiui, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Stasio Vainiūno kūryboje. Vis dėlto džiugusis finalas puikiausiai tiko šventiško vakaro pabaigai. Publikai dėkojant už gražų koncertą, orkestras šokį netgi pakartojo.

 

Post scriptum. Koncertas pirmą kartą buvo transliuojamas tiesiogiai filharmonijos skaitmeninėje salėje nationalphilharmonic.tv, tad klausantieji tikrai galėjo patirti naujojo skelbiamo sezono šūkio „Aklas pasimatymas su muzika“ netikėtumus ir malonumus. Tiesa, pasitaikė ir techninis netikėtumas, kai galbūt dėl naujosios interneto autorių teisių direktyvos arba kokio nors įsilaužimo transliacija trumpam nutrūko. Bet žadama, jog kitą kartą nesklandumų nebus.

Narekas Hakhnazaryanas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas. D. Matvejevo nuotr.
Narekas Hakhnazaryanas. D. Matvejevo nuotr.
Ērikas Kiršfeldas, Glebas Pyšniakas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Ērikas Kiršfeldas, Glebas Pyšniakas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
R. Vitkausko nuotr.
R. Vitkausko nuotr.