Temperamentas, romantika, jaunystė

Arfos meną puoselėjanti bei pastaruoju metu Lietuvos scenoje aktyviai koncertuojanti Joana Daunytė balandžio 20 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su jaunu dirigentu Ričardu Šumila bei Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pateikė publikai įdomią programą. Po studijų užsienyje sugrįžusi atlikėja, jos žodžiais tariant, „dovanojanti tai, ką išmoko studijuodama“, pateikė charakteringą argentiniečio Alberto Ginasteros Koncertą arfai, op. 25, o Ričardo Šumilos diriguojamas kolektyvas atliko Piotro Čaikovskio Simfoniją Nr. 4 f-moll, op. 36, ir George’o Enescu Rumunišką rapsodiją Nr. 1 A-dur, op. 11.

Kaip teigiama koncerto buklete, vienas žinomiausių bei originaliausių Argentinos kompozitorių A. Ginastera kūrinyje ryškiai atskleidžia tautinį koloritą, akcentuoja mušamųjų instrumentų garsus ir ritmus, kompozicijoje gitaros skambesį perteikia arfos garsais. „Arfa čia pristatoma labiau kaip nacionalinis argentiniečių instrumentas, kupinas intriguojančių techninių išraiškos priemonių“, – pokalbyje pasakojo solistė. Kompozicija nuskambėjo labai šiuolaikiškai, aiškiai buvo galima justi XX a. stilistikų apraiškas, susipynusias su temperamentingu Pietų Amerikos šokių charakteriu. Žavėjo grakštūs solistės judesiai ir įtaigiai pateikta muzikinė medžiaga. Jautėsi išpuoselėtas simfoninio orkestro ir atlikėjos sinchroniškumas, tik retsykiais arfininkę užgoždavo variniai pučiamieji bei mušamieji instrumentai. Temperamentingą kompozicijos charakterį kūrė ne tik pastarieji instrumentai, bet ir pati solistė, arfą traktuodama lyg mušamąjį instrumentą ir atlikdama raiškius pasažus, kurie garsiai ir užtikrintai nuskambėjo Joanai grojant solo epizodus. Bisui atlikėja pasirinko romantiškesnį ir ramesnio pobūdžio Marcelio Tournier koncertinį etiudą „Ryte“, atskleisdama ir švelniuosius šio instrumento bruožus.

Koncerte taip pat nuskambėjo veržli ir melodinga žymiausio rusų romantiko P. Čaikovskio Ketvirtoji simfonija. Galėjome mėgautis raiškiai išgrotomis antros dalies Andantino in modo di Canzona melodijomis bei charakteringose vietose tiesiog besiliejančiu ne tik dirigento, bet ir viso kolektyvo entuziazmu bei aktyvumu.

Vertėtų išskirti ir paskutinę tą vakarą skambėjusią kompoziciją – XX a. rumunų kilmės prancūzų kūrėjo G. Enescu Rumunų rapsodiją, kurioje kolektyvas ir dirigentas tiesiog šėlo. Lyriškais ir melodingais medinių pučiamųjų garsais prasidėjusi rapsodija pamažu vis pildėsi sodresniais sąskambiais, kol galiausiai visi instrumentai ėmė plėtoti žaismingą ir dinaminių kontrastų kupiną kūrinio kulminaciją. Muzikantų entuziazmas ir ryžtingi dirigento mostai padėjo puikiai atlikti visą kompoziciją tarsi vienam darniam organizmui, ko vis dėlto pristigo grojant P. Čaikovskio simfoniją.

Koncerte teko susipažinti su labai patrauklia, retokai girdima muzika arfai ir dar kartą pasimėgauti romantizmo opusais. Muzika buvo pateikta gyvybingai, žavėjo tiek solistės, tiek orkestro nuoširdumas. Publika, be abejonės, tai įvertino, nes gausybė aplodismentų lydėjo ir J. Daunytės muzikavimą, ir talentingo dirigento bei Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliktą programą.