Įkvėptos rytmečio

Moterų galia! Taip, kur bepažvelgsi, Lietuvoje šis reiškinys tikrai paplitęs. Tačiau toks emocingas šūksnis neturi nieko bendra su pastaruoju metu paaštrėjusia moterų kova už būvį ir visais „metoo“. Jis apie Vilniaus festivalio koncertą, kurio programą rengiant susitiko trys nepaprastai ryškios kūrybinės asmenybės – kompozitorė Raminta Šerkšnytė, dirigentė Giedrė Šlekytė ir dėl būsimų motinystės rūpesčių negalėjusi dalyvauti Mirga Gražinytė-Tyla, kuri ir buvo šios programos iniciatorė bei turėjo būti pagrindinė veikėja. Priešistorė tokia: pasaulyje itin vertinama dirigentė M. Gražinytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras yra pakviesti dalyvauti didžiuliame Baltijos jūros festivalyje (Baltic Sea Festival) Stokholme, kur bus paminėtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo 100-metis. Gerokai anksčiau M. Gražinytė paklausė R. Šerkšnytės, koks pačios autorės mėgstamiausias kūrinys.

„Kadangi stambių formų rašymui skiriamas ilgiausias laikas, įdedama daugiausiai darbo, tai pasakiau, jog mano mylimiausi kūriniai yra opera „Penki Merės stebuklai“ ir kantata-oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“. Ir tik paskui sužinojau, kad oratoriją Mirga įtraukė į Baltijos jūros festivalio programą“, – pasakojo kompozitorė.

Birželio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje turėjome progą šį kūrinį išgirsti po vienuolikos metų pertraukos (jo premjera skambėjo 2007-ųjų Vilniaus festivalyje). Greta R. Šerkšnytės kantatos-oratorijos „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ buvo atliktas ir suomių kilmės dirigento bei kompozitoriaus Esa-Pekkos Saloneno Koncertas fortepijonui ir orkestrui su solistu Andriumi Žlabiu. Įsivaizduokime, jei šį kūrinį autorius būtų dar ir dirigavęs, koncerte būtume matę kone chrestomatinį „moterys vs vyrai“ atvejį.

Beje, E.-P. Saloneno opusas čia taip pat neatsitiktinis. Autorius jau daugiau kaip porą dešimtmečių yra ir vienas iš Baltijos jūros festivalio įkūrėjų bei vadovų. Jo iniciatyva abu kūriniai rugpjūčio 30 d. bus pakartoti Stokholme. Baltiškos ir skandinaviškos muzikos sudėjimas draugėn rodo prasmingus kultūrinius mainus, juolab kad ir užjūryje suomio kūrinyje soluos lietuvis A. Žlabys, tačiau R. Šerkšnytės oratorijoje su lietuvių atlikėjais dainuos Švedijos radijo kamerinis choras, beje, lietuviškai! O visam paradui, kaip ir Vilniuje, vadovaus dirigentė G. Šlekytė. Tai vėlgi yra vienas iš gausaus sąrašo šiemet Nacionalinės filharmonijos rengiamų Lietuvos muziką ir atlikėjus reprezentuojančių koncertų užsienio šalyse, garsinant valstybės atkūrimo 100-metį.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjęs E.-P. Saloneno kūrinys nustebino. Pirmiausia galbūt todėl, kad maestro kur kas labiau žinomas kaip dirigentas, Londono filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovas, rengiantis pasirodymus su garsiausiais pasaulio kolektyvais. Pasirodo, E.-P. Saloneno, kaip kompozitoriaus, kraityje – daugiau kaip 40 kompozicijų įvairioms sudėtims, jo Koncertą violončelei yra atlikęs pats Yo Yo Ma, o Koncertas smuikui pelnė prestižinį Grawemeyerio apdovanojimą. Ar jo sukurta muzika Lietuvoje yra skambėjusi – tikrai negaliu prisiminti. Tad 2007 m. parašyto Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera Lietuvoje nemenkai intrigavo, juolab kad solistas – A. Žlabys. Muzika nustebino ir netgi pribloškė kone ribą pasiekusiu intensyvumu, neslūgstančiu pašėlusiu tempu (išskyrus lėtesnę ir lyriškesnę antrą dalį), nuolatiniu faktūros ir ritminių sluoksnių susipynimu, tembriniais efektais, gausybe įvairiausios muzikos atgarsių – nuo baroko, XX a. pradžios iki džiazo. Pats autorius yra sakęs, kad jam įtaką daro kitų kompozitorių muzika, kurią jis mėgsta ir dažnai atlieka. Bet kam viską sudėti į vieną kūrinį? Atlikėjai čia turėjo padirbėti iš peties. Soluojanti A. Žlabio partija tai panirdavo į bendrą masę, tai vėl išnirdavo iš jos – tik tuomet buvo girdėti įdomūs fortepijono sąskambiai ir pianisto pastangos suteikti išoriškai efektingai muzikinei medžiagai kokią nors prasmę. Sakyčiau, jog šiame kūrinyje interpretacinis A. Žlabio talentas visiškai atsiskleisti galimybių neturėjo. Tačiau ovacijomis publikai išprašius biso, visą ankstesnės muzikos „krūvį“ pianistas nuėmė paskambindamas subtilią, skaidrią Gijos Kančelio miniatiūrą. A. Žlabys sugrįžo!

Grįžtant prie Koncerto fortepijonui, komplimentų reikėtų negailėti pirmą kartą opusą atlikusiam ir sėkmingai jį įveikusiam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, o dirigentė G. Šlekytė verta išskirtinio bravo! Jaunutė, nedidukė, labai simpatiška dirigentė pirmą kartą ir dalyvavo Vilniaus festivalyje, ir stojo prie šio orkestro pulto. Pralaužti visus psichologinius ir techninius ledus jai akivaizdžiai pavyko – pajutome dirigentės meistriškumą, muzikos išmanymą, tikslumą. Ne veltui M. Gražinytė-Tyla paprašė šį koncertą perimti G. Šlekytės, o ši dėl to netgi atšaukė pasirodymą su „Gewandhaus“ orkestru Leipcige. Jaunoji dirigentė, deja, retai matoma Lietuvos scenose. Baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, ji studijavo Grace, Leipcige bei Ciuriche. Šiuo metu yra Klagenfurto miesto teatro pagrindinė dirigentė, o planuose – pasirodymai prestižinėse Vienos „Musikverein“, Paryžiaus filharmonijos salėse ir t.t. Skambant suomio dirigento ir kompozitoriaus E.-P. Saloneno muzikai prisiminiau įtakingo muzikos žurnalo „Gramophone“ prieš keletą metų publikuotą straipsnį „Kodėl tiek daug diriguojančių suomių?“. Šiandien nenustebčiau žurnale išvydusi klausimą – kodėl tiek daug diriguojančių lietuvių? O perfrazuojant kitą užsienio spaudą galima drąsiai teigti, jog Lietuva nepaliauja stebinti pasaulio išskirtinėmis dirigentėmis moterimis.

Minėta moterų galia labiausiai išsiskleidė kitame vakaro kūrinyje – R. Šerkšnytės kantatoje-oratorijoje „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ sopranui, mecosopranui, tenorui, bosui, chorui ir simfoniniam orkestrui pagal Rabindranatho Tagore’s poeziją. Kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė, jau seniai yra viena plačiausiai pasaulyje atliekamų lietuvių autorių. Jos muziką groja ne tik Lietuvos kolektyvai, bet ir kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“, Arditti kvartetas, Bavarijos radijo simfoninis orkestras ir daugybė kitų įžymių pasaulio atlikėjų. Visai neseniai R. Šerkšnytės simfoninė poema „Ugnys“ skambėjo septyniose Europos koncertų salėse (tarp jų ir Vienos „Musikverein“ Auksinėje salėje), atliekamos Birmingamo simfoninio orkestro, diriguojant M. Gražinytei-Tylai.

Autorė džiaugėsi, kad daugiau nei po dešimtmečio kartojama ir oratorija, nes stambios apimties opusai skamba retai, bent jau dėl gausios atlikėjų sudėties, kurią surinkti visuomet sunku. Taip pat buvo padarytas ir kūrinio įrašas, kuris netrukus bus perkeltas į filharmonijos skaitmeninę salę (nationalphilharmonic.tv).

„Saulėlydžio ir aušros giesmės“ – visiškai kitokio pobūdžio ir filosofijos muzika, nei skambėjusi prieš tai. Ir kur kas skaidresnė, nors ir grandiozinės sudėties. Kūrinį atliko solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas), diriguojamas G. Šlekytės. Autorė čia savitai tęsia savo kūrybos tematiką, susijusią su gamtos reiškiniais ir stichijomis („Aisbergas“, „Kalnai migloje“, „Žara“, „Ugnys“), kurias traktuoja, žinoma, ne tiesiogiai, o kaip būsenas, metaforas. Kompozitorė sako: „Gamtoje mes galime patirti Dieviškumą ir itin plačią emocijų skalę. Oratorijoje perteikiu laiko tematiką, kuri mane labai domina: laiko tėkmė, laikinumas amžinybėje ar amžinybė laikinume. Man įdomūs amžini dalykai, prie kurių kiekvienas prisiliečia savaip, skirtingu laiku. Įdomiausios susipynusios laiko ir gamtos temos. „Saulėlydžio ir aušros giesmėse“ laikas suvokiamas per šviesą. Norėjau perteikti skirtingas būsenas: diena pereina į vakarą, ateina sutemos ir naktis, tamsa. Aušta rytas. Jį dar galima suvokti kaip Amžinąjį rytą – išėjimą į amžinąjį laiką. Tai archetipinės būsenos. Tikiuosi, kad daugelis visa tai suvokia panašiai.“

Turtinga tembrinių spalvų, ritmų žaismės, dramatinių bangų ir ramių atoslūgių oratorijos muzika išties panardina į keistą būseną, tarsi pats dalyvautum tuose laiko ir šviesos virsmuose ar medituotum pamiršęs visą išorinį pasaulį. Tą įspūdį sustiprino ir labai vykusi, skoninga Rimo Sakalausko videoprojekcija.

Kompozitorė sakė, kad ją visuomet žavi skirtingo tembro balsų – soprano, mecosoprano, tenoro ir boso derinys, atskleidžiantis patį tikriausią žmogaus balso grožį. Todėl šį ansamblį ji panaudojo ir oratorijoje. Ypač gražiai ir užtikrintai skambėjo moterų balsai – nepaprastai malonaus, skaidraus tembro sopranas L. Dambrauskaitė (kompozitorės palyginta netgi su Cecilia Bartoli), Londono Karališkosios akademijos operos studijos stažuotoja, jau ne pirmą kartą dainuodama su orkestru pademonstravo profesionalumą ir jautrų muzikalumą; sodriu, ryškiu ir užtikrintu dainavimu žavėjo J. Gringytė, šiuo metu Velso nacionalinės operos solistė, neseniai džiuginusi puikiai sukurtais pagrindiniais vaidmenimis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilniaus miesto operos trupės pastatymuose.

Beveik patvirtindamos mano mintį apie moterų dominavimą bent jau šiame koncerte, solistės dainavo kur kas ryškiau ir užtikrinčiau nei vyrai, nors ir LNOBT solistas T. Pavilionis, ir intensyviai su senosios ir šiuolaikinės muzikos ansambliais bei orkestrais koncertuojantis N. Masevičius turi patirties atliekant tokių žanrų muziką ir pasižymi labai gražiais balsais. Vis dėlto svarbiausia, kad keturi balsai derėjo tarpusavy ir sukūrė unikalią spalvą (šviesą?) bendroje vienos stilistikos partitūroje. Beje, senose knygelėse kompozitorės rasti lietuviški R. Tagore’s tekstai (vertė Vytautas Nistelis ir Alfonsas Tyruolis) nėra svarbiausi perteikiant kūrinio mintį, juos autorė traktuoja laisvai, išskiria tam tikrus sąskambius ar žodžių akcentus. Šią žodžiais ir balsais išreiškiamą šviesos simboliką gražiai pasodrino ir choras „Jauna muzika“ – puikiai subalansuotais balsais, jautria dinamika prisidėjęs prie bendros muzikinės meditacijos.

Kūrinio sėkmę tą vakarą, sakyčiau, daugiausia lėmė ir G. Šlekytės įtaiga bei muzikalumas. Atrodo, orkestras patikėjo ir kompozitorės idėja, ir dirigentės vizija, nes ypatinga nuotaika tarsi šviesa sklido ne tik iš partitūros, bet ir iš visų muzikantų. „Gal yra šiame mieste tokie namai, kur vartai amžiams atsidaro šį rytą, palietus juos saulėtekiui, kur šviesos pasiuntinybė jau įvykdyta.“ (R. Tagore).