Dar šimtas vasarų teskamba jaunyste!

Jau dvylika metų kiekvieną birželį į pasaulį išleidžiamas pluoštas naujų chorinių kūrinių, kurių autoriai – jauniausios kartos kompozitoriai. Taip pat kiekvieną birželį, norėdama šias premjeras išgirsti, prisirenka pilna klausytojų Šv. Kotrynos bažnyčia. Taip pat tradiciškai čia publiką džiugina Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ ir jo meno vadovas Nacionalinės premijos laureatas Vaclovas Augustinas. Visi šie faktai žymi vieną svarbiausių įvykių, skirtų jauniesiems kompozitoriams, – tarptautinį chorinės kūrybos konkursą „Vox Juventutis“. Šiemet jis brandus, propaguojantis amžinas vertybes ir demonstruojantis jaunų žmonių susidomėjimą choru. Konkurso organizatoriai šįkart lenkė galvas prieš Vydūną ir konkurso reikalavimuose pabrėžė, kad kompozicijų privalumas bus pagerbti šią iškilią tautos asmenybę.

Bendrai apžvelgiant konkurso tendencijas juntamos pastangos atsigręžti į nuosaikumą, nors dažnai jauni kūrėjai pasižymi ekstremalumu, nori būti originalūs postmodernios visuomenės menininkai, deklaruojantys savo kalbą. Tačiau šis konkursas buvo kitoks. Muzikiniu požiūriu vientisa koncerto programa perteikė įvairias temas: dalis autorių rinkosi Vydūną, kurio darbai ir tekstai tapo atspirties tašku, kiti – artimus širdžiai tekstus iš kitų poetų, tokių kaip Rabindranathas Tagore, Gintaras Patackas ar Salomėja Nėris. Prieš keletą metų ryškiai suskambusi liturginių lotyniškų tekstų banga konkurso neaplenkė ir šiemet. Kūriniai taip darniai papildė vienas kitą ir užbūrė bendra muzikine atmosfera, kad komisija ilgai negalėjo apsispręsti, kuri partitūra verta triumfo, tad pirmos vietos neskyrė niekam – buvo skirtos dvi antrosios ir trys trečiosios premijos.

Koncertą pradėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantės Agnės Mažulienės „O luce eterna“. Šiuo kūriniu autorė postuluoja paralelę tarp Dante’s „Dieviškosios komedijos“ 33 giesmės fragmento ir Vydūno minčių apie amžinąją šviesą. Itališku Dante’s tekstu grįsta kompozicija – tai trijų melodijų kanonas, kurį choras atliko publiką apsupęs ratu. Polifonijos gerbėjams ir kanonų grožį suprantantiems klausytojams ši kompozicija turėjo padaryti labai gerą įspūdį. Atrodytų, lengva ranka parašytos ir tarsi atsainiai paleistos melodijos slepia sudėtingą muzikos sąrangos procesą. Sveikinu autorę, kuri grynai polifonine kompozicija palepino visus išsiilgusius horizontalės grožio: ir muzikoje, ir žvelgiant į amžinosios šviesos nutviekstą peizažą.

Prasmingu R. Tagore’s tekstu ir kuklia kompozicija „Gyvybės ilgesys“ laimę bandė magistrantas Vygintas Kisevičius. Santūri faktūra, paprastos raiškos priemonės bei subtili kūrinio forma, manau, puikiai atskleidė pagrindinę teksto mintį: kas spindi savimi, o ne dirbtinumu – yra gražu.

Viena iš trečiųjų vietų atiteko magistrantei Jolantai Grinevič už kūrinį „Laudate anima“. Nors komisijos sprendimas neginčytinas, mano nuomone, kompozicija yra harmoniškai ir stilistiškai nevientisa, išgirdau intonacinių klišių ir iki galo neišplėtotų motyvų. Tačiau gan padriką muzikinį vaizdą išgelbėjo choras „Jauna muzika“, šiltais tembrais sušildęs visą salę ir pabrėžęs gražiausias kompozicijos vietas. J. Grinevič tik šiais metais pradėjo studijuoti kompoziciją, bet jau išsiskiria darbštumu ir produktyvumu, šauniai pasirodė Akordeono muzikos festivalyje. Linkiu kitais metais festivalyje „Vox Juventutis“ dalyvauti su tvirtesnės formos ir stiliaus kūriniu, nes vertybės, apie kurias kalba kompozitorė, yra amžinos ir aktualios kiekvienam.

Adomo Morkūno-Budrio kūriniui „Saulėtekis“ trūko natūralios muzikos pulsacijos ir plėtotės. Poetiška kompozicijos anotacija, kalbanti apie sielos paieškas ir šviesos gimimą, nuteikė laukti kažko nuoširdaus ir tikro, tačiau galutinis rezultatas skambėjo dirbtinokai ir „kietai“. Tai jau antras jaunojo autoriaus darbas, patekęs į finalinį konkurso koncertą. Palyginti su praėjusių metų „Kyrie“, A. Morkūnas-Budrys stipriai pasistūmėjo į priekį formos ir motyvų plėtojimo požiūriu, su tuo ir sveikinu autorių, linkėdama nesustoti, nes potencialo esama labai daug. Taip pat džiugu, kad fortepijoną studijuojantis muzikas atsigręžia ir į chorą.

Matas Šablauskis savo kūriniu „V.Y.D.Ū.N.A.S“ prie šios temos prisilietė konceptualiausiai. Ar sėkmingiausiai? Klausimas lieka atviras. Anotacijoje rašoma, kad kompozicija sukurta „pagal panteistinį akrostichą „Vidurnaktį Ypatingo Dangaus Ūke Nendrei Atsiveria Siela“. Choras buvo suskirstytas į tris ansamblius, pasirinkti papildomi garso šaltiniai – skudučiai ir gramofonas, kuris, pasak M. Šablauskio, „tampa XX a. I pusės akustinio laiko žyme“. Man labai patiko idėja, kad keičiant skiemenis išryškėja jų sekos dū-nas, dū-vy, vy-nas, kas yra lyg aliuzija į Vydūno mėgtą sanskrito kalbą. Kūrinys, slepiantis ir performanso užuomazgas, stipriai išsiskyrė iš bendro konteksto. Manau, kad tokiai muzikai penkių minučių nepakanka, norisi kur kas ilgesnės kompozicijos, kuri leistų užhipnotizuoti publiką ir panardinti ją į skiemenų kaitos grožį. Žinoma, toks kūrinys sunkiai įsilietų į nuolatinį chorų repertuarą, bet, kita vertus, tikrai galėtų pretenduoti į Lietuvos konceptualiojo meno aukso fondą. Komplimentai autoriui už puikias idėjas ir drąsą jas įgyvendinant!

Visai kitoks buvo Mykolo Treščenkino „Pater Noster“. Trumpa miniatiūra su nuosaikia harmonine kalba, ko gero, sėkmingai įsitvirtintų ir kitų kolektyvų repertuare. Muzika skambiai sąveikauja su tekstu, tik, deja, trūko tos „intrigos“, kuri patrauktų ir komisijos dėmesį.

Patrikas Balsys tapo publikos numylėtiniu. Populiariosios muzikos įtakos paveikta „In Paradisum“ partitūra sužavėjo visus. Na, gal intelektualaus muzikinio turinio gurmanams ir kėlė šypseną, bet tiems, kurie klausėsi širdimi, buvo skaniausias vakaro kąsnelis.

Niekada neneigiau simpatijų magistrantės Beatos Juchnevič kūrybai. Pernai užėmusi trečią vietą, šiemet ji pakilo aukščiau – pelnė vieną iš dviejų antrųjų premijų. Beata puikiai valdo ne tik muzikinę, bet ir literatūrinę mintį, jos kūriniai visada tobulos formos, pasižymintys logika, itin apgalvotomis priemonėmis. „Miegančiojo alsavimas“ (pagal Gintaro Patacko eilėraščių fragmentus) – ne išimtis. Kūrinio padalose gražiai susipina bocca chiusa, teksto rečitavimas ir net dažnai pigumu dvelkiantis šnibždėjimas – viskas išplėtojama į fantastiškus tutti akordus, kuriuos girdėdamas supranti, kad kompozitorė puikiai valdo balsavadą ir žino, ką daryti su choru.

Vienas jauniausių konkurso dalyvių pirmo kurso studentas Jurgis Kubilius nustebino išmone. Kompozicijoje „Sofijos sapnas“ (tekstas Salomėjos Nėries) jaučiamas profesionalus darbas su partitūra, nebanalaus skambesio siekis. Savo muzika J. Kubilius kalba apie atmintį ir amžinybę. Ir nors šiemet komisijos akiratin nepateko (bet buvo tikrai to vertas), tikėkimės, jog kitais metais stebins ne ką mažiau.

Dar vienas pirmakursis Danielius Tuita balansavo ties kičo ir tiesmukumo riba. Kompozicijoje „Sparneliais skrisčiau Lietuvon“ (pagal Vydūno eiles „Laivininko daina“) naudojamas dar ir didysis būgnas, kuris, pasak autoriaus, turėtų skleisti „apeigų nuotaiką“. Nežinau, ar tai pavyko, bet diskusijų būta. Su mano nuomone dėl kičo nesutiko perspektyvus chorvedys bei choro „Kariūnas“ meno vadovas ir dirigentas Linas Balandis, teigdamas, kad „Sparneliais skrisčiau Lietuvon“ puikiai tiktų dainų šventei. Kol mes diskutavome, komisija kompozicijai skyrė vieną iš trečiųjų vietų.

2017 m. konkurso laimėtoja Ieva Parnarauskaitė šiemet pateikė kompoziciją „Ateiki“. Anotacijoje kūrėja visus ragina pajausti ramybę, būti laimingus bei mylinčius. Kūrinio muzikinė medžiaga buvo lyg pernykštės jos kompozicijos „Prie ramių vandenų“ atspindys – tokia pat rami, meditatyvi ir pelnė ne tik komisijos simpatijas bei dar vieną trečią vietą, bet išliko ir choro dainininkų favorite. Linkiu kūrėjai paieškoti dar įdomesnių formos sprendimų ir išlaikyti chorinės muzikos skambesio parametrus, kuo ir pasižymi jos kompozicijos.

Vienintelio užsieniečio amerikiečių kompozitoriaus Blake’o Wilsono „Recordare, Virgo Mater Dei“ prasidėjo solisčių Ievos Skorubskaitės (sopranas) ir Mildos Zapolskaitės (altas) angelišku duetu, toliau išsiplėtojo į fantastiškus, odos šiurpulius ir širdies plakimą skatinančius akordus. Tai buvo nuostabi vakaro kulminacija, suteikusi koncertui didingumo. Autorius buvo apdovanotas antra vieta.

Apie „Vox Juventutis“ kalba muzikologai, Kompozicijos katedros pedagogai, studentai, visada galima išgirsti svarbiausio konkurso „variklio“ Vaclovo Augustino komentarus. Bet įdomu, ką mano choro „Jauna muzika“ dainininkai. Jų paprašiau pakomentuoti labiausiai patikusias kompozicijas, duoti vieną kitą patarimą.

Milda Zapolskaitė: „Choras visų pirma yra žmogus, jo jausmai, emocijos, bendrystė, draugystė, pasitikėjimas ir atvirumas. Be šių savybių choras neegzistuoja. Tad gerai chorinei muzikai reikia ir šių savybių. Manau, jei kompozitorius kurdamas tai jaus – kūrinys skambės. Šiemet, deja, neturėjau savo favorito. Tad nusprendžiau balsuoti už tą, kuris man koncerte sukels stipriausią emociją. Tai R. Balsio „In Paradisum“ – kūrinys, sukūręs savitą nuotaiką.“

Vaidas Bartušas: „Man patiko M. Šablauskio „V.Y.D.Ū.N.A.S“. Muzika pasirodė labai erdvi ir kinematografiška. Puiki idėja. Toks įspūdis, kad iš tiesų surezonavo sąskambiai su koncepcija.“

Tomas Kreimeris: „Po ilgų apmąstymų nusprendžiau, kad man labiausiai patiko J. Grinevič „Laudate anima“. Techniškai sunku apibūdinti kodėl, bet galiu pasakyti, kad bendra harmonija, aura ir mintys buvo labai šviesios. Žinoma, ir psalmės tekstas nuostabus. Ši kompozicija man pasirodė puikiai išspręsta.“

Justė Andrikonytė: „Labai džiugu, kad jauni kompozitoriai renkasi rašyti chorui. Linkiu jiems tiesiog daugiau ir drąsiau kurti. Man atrodo, juo daugiau eksperimentuoji ir ieškai – juo greičiau atrandi savo kelią, kūrybos kryptį. Man labiausiai patiko R. Balsio „In Paradisum“. Tikriausiai dėl tos nuotaikos – tokios lengvai svajingos, apie rojų ir angelus.“

Remdamasi atlikėjų nuomone norėčiau pagrįsti mintį, kad visi finalinio konkurso dalyviai jau yra nugalėtojai, nes jų partitūras profesionaliausio Lietuvos choro dainininkai analizuoja, su jomis gyvena, kiekvienais metais atlieka ir tiki jaunųjų kompozitorių kūryba. Didžiausia padėka, žinoma, skrieja chorui „Jauna muzika“ bei jo meno vadovui Vaclovui Augustinui. Ir teskamba jaunųjų balsai dar šimtą metų!