„Muzikos rašymas – kaip kodavimas“

Šiais metais Pekine vykusiose Pasaulio muzikos dienose buvo atliktas jaunosios kartos kompozitorės Justinos Repečkaitės kūrinys „Tapisserie“ („Gobelenas“). Šia proga apie kūrybinį polėkį, kompozicinius principus, naujausius muzikinius projektus ir kaip niekad produktyvius metus su kompozitore kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.

Kiek žinau, esate sukūrusi kompozicijų, įkvėptų viduramžių katedrų, gobelenų, vitražų, literatūros, poezijos... Kaip kurdama siekiate įkvėpimo?

Suteikiu sau erdvę mąstymui. Susikuriu situaciją kuomet veik iš nuobodulio badaujantis protas susigalvoja darbo. Taip pat atrandu daug stimuliuojančių temų, kurios pažadina kūrybinį mąstymą. Pavyzdžiui, operai studijavau Daivos Vaitkevičienės knygą „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės“. Ne tik magijos reiškiniai, pačios formulės, bet net jų klasifikavimas pagal užkalbėjimo metodus ir jų funkciją yra be galo įkvepiantys! Iš tiesų visuose savo kūriniuose ieškau proporcijos grožio ir atsikartojimo. Tarkim, Šartro katedra man yra žavinga ne tik savo matematine precizika ir simbolika, bet ir improvizaciniu proveržiu – po gaisro vienas iš jos bokštų buvo perstatytas skirtinga stilistika ir katedra tapo nesimetriška! Oskaro Milašiaus eilėraštį susiradau kaip priemonę gilintis į prancūzų kalbą. Pasirinkau itin mistišką poetą, kaip tiltą jungiantį Prancūzijos ir Lietuvos kultūras. Dekoratyvinis cosmatesque stilius, gobelenas ir vitražas yra viduramžių mąstymo vizualinė koduota išraiška, kuri visada mane įkvepia savo simboliškumu ir dekoratyvumu.

Vieni kompozitoriai kuria tik sulaukę įkvėpimo, kiti nuosekliai dirba nuo paryčių iki išnaktų. O kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas?

Komponavimas mano gyvenime užima daug laiko, nes galiu dirbti nuo ryto iki vakaro, dienų dienas ar savaites, tačiau galiausiai nuspręsti, kad idėja nefunkcionuos muzikoje... Bet tai nėra sveika. Kompozitoriams reikia sportuoti! Man labai svarbu, kad aplink esanti erdvė komponuojant būtų švari ir tvarkinga. Susikaupimui padeda įbesti akis į įkvėpimo šaltinį, arba tiesiog į ikoną ar kaligrafijos paveikslėlį ramybei įgyti. Kai rašiau simfoninį kūrinį „Cosmatesque“ turėjau labai daug techninio darbo su partitūra ir partijomis, tad tiesiog harmonizuodavausi klausydama budistų Gjuto vienuolyno vienuolių giesmių. Komponuojant man svarbus medžiagos išgryninimas. Dažnai perrašau savo muzikines sistemas kol išmokstu jas mintinai, išgryninu į „muzikinį raktą“ vizualia forma, ir tik po to pradedu rašyti partitūrą. Komponuojamas kūrinys niekada neapleidžia ir nuolat skamba galvoje. Tačiau laikausi griežtos taisyklės – nekomponuoti ir nekalbėti apie kompoziciją vakarais, antraip būtų sunku užmigti su verdančiomis mintimis. Iš tiesų, komponavimas suteikia galimybę panirti į labai gilų metafizinį susikaupimo lygmenį, kurio man nepavyksta niekaip kitaip pasiekti. Komponuoju sunkiai ir lėtai, nes permąstau kiekvieną aspektą užrašydama mažai, bet priartėjus terminui mano kūrybinis tempas pagreitėja ir savo sistemos rėmuose kuriu spontaniškiau.

Kas paskatino pasirinkti kūrybą kaip savo gyvenimo kelią?

Tikiu, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas kurti. Jis gali įgyvendinti šį pašaukimą įvairiose srityse, tai nebūtinai turi būti profesinis gyvenimas. Bet turėti galimybę kurti profesionaliai yra privilegija, tad reikia pateisinti lūkesčius. Muzikoje man yra svarbiausia identitetas, turėti savo neišmintą kelią. Taip pat žavi ir tai, kad muzika egzistuoja ir yra kuriama ne tik kūrėjo, ne tik muzikantų kaip tarpininkų, bet taip pat yra interpretuojama paties klausytojo. Ji subjektyvi. Noriu, kad mano muzika būtų daugiasluoksnė, ir klausytojas būtų laisvas ją interpretuoti kūrybiškai. Geras kūrinys turi potencialą atskleisti kažką naujo klausytojui. Profesinėje aplinkoje yra daug kritikos ir spaudimo „prisitaikyti“ prie madų, bet, per daug kreipiant į tai dėmesį, rizikinga susilieti su „kosmosu“. Kompozitorius turi turėti ką pasakyti, jis turi būti tikras menininkas, nes menui neužtenka tiesiog įvaldyti amatą. Didelė vertybė yra savitos muzikinės kalbos tobulinimas, nesvarbu, ar jos siekiama eksperimentuojant su naujai atrastomis instrumentų galimybėmis, notacija, forma, medžiaga, ar net pačiu komponavimo metodu. Aš muzikoje labai vertinu sukoncentruotą idėją, nes mane vargina eklektiškumas.

Kaip kompozitorė, studijavusi ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje, turėjote galimybę idėjų pasisemti iš abiejų kultūrų. O galbūt yra dar kažkas – stiliai, kompozitoriai ar kūriniai, kurie gyvenime Jus paveikė labiausiai?

Atsimenu, kad pirmą kartą išgirdusi Luciano Berio „Visage“ elektronikai buvau tokia paveikta, kad verkiau. Tai nebuvo radikalus požiūrio pakeitimas, bet greičiau pažadinimas kažko, ką turėjau savyje. Kūrinyje naudojamas įrašytas vokalas. Psichologiškai balsas ypatingai veikia emocijas ir kūną, nes klausytojas nejučiomis savo balso stygų mikro judesiais pamėgdžioja tai ką girdi. Roberto Ashley „Automatic Writing“ arba Luco Ferrari „Presque rien“ elektroakustinės kompozicijos taip pat pažadina manyje kažką labai daugiareikšmio. Įkvėpimui kartais užtenka išgirsti muzikos idėją, jos pristatymą ir tai jau sužadina kūrybingą laukimą. Štai prancūzų kompozitorius Jeanas-Lucas Hervé plėtoja savo muzikinius projektus soduose, kuriuose prislapstyta sensorių ir mažutėlių garso kolonėlių (tiesiog žemėje ar po augalais!). Kai klausytojas vaikštinėja sode, technologija reaguoja į jo judesius ir groja įrašytus muzikinius gestus pagal algoritmą. Šis interaktyvumas mimikuoja gamtos pasaulį lyg sodas būtų pilnas kartais baikščių, kartais garsių gyvūnų, tačiau jų balsai nepažinti ir paslaptingi. Mauro Lanza ir Andrea Valle yra italų kompozitorių duetas, komponuojantis muziką instrumentams, kurių garsus gali išgauti tiek atlikėjai, tiek ir buitiniai prietaisai, pavyzdžiui, armonikėlė grojama feno! Tokie eksperimentiniai projektai man nėra nauji, bet pabudina džiaugsmą ir norą patirti daugiau. O apskritai iš kompozitorių didžiausią įtaką mano kūrybai vis dėlto padarė pedagogai, kurie įžvelgė joje vertę ir patarė kaip ją puoselėti: Osvaldas Balakauskas, Ričardas Kabelis, jau minėtas Jeanas-Lucas Hervé, Johannesas Schölhornas, Philippe’as Hurelis.

Jūsų kompoziciniai metodai dažnai yra grindžiami griežtais principais. Dėl kokių priežasčių muzikoje konstruojate schemas, kuriate taisykles?

Kompozicinio metodo drastiškumas yra estetinis pasirinkimas norint iškristalizuoti muzikinę medžiagą. Siekiu atitolti nuo emocinio partitūros rašymo „nuo pradžios iki pabaigos“, apmąstant alternatyvius metodus formai ir medžiagai. Mane domina muzikos rašymas kaip kodavimas, norint paveikti klausytojo pasąmonę. Partitūra yra būtinas tarpininkas kūrinio interpretacijos atkūrimui. Užrašytoms kompozicijoms reikalavimai turėtų būti aukštesni nei tiesiog improvizacijai. Jei kompozitorius rašo muziką intuityviai, improvizuodamas „ant lapo“, tai kokia prasmė tai atkurti daugiau nei vieną kartą? Juk šiais laikais yra tiek daug puikių improvizuotojų! Man kompozicijoje labai svarbi jos koncepcija ir atsakomybė už kiekvieną partitūros ženklą, jame slypinčią intenciją. Manau, jog toks komponavimo principas iš tiesų yra susijęs ir su mano temperamentu. Esu linkusi planuoti, permąstyti visus scenarijus, racionalizuoti ir pergyventi emocijas labai ilgai. Tikiu, kad harmoningas gyvenimas atsispindi harmoningoje muzikoje ir kuriant reikia jausti didelę atsakomybę už išliekamąją meno vertę.

Ne kartą esate sakiusi, kad Jūsų kūrybą įkvepia viduramžių estetika ir pasaulėžiūra. Ar esate jai ištikima ir savo naujausiuose kūriniuose „Cosmatesque“ simfoniniam orkestrui, operoje „Incanta“?

Mano susidomėjimas viduramžiais nesusijęs su skambesiu, t.y. nėra jokios nuorodos į viduramžių muzikos skambėjimą. Jis atsiskleidžia kaip grožio supratimo principas ir simbolinis medžiagos organizavimas. Viduramžių mąstytojai apibūdina grožį pagal medžiagos ir proporcijų standartus. Muzika jų laikais įėjo į mokslo kvadriviumą, o mane labiausiai dominantis trumpas Ars Subtilior periodas demonstruoja sofistikuotą proporcijų naudojimą pačioje notacijoje. Nors aš nesiskolinu iš viduramžių konkrečių metodų, tačiau man rūpi tokie klausimai kaip muzikinės medžiagos temporalumas. Man vis dar įdomu skaityti senovinius viduramžių manuskriptus, net apie teoriją, kita vertus, dabar mane vis labiau traukia kompoziciniai metodai taikantys akustikos mokslą.

Ilgą laiką studijavote Prancūzijoje, iš pradžių Paryžiaus muzikos konservatorijoje mokėtės pagal Erasmus studentų mainų programą, vėliau sugrįžote į Lijono konservatoriją pabaigti magistro studijų, o galiausiai ir įsikūrėte gyventi Prancūzijoje. Kaip Jus bei Jūsų kūrybą paveikia būtent šios šalies kultūrinis gyvenimas?

Prancūzija man asocijuojasi su bendravimo laisve ir aukštu kultūros lygiu. Atlikėjai čia beprotiškai geri, tai suteikia man galimybę įgyvendinti drąsesnes idėjas, įgyti žinių tiesiai iš patyrusių muzikantų. Centralizuotame Paryžiuje menininkų situacija yra puiki, dėl to mūsų čia tiek daug ir iš visų pasaulio kampelių! Tai sukuria ir didelę konkurenciją, kuri yra naudinga tobulėjimui. Mieste, kuriame yra plati žinovų publika, menui keliami atitinkami reikalavimai. Prancūzijoje muzikos tradicijos yra labai gilios, dėl to egzistuoja ir tam tikri muzikos kodai, kurie pageidaujami šiuolaikinės muzikos kūriniui. Pavyzdžiui, muzikos srities žinovas neatleidžia, jeigu kūrinyje nėra demonstruojamas kompozitoriaus amatas. Dažniausiai minimalistinės estetikos kūriniai yra vertinami kaip naivūs, lyg kompozitorius taip rašytų iš nemokėjimo... Prancūzai kompozitoriai labai gerai orkestruoja. Jų muzika rafinuota, tembriniai sąskambiai užima svarbiausią vietą. Mano muzika išduoda, kad nesu iš šios terpės, bet studijavau pas puikius prancūzų pedagogus, iš kurių daug išmokau.

Ne paslaptis, kad šiuo metu kuriate savo pirmąją operą „Incanta“. Ko bus galima tikėtis?

Opera kaip žanras prašyte prašosi atsinaujinimo ir mane labiau domina kamerinės, trumpesnės operos, ypač praturtintos elektronika. Šiuo metu rašau tik trumpą operos ištrauką, skirtą pristatyti galimiems užsakovams. Operoje naudojamas lingvistikos prasme „užkoduotas tekstas“. Libreto autorė padarė savo močiutės, kentėjusios infarktą, kalbos transkripcijas. Atitinkamai į elektronikos partiją įrašiau lietuvių užkalbėjimo tekstus. O pati operos idėja yra apie savigydą. Elektronikos dalyje atsiranda ir improvizacijos elementų – tai vien tik mano balso stygų, burnos ir lūpų išgaunami garsai, kuriuos, žinoma, įrašiau improvizuodama. Garsai įgarsinami ir įpinami į polifoniją, kuri ištrina identifikavimą su vokalu. Tokia tema geriausiai išreiškiama susikoncentruojant į teksto kaip triukšmo (balsės, priebalsės) skambesį, ritmiką ir paslėptą žinią, tačiau nebūtina sekti paties teksto pažodžiui. Tikiuosi, kad šios operos skambesys bus mistiškas! Dalį mano operos „Incanta“ šią vasarą atliks Kartūzų vienuolyno bažnyčioje, kurioje scena bus pastatyta toje pusėje, kur bažnyčios siena išgriuvusi. Tokia erdvė sukuria galimybę naudoti kontrastą tarp akustikos bažnyčios viduje ir jos išorėje. Instrumentai, kurių yra tik septyni, orkestruoja elektroniką, artindami savo skambesį prie įrašyto balso. Scenoje kol kas numatyta tik viena dainininkė ir viena aktorė.

Naudodamasi proga sveikinu su „Tapisserie“ atlikimu Pasaulio muzikos dienų festivalyje Kinijoje. Jūsų 2015 m. sukurta kompozicija kameriniam ansambliui šiemet tapo vieninteliu ISCM (Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos) atrinktu lietuvišku kūriniu, o Jums tai jau netgi antra tokia patirtis, nes prieš trejus metus su savo bakalauro studijų baigiamuoju darbu, kompozicija „Chartres“, dalyvavote analogiškame renginyje Slovėnijoje. Taigi kokie Jūsų parsivežti įspūdžiai šįkart iš Pekino?

Pasaulio muzikos dienų programa yra rimta, bet nepasižymi eksperimentais. Šis festivalis atspindi tik tam tikrą sceną, kuriai, pvz., Darmštato vasaros kursai arba šiuolaikinės muzikos savaitė „Gaudeamus“ Olandijoje sukurtų didelį kontrastą. Kiekviena Pasaulio muzikos dienas organizuojanti šalis pasinaudoja proga pristatyti kuo daugiau savo šalies muzikos. Kinijoje, kaip ir Slovėnijoje, teko klausytis daug vietinės muzikos, kuri retai atitinka reikalavimus, iškeltus Pasaulio muzikos dienų tarptautinei programai. Tačiau Kinijoje ypatingai nustebino kompozitoriaus kaip valstybės tarnautojo statusas. Visi į programą įtraukti kompozitoriai užima įvairias svarbias dėstytojų, direktorių, vadovų pareigas, kartais jų biografijose net pamirštama paminėti, kad jie yra kompozitoriai... Šiuolaikiniai kinų kompozitorių kūriniai arba naudoja tradicines kinų muzikos melodijas, arba tradicinius instrumentus, arba bent jau jų anotacijose pateikiamos nuorodos į kinų kultūrą kaip įkvėpimo šaltinį.

Su „Tapisserie“ („Gobelenas“) atlikusiu Maskvos šiuolaikinės muzikos ansambliu susipažinau 2013 metais Rusijoje, dalyvaudama Čaikovskio kompozitorių akademijoje. Todėl žinojau kaip puikiai jie groja ir ansamblis pateisino mano lūkesčius. Nors „Gobelenas“ jau buvo atliktas septintą kartą, Maskvos ansamblis yra pirmasis jį grojęs be dirigento! Kūrinys yra labai sudėtingas savo ritmiškumu, tačiau talentingasis fleitininkas Ivanas Bušujevas puikiai grojo ir dirigavo tuo pačiu metu!

Kokia Jūsų didžiausia svajonė? Ar yra kažkas, ko žūtbūt sieksite ar jau siekiate?

Jeigu tai klausimas tarp žūt ir būt, tuomet ne, verčiau laimingai gyventi. Iš tiesų dabar gyvenu kiekvieno kompozitoriaus svajonėje. Šie metai yra labai produktyvūs, norėčiau, kad tai tęstųsi. Mano kaip žmogaus svajonė tokia pati. Labai mėgstu vaikščioti į muziejus ir skaityti meno tema, taip pat užsiimu joga. Esu susitelkusi į kūrybą ir dabartį.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė