7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sprogstamoji baroko muzikos galia

Vilniaus festivalio pradžios koncertas su Vivica Genaux ir „Les Accents“

Renata Dubinskaitė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Muzika
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.

Tai, kad Vilniaus festivalis pradedamas Alessandro Scarlatti ir Georgo Friedricho Händelio vokalinės ir instrumentinės muzikos programa, yra išties didelis įvykis Lietuvoje, kurioje senoji muzika itin retai užlipa į prestižines koncertines scenas. Kiek kartų teko girdėti net iš muzikantų lūpų liūdnai paplitusį požiūrį, kad baroko muzika neįdomi, nuobodi,.. o juk taip tegalima pasakyti apie baroko atlikimą, kai nesugebama iš natų ištraukti jose užkoduotos gyvosios muzikos (kaip neištrauksi gyvojo tikėjimo vien pažodžiui skaitydamas Šventąjį Raštą). Sprendžiant iš reakcijų, Vilniaus festivalio atidarymo publika tikrai išgirdo (nes negalėjo neišgirsti) sprogstantį baroko muzikos užtaisą ir svaiginančius kontrastus: jei džiaugtis – tai su fejerverkais, jei pykti – tai su furijomis, jei kentėti – tai su krauju. Tokį karštą baroko temperamentą į sceną įnešė visai ne pietiečiai, o iš Aliaskos kilusi pasaulinio garso dainininkė Vivica Genaux ir prancūzų smuikininko Thibault Noally vadovaujamas baroko orkestras „Les Accents“.

 

Į baroko pasaulį „Akcentais“ pasivadinęs orkestras klausytojus įvedė atlikdamas dramatišką Händelio „Agripinos“ uvertiūrą, kurioje grėsmingai taškuotu, akcentuotu ritmu žymima lemties žingsnių kardiograma, muzikantų brėžiama stipriais, energingais strykų mostais. Senaisiais instrumentais žarninėmis stygomis grojantis orkestras tuojau pat užpildė salę jėgos pritvinkusiu garsu, paneigdamas mitą, kad skamba tik (pertemptų) stygų metalas – svarbiau už medžiagą yra perduodamos žinutės turinys, kurį įtikinamai ištransliuoja suteikta prasmė ir energija, tinkamas bei gerai įvaldytas štrichas ir gebėjimas projektuoti garsą. Kadangi operos uvertiūros žanras leidžia išgirsti svarbiausias ir, žinoma, kontrastingas viso veikalo nuotaikas (juk barokas visada yra apie kontrastus – gyvybę ir mirtį, dangų ir pragarą, šviesą ir tamsą), tad jau pats pirmas kūrinys supažindino su plačia „Les Accents“ atlikimo spalvų palete, kuri iki galo išsiskleidė koncerte. Galingus orkestro tutti žingsnius keitė per kelias oktavas vienu ypu praskriejantys artikuliuoti ir itin vieningi smuikų pasažai, švelnus dviejų smuikų padejavimas legatissimo triolėmis, skambantis su tokiu lengvumu, kokį gali išgirsti tik iš barokinių smuikų su nusmailintais strykais, virtuoziškas orkestro vadovo smuiko solo, sugrotas lyg be jokių pastangų, nemonotoniškas, gyvybe pulsuojantis orkestro tremolo ir retoriškai paveikios, drąsios pauzės, per kurias nustoji kvėpuoti, kol orkestras vėl, tobulai kartu lyg vienas organizmas, sugrąžina į bekompromisį allegro, nestabdomą techninių atlikimo ribų (pagalvoji, toks ir turėtų būti barokinis allegro, ne bėgantis, o skriejantis lyg viesulas). Ir tam nereikia jokio dirigento – užtenka aiškaus orkestro vadovo įkvėpimo, kad garsas ir atsirastų, ir išnyktų kartu.

 

Pasigėrėjimas orkestro atlikimu neapleido ir vėliau – tai instrumentai, kurie pasakoja istoriją: tampa tai karo peizažu, tai aštriais peilio dūriais, kapsinčiu krauju ar atodūsiais, tai prasiveržiančia rauda, kurią dainininkė tarsi slopino savo tylioje dejonėje, tai plonyte skausmo gija, kiaurai veriančia jos tariamus žodžius... Žinoma, visų pirma tai yra puikios pačių kompozitorių idėjos, bet orkestro išmaniai perskaitytos ir įtaigiai perteiktos. Nuo pat Vakarų muzikos istorijos pradžios tekstas laikytas svarbiausiu elementu, nuo kurio prasideda muzika, o balsas – tobuliausiu instrumentu. Todėl visų kitų instrumentų idealas buvo tapti panašiems į balsą, kad taip pat neštų teksto prasmę. „Les Accents“ tikrai kalbėjo. Juo daugiau niuansų, artikuliavimo ir dinamikos kaitos, akcentų, juo labiau instrumentų atliekama muzika supanašėja su emocionaliu kalbėjimu.

 

Vos ant scenos pasirodžiusi dainininkė pakerėjo publiką, sugebėdama iškart užmegzti šiltą, neformalų kontaktą – šypsodamasi atvira šypsena, gracingai, bet kartu ir labai paprastai bei laisvai judėdama scenoje, puldama rinkti ant žemės pasklidusių violončelininkės natų, rasdama progų pajuokauti (gestais) su klausytojais ar vis paglėbesčiuoti orkestro vadovą, dėkodama už kartu sukurtą dar vieną ariją, dar vieną muzikos įvykį. Šių kerinčių žmogiškų bruožų nepažinsi iš garso ar vaizdo įrašų – tai įmanoma tik susidūrus gyvai. Visi baroko muzikos gerbėjai tikrai žino šią baroko koloratūrų deivę ir laukė jos pasirodymo kaip didelio įvykio, ir štai ji čia, tokia miela ir paprasta.

 

Tai, ką gali Vivica Genaux, yra fenomenalu – jos koloratūrų atlikimo greitis ir precizika, gebėjimas užtikrintai šuoliuoti itin plačiame diapazone tarp stipraus ir skambaus krūtininio registro ir aukščiausių natų, nepailstanti atlikimo ištvermė bei temperamentas yra tikra retenybė. Kartais atrodo, kad ji viršija žmogaus galimybių ribas. (Händelio arijoje „Un pensiero nemico di pace“ ir ji, ir orkestras neužsikirsdami lėkė tokiu tempu, kad klausytojai beveik nebespėjo iš paskos – buvo praktiškai pasiekta girdimumo ir suvokimo riba, o šios audros sukėlėjai jautėsi lyg niekur nieko. Muzikos interpretacijos prasme tai yra kritika, bet šis pavyzdys gerai iliustruoja techninį V. Genaux galimybių ekstremalumą.) Labiausiai jos unikalumas atsiskleidžia muzikoje, parašytoje kastratams, nuo mažens kiekvieną dieną daugelį valandų tikslingai treniruotiems ir pasiekusiems stulbinamų techninių atlikimo aukštumų. Jų balsuose beveik antgamtiškai derėjo bėglumo greitis ir garso jėga (nors greičiui ir paslankumui pasiekti būtina palengvinti balsą – su  sunkiu nešuliu juk greitai nepabėgsi) bei itin platus diapazonas, pasiektas tik žiauriai įsikišus į natūralius gamtos dėsnius. Tad tokią muziką atlikti šių dienų mecosopranams, kurių muzikinis lavinimas nė iš tolo neprimena spartietiškų kastratų treniruočių, yra tikras iššūkis – pasaulyje reta balsų, kurie gali užtikrintai atlikti kai kuriuos kūrinius, parašytus išvien koloratūromis. V. Genaux tai gali. Užriaumodama krūtine kaip vyras ir užtraukdama viršūnes kaip sopranas, ji stojasi su kastratais į ringą kaip lygus su lygiu. Galima ginčytis, ar techniškumas ir stulbinamas greitis yra tos savybės, kurios reikalingiausios muzikoje. Jeigu jų neatsvertų muzikalumas ir niuansuotumas, jos būtų mažai ko vertos, bet V. Genaux puikiai valdo ir subtiliąją išraiškos pusę. Tačiau kaip būtų liūdna, jeigu šiandien neatsirastų atlikėjų, pajėgiančių dainuoti virtuozišką kastratams parašytą muziką – liktume nepažinę labai specifinio kultūrinio fenomeno, to energijos gaivalo, kai intensyviausiu būdu liejami grynieji jausmai, tokie kaip neišsenkantis džiugesys arba niekuo nepridengtas pyktis. V. Genaux dėka mes galime tokią muziką girdėti ir pažinti.

 

Tiesa, pirmoje koncerto dalyje buvo įspūdis, kad orkestras dainininkę dengia, kad ypač vidurinis diapazonas sunkiai išsiveržia iš styginių garsų jūros. Kartais orkestras ją dengė ne tik temperamentinguose, audringuose epizoduose, bet ir ten, kur dainininkė pereidavo į jautrų, taip geidžiamą išgirsti piano. Šiaip ar taip, kaltė visada yra tik orkestro – jis turi sugebėti groti taip, kad nenustelbtų dainininko. Tai „Les Accents“ pademonstravo antroje koncerto dalyje, kur buvo galima netrukdomai mėgautis ir puikiais dainininkės bei orkestro piano, ir nė kiek nepritrūko garso intensyviausiuose epizoduose – dar kartą pasitvirtino baroko specialistų išsakoma tiesa, kad svarbu ne decibelai, o išraiškos galia. Atlikimas turėtų būti toks įtaigus, kad visa salė išgirstų net ir šnabždesį. Todėl apėmė ypatinga euforija, kai visas orkestras (13 styginių instrumentų vienu metu) išgavo tokį garsą, tarsi brauktų per stygas švelnute plunksna, eitų per vandenį...

 

Vis dėlto orkestras neišnaudojo visų švelniosios ir tyliosios išraiškos galimybių. Ne kartą kilo klausimas – ką čia veikia teorba? Paradoksalu, bet kaip tik tuose epizoduose, kuriuose likdavo tik vienas ar du styginiai, teorba negrojo, o vėl įstodavo tik tutti vietose, kur jos išgirsti neįmanoma, ypač kai teorbos atlikėjas groja ne energingai braukdamas akordus, o vos girdimai skimbčioja po vieną stygą vienu pirštu. Barokiniai kontrastai galėjo būti dar ryškesni, jei subtilesnėse vietose aštrų ir perkusyvų klavesiną būtų pakeitusi švelnioji teorba, užpildanti harmoniją savo jautriais arpeggio. Toks bandymas visame koncerte pasitaikė tik vienoje arijoje, kur taip pat nebuvo atskleistos visos geriausios teorbos galimybės. 

 

Grįžtant prie dainininkės, reikia pripažinti, kad vis dėlto ne visada jos atlikimas žavėjo. Galbūt plačiajai publikai tai netrukdė, bet profesionalų ausį rėžė kartais netikėtai išsiveržiantis gerklinis garsas – užspaustas, lyg smaugiamas, pakitusio tembro, ypač būdingas jos balsėms a, e ar i. Prieš šešerius ar aštuonerius metus darytuose dainininkės gyvo atlikimo įrašuose nesigirdi tokių defektų, nebent tik labai mažytės užuominos. Tačiau pastarųjų metų pasirodymuose, deja, jų yra daugiau. Belieka apgailestauti, kad tai gali leisti ją išgirdusiems Lietuvos bel canto operinės mokyklos atstovams dar kartą teigti, neva barokinis dainavimas yra balsų gadinimas... Abejonių jiems gali sukelti ir V. Genaux „piktnaudžiavimas“ krūtininiu registru, nors iš barokinių traktatų panašu, kad kastratų laikais šioje muzikoje tai buvo visiškai priimtina. Taip pat būtų galima ir vėl diskutuoti apie vibrato baroko muzikoje. „Les Accents“ orkestras groja be vibrato, jį naudoja tik kaip ilgos natos papuošimą – tokia yra daugumos istoriškai pagrįsto baroko muzikos atlikimo propaguotojų pozicija. O Vivicos balsas visuomet neramus. Norėtųsi, kad šiame repertuare būtų pasinaudota bent jau priešingu požiūriu – kai tiesi, nevibruojanti nata yra taikoma kaip speciali išraiškos priemonė tam tikrose vietose. Tuomet kur kas ryškiau pasigirstų disonansai ir jų „išrišimai“ bei netikėti harmonijos posūkiai melodijoje, ypatingai suspindėtų trelės. Iš patirties galima pasakyti, kad dainuoti be vibrato giliai kvėpuojant yra kur kas sudėtingiau – tik tuomet, kai nata nustoja virpėti ir nebesvyruoja jos aukštis, kyla tikrasis intonacijos tikslumo iššūkis. Maža to, kiekvienai ilgesnei natai būtina suteikti dinaminę formą, nupiešti išlinkusį jos kontūrą, kad ji būtų gyva, – to reikia mokytis ilgai ir kantriai.

 

Nepaisant minėtų pastabų, bendras vakaro įspūdis buvo magiškas, Lietuvos klausytojai dar nebuvo girdėję taip atliekamos vokalinės baroko muzikos. Ypač įtikinamai skambėjo Händelis, o Scarlatti dainininkės repertuare yra dar labai naujas, tačiau netruks įeiti į jos balso atmintį. Tačiau už Scarlatti turime būti ypač dėkingi – pavienius Händelio kūrinius scenoje dažnai parodo ir Lietuvos atlikėjai, o Scarlatti yra beveik visiškai nepažinta teritorija (iš dalies dėl internete neprieinamų jo operų natų, o visa Händelio kūryba yra pasiekiama modernioje notacijoje ir puikiuose leidimuose). Po neabejotinos koncerto sėkmės belieka tikėtis, kad Nacionalinė filharmonija vis drąsiau įsileis baroko repertuarą, nebijodama nesurinkti klausytojų.

Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Thibault Noally ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Thibault Noally ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Thibault Noally, Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.
Thibault Noally, Vivica Genaux ir ansamblis „Les Accents“. D. Matvejevo nuotr.