Pasirodė naujausias Osvaldo Balakausko CD „Erasmus“
„Uždelsto veikimo Balakauskas“ – tokia galėtų būti retrospektyvinės kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinių rinktinės paantraštė, kadangi naujausiame jo muzikos albume – autoriaus stiliaus intensyvumus nužymėję XX a. 9–10 deš. kūriniai, iki šiol ištvermingai laukę proveržio. Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame leidinyje, kurio dizainą sukūrė dailininkas Jokūbas Jacovskis – penki kompozitoriaus kūriniai, turintys įvairių stilių bruožų: džiazo, postminimalizmo, elektroakustikos, net svetimos muzikos įtraukimo ir, žinoma, „Balakausko tonalumo“.
Kompozitorius Osvaldas Balakauskas nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtino Lietuvos moderniosios muzikos priešakyje kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, dariusių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai. Nuo pat pradžių jis pasižymėjo nenormatyvine ir nepriklausoma kūrybine raiška anapus laikmečio dogmų, savo visuomenine ir profesine pozicija panašėdamas į „erazmiško“ tipo asmenybes. Tam tikras jo muzikos „keistumas“ ir „dygumas“ – kartais ir tokios detalės kaip paruošto fortepijono ar elektrifikuotos violončelės deformuotas skambesys arba apsukta magnetofono juosta su įrašytomis instrumentų partijomis – skleidė ypatingą naujumo ir laisvės aromatą, tarsi pranešdami apie kitokios, nepriklausomos laikysenos galimybę.
Tačiau labiausiai šio albumo „erazmiškumą“ sustiprina ašinis leidinio kūrinys „Erasmus“, prieš 20 metų sukurtas žinant, kad premjerą atliks pats Markus Stockhausenas – išskirtinis muzikantas iš prigimties, nuo jaunystės laisvai nardantis tarp džiazo, avangardo ir klasikos rifų. XX a. vidurio „trečiosios krypties“ džiazo improvizacijų ir akademinės kūrybos lydiniams artimą kūrinį šiam albumui specialiai įrašė trimitininkas Laurynas Lapė ir trombonininkas Jievaras Jasinskis, puikiai valdantys ir klasikinės, ir džiazo muzikos išraiškos priemones, o neišlikusią elektroninę partiją iš naujo atkūrė muzikos komponavimą praktikuojantis muzikologas Linas Paulauskis.
Leidinyje „Erasmus“ – ir istorinis kūrinio „Do nata“ įrašas, kuriame alto partijas atlieka Donatas Katkus. Tai minimalistiškiausias Osvaldo Balakausko kūrinys, prieš 35 metus sukėlęs skandalą. Šiandieną sunku patikėti, kad tai buvo viena priešiškiausiai vietinės kultūros visuomenės sutiktų kompozicijų, išprovokavusi neramumus koncertų salėje dėl beatodairiško minimalizmo ir fonogramos panaudojimo gyvos muzikos koncerte.
Labiausiai „uždelstas“ Balakausko albumo kūrinys – „Auletika-2“ fleitoms, mušamiesiems ir elektronikai, kuris savo premjeros laukė 34 metus. Kompozicija buvo paruošta kaip elektroninė muzika Juknaičių sveikatingumo komplekso šviesų ir kvapų terapijos seansams, bet tąsyk atmesta kaip „pernelyg emociškai intensyvi“ ir iki šiol nebuvusi žinoma. Pirminėje versijoje akustinių instrumentų partijas imitavo sintezatorius, o naujausiame įraše jas atliko gyvi muzikantai, tarp kurių aktyviausiai pasireiškė Marius Pupkovas, panaudojęs net penkių rūšių fleitas.
Šis „įelektrintų“ skambesių, permainingų faktūrų, ryškių ir išradingų instrumentuočių muzikos albumas nebūtų pasirodęs be Lietuvos kultūros tarybos ir Asociacijos LATGA suteikto finansavimo. Leidinį galima įsigyti LMIC elektroninėje parduotuvėje arba užsukus į biurą A. Mickevičiaus g. 29.
