7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Vainiūniškumo“ idėjos tęstinumas

Pokalbis su pianiste profesore Birute Vainiūnaite belaukiant tarptautinio Stasio Vainiūno konkurso

Rasa Murauskaitė
Nr. 9 (1246), 2018-03-02
Muzika
Stasys Vainiūnas. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas. Nuotrauka iš LMTA archyvo

Atrodo, ką tik, praėjusiame tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų konkurse, klausėmės įtaigių Justo Čeponio ar prancūzo Thibault Lebruno, pasidalijusių antrąją vietą, interpretacijų, arba fortepijoninio trio „Delta“, laimėjusio kamerinių ansamblių kategorijoje. Tačiau iki jau VIII tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso, vėl subursiančio tarptautinę muzikų bendruomenę Lietuvoje, beliko vos pora savaičių. Renginiui artėjant, apie talentingą ir įkvepiančią Stasio Vainiūno asmenybę kalbėjomės su maestro dukra, pianiste, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore Birute Vainiūnaite.

 

Stasio Vainiūno asmenybė ypač įdomi tuo, kad jis buvo ir talentingas atlikėjas, ir puikus kompozitorius. Pradėkime pokalbį nuo atlikėjo. Įdomu, ką Vainiūnas laikė didžiausiomis muzikos interpretavimo vertybėmis?

Manau, kad jis labai vertino atlikėjo individualybę – visuomet labai džiaugdavosi bet kokia nauja interpretacija. Iš to sprendžiu, kad jis labai vertino atlikėjo savitumą ir interpretacinę laisvę. Žinoma, muzikinio teksto klausimu būdavo reiklus, tačiau vertino kitokį požiūrį. Jo paties atlikimas pasižymėjo ypatingomis fortepijono spalvų paieškomis – kitų atlikėjų rankose instrumentas neskambėdavo taip, kaip jo. Vainiūnas atrasdavo ypatingą šviesą, lengvumą, mėgdavo paryškinti polifoniją.  

 

Pats Vainiūnas dažnai atlikdavo savo muziką. O kokius kitus kompozitorius dažniausiai įtraukdavo į repertuarą?

Metams bėgant programos keitėsi. Dabar kalbamės akademijoje, Stasio Vainiūno vardu pavadintoje auditorijoje, ir čia kabo vieno jo ankstyvųjų rečitalių programa: joje – Bachas, Bachas-Busoni, Chopinas. Žinoma, nuo pat pirmųjų koncertų jo programose randame ir Debussy – šis kompozitorius jam buvo ypač artimas. Galima prisiminti 1933-iuosius, kai Vainiūnas konkurse Vienoje, antrame ture, pagrojo Debussy „Fejerverką“, ir visas žiuri pradėjo ploti. To neleido konkurso reglamentas, tačiau Vainiūnas tada visus tiesiog pakerėjo savo interpretacija.

 

Jo repertuare taip pat visada buvo lietuviškos muzikos. Tai prasidėjo nuo jo mokytojo Juozo Karoso – Vainiūnas ne kartą buvo ir pirmasis savo pedagogo kūrinių atlikėjas. Taip pat programose matome ir Čiurlionio kūrinius, dažnai koncertuose skambindavo Juozo Tallat-Kelpšos „Pasaką“. Lietuviška muzika tarsi „raudona linija“ ėjo per visą Vainiūno gyvenimą. Žinoma, grojo ir latvių kompozitorių kūrinius, savo profesoriaus Jāzepo Vītolio „Lopšinę“.

 

Vėlesniuoju periodu Vainiūnas išties dažnai grodavo savo kūrinius, buvo pirmasis jų atlikėjas. Jo dėka lietuvių muzikoje atsirado toks žanras kaip fortepijoninis kvintetas. Manau, jeigu Vainiūnas nebūtų pianistas ir nebūtų buvę tokio puikaus kolektyvo kaip Lietuvos kvartetas, su kuriuo jis labai artimai bendravo, kažin ar toks žanras mūsų muzikoje būtų įsitvirtinęs. Jo kvintetų fortepijono partijoje itin jaučiasi „vainiūniškumas“. Dar nepaminėjau, kad jis labai mėgo skambinti Brahmsą – šio kompozitoriaus Koncertas d-moll buvo Vainiūno repertuare, jį yra atlikęs su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.  

 

Paminėjote, kad Vainiūnui ypač artimas buvo Debussy. Jūs pati taip pat esate žinoma kaip šio prancūzų kompozitoriaus muzikos interpretatorė. Ar čia galime įžvelgti tam tikrą tęstinumą?

Nemanau, bet dabar kartais pagalvoju, kad iš Vainiūno, kaip pianisto, galėjau pasisemti daugiau. Anksčiau man didesnę įtaką darė išvažiavimas į Paryžių, susitikimas su Yakovu Milsteinu Maskvoje.

 

Mano pačios gyvenime Debussy atsirado tuomet, kai dar mokiausi mokykloje ir mano mokytoja Mariam Azizbekova paskyrė man pagroti „Mergaitę lino spalvos plaukais“. Tada buvau ketvirtoje ar penktoje klasėje ir mano įspūdis buvo vaikiškas: kodėl gi čia vien tik juodi klavišai? Debussy mano repertuare atsirado jau gerokai vėliau. Paryžiuje man teko bendrauti su Marceliu Ciampi, kuris yra bendravęs su pačiu Debussy. Man buvo nepaprastai įdomu perimti tą tradiciją iš Debussy per Ciampi.

 

Kiek ankstėliau paminėjote gražų apibūdinimą – „vainiūniškumas“. Kokius bruožus šis terminas apima?

Tai savitas „liaudiškas“ charakteris, jo gyvumas, šviesumas. Tarp kitko, Vainiūno, kaip atlikėjo, bruožai labai pastebimi jo kūryboje. Jam nebuvo būdingas grubus forte. Kai jis sėdėdavo egzaminuose, tuometės Valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje, vis nusistebėdavo: „Koks šiurpulingas forte!“ Vainiūnas savitomis priemonėmis išgaudavo ypatingas instrumento spalvas – jo rankose instrumentas tarsi atgydavo, nebūdavo „įstatomas“ į akademiškumo rėmus. Jam skambinant buvo justi improvizacija, gyvybė, tas pats ir kūryboje. Žinoma, Vainiūnui pavykdavo ir lėtosios dalys, kurios labai gražios ir vertingos, bet, mano nuomone, jo esybė geriausiai atsiskleidžia scherzo dalyse, finaluose, kur reikia ypatingo temperamento, lankstumo, gyvumo. Ten ir pasigirsta tikrasis „vainiūniškumas“.

 

Gerai žinome, kad okupacijos metai menininkams buvo ypač sudėtingi. Vainiūnui irgi teko būti apkaltintam „formalizmu“, bet vėliau jis tarsi sugebėjo balansuoti ant sudėtingos asmeninio kūrybinio polėkio ir negailestingų sistemos reikalavimų ribos. Ar Vainiūnui teko paaukoti daug asmeninių kūrybinių troškimų, idėjų?  

Vainiūno kūrybinis kelias iš tikrųjų prasidėjo dar XX a. 3–4-ajame dešimtmetyje – Rygos konservatorijoje jis baigė kompozicijos studijas. Beje, šiandien, kai daug žmonių bėga iš Lietuvos, aktualu pasakyti, jog Vainiūnui baigus Rygos konservatoriją ir jau laimėjus prestižinį konkursą Vienoje, Austrijoje, jo profesorius siūlė jam pasilikti Rygoje, dirbti jo asistentu. Tai buvo kur kas pelningesnis pasiūlymas nei grįžti į Lietuvą. Rygos konservatorija jau tada buvo aukšto lygio institucija, o Lietuvoje tokia dar tik kūrėsi. Tačiau beveik tuo pat metu pirmojo savo mokytojo Karoso Vainiūnas buvo pakviestas atvykti į Klaipėdą, kur tuo metu kūrėsi muzikos mokykla. Vainiūną labai traukė Lietuva – jis atsisakė Rygos ir grįžo į Lietuvą. Vėliau karas sutrukdė visus gražius ketinimus, mokykla persikėlė į Šiaulius, paskui – į Kauną. 1949 m., kai susijungė Kauno ir Vilniaus konservatorijos, Vainiūnas atsidūrė Vilniuje ir iki gyvenimo pabaigos čia pasiliko. Kaip minėjau, kurti jis pradėjo dar nepriklausomoje Lietuvoje. Tarp kitko, esu paruošusi nepublikuotų jo kūrinių rinkinį – tai pirmieji opusai. Šie kūrinėliai labai mieli, įdomūs, profesionaliai parašyti. Juose galbūt dar nesijaučia vėlesnio Vainiūno braižo, bet tai išties vertinga muzika.   

 

Kalbant apie okupaciją, ji Vainiūną, be abejo, veikė – kaip ir visus. Vien jau tas „žymusis“ nutarimas, kai Vainiūnas pakliuvo į garbingą kompaniją ir gavo daug pylos už vadinamąjį „formalizmą“... Vis galvoju, koks ten formalizmas – tai nuoširdi, liaudies melodijomis grįsta muzika. Ne tik viduriniame periode, kaip rašo Ona Narbutienė, jis rėmėsi liaudies muzika – tai girdime nuo pat pirmųjų Vainiūno kūrinių. O tuomet, kai tai buvo pavadinta „formalizmu“, Vainiūnui, kaip ir kitiems, tikrai nebuvo malonu. Okupacijos gniaužtai veikė visus, ypač sunku buvo žmonėms, kurie turėjo šeimą. Nežinau, kaip sesuo, bet aš nieko nežinojau apie artimą Lietuvos istoriją – turbūt tėvai norėjo mus apsaugoti. Laikai buvo labai sudėtingi. Tačiau, mano nuomone, Vainiūnas garbingai išlaikė šį egzaminą, neprirašė jokių kantatų Stalinui. Nors ir tuos, kurie rašė, iš dalies galiu suprasti. Dabar sunku įsivaizduoti tuos laikus – šiandienos jaunimas to net negali suvokti. Tačiau istoriją reikia žinoti, kad, neduok Dieve, tai nepasikartotų. Nereikia smerkti kai kurių menininkų, nes laikai buvo labai žiaurūs ir sudėtingi.

 

Lietuvoje turime keletą didžiųjų tarptautinių konkursų pianistams – jauniausieji varžosi Balio Dvariono, vyriausieji – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkursuose. Tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas atsiduria lyg per vidurį. Kaip Jūs vertinate šio renginio reikšmę lietuvių fortepijoninės kultūros, fortepijono pedagogikos kontekstuose?

Apie konkursų svarbą atlikėjui galima ilgai diskutuoti. Tačiau konkursas, be abejo, yra didelis paskatinimas dirbti, rengti didesnes programas. Tai labai vertinga patirtis ir konkursų negalima atsisakyti. Taip jau susiklostė, kad visi – Dvariono, Vainiūno ir Čiurlionio konkursai – yra tarsi „trys viename“, apimantys skirtingas amžiaus grupes. Tiesa, dabar ribos tarp Dvariono ir Vainiūno konkursų kiek supanašėjusios, bet kiekvienas jų turi ryškų repertuarinį išskirtinumą. Be to, Čiurlionio konkursas yra pianistų ir vargonininkų, Dvariono – pianistų ir stygininkų, o Vainiūno – pianistų ir kamerinių ansamblių. Ilgai buvęs vien pianistų, vėliau Vainiūno konkursas prisijungė kamerinius ansamblius – pagalvojau, kodėl gi to nepadarius, juk iki tol Lietuvoje nebuvo tokio lygio konkurso ansambliams. Su šia kategorija konkursas atrodo solidesnis. Dar vienas šios minties pretekstas, be abejo, yra pati Vainiūno kūryba. Jam kamerinė muzika buvo labai svarbi – tai ir Sonata smuikui ir fortepijonui, du kvintetai, trio, muzika dviem fortepijonams ir kvartetui, kurio nespėjo užbaigti... Labai džiaugiuosi, kad ši mintis 2006 m. buvo įgyvendinta. Reikia padėkoti ir tuometiniam akademijos Kamerinio ansamblio katedros vedėjui Petrui Kuncai, kuris dėjo daug pastangų. Manau, Vainiūno muzika verta, kad ją atliktų dalyviai iš Austrijos, Latvijos, Rusijos, kitų šalių. Beje, susipažinę su Vainiūno kūryba atlikėjai pažymi, kad fortepijoninė muzika – ne iš lengvųjų, o štai su kamerine lengviau suranda kontaktą. Joje yra vietos pasireikšti ir pianistams, ir kitiems instrumentams. Fortepijonas Vainiūno kamerinėje muzikoje nėra tik pritariantis instrumentas – jis beveik soluojantis, reiškiantis svarbias mintis.

 

Prieš ketverius metus vykęs konkursas buvo tikrai solidus. Kokius jo įspūdžius išsaugojote?

Praėjusiame konkurse pati šio renginio idėja buvo pakylėta į labai aukštą lygį. Kaip ir pastebėjote, dalyvavo daug puikių atlikėjų, išsiplėtė konkurso geografija. Labai džiugu, kad dalyvių susidomėjimas Vainiūno muzika su konkursu nesibaigia. Štai pianistė iš Maskvos Anastasija Milovanova, praėjusiame konkurse pelniusi diplomą, dabar rašo disertaciją Vainiūno fortepijoninės muzikos tema. Be to, ji jau spėjo atlikti Vainiūno Ketvirtąjį koncertą su Maskvos orkestru. Labai džiaugiuosi tuo!  

 

Kita vertus, labai gaila, kad mūsų aukščiausia valdžia to neįvertina. Nedaug trūko, kad šiųmetis konkursas visai negautų finansavimo. Laimei, organizacinio komiteto ir „Natų knygyno“ pastangomis, pateikus paraišką antrą kartą, bent šiek tiek pinigų buvo gauta. Viliuosi, kada nors valdžia supras, kad mūsų darbai ir pasiekimai yra pagrindinė Lietuvos reprezentacija. Tokie konkursai yra nepaprastai svarbūs.  

 

Nors ir sakote, kad finansiniu atžvilgiu šis konkursas nemenkai „nukraujavo“, lūkesčių vis vien turite. Kokie jie?

Gražiai pasakyta – „nukraujavo“... Tarptautinio Stasio Vainiūno konkurso programa labai individuali. Niekur pasaulyje nerasime konkurso, kuriame būtų atliekamas impresionizmas ir romantizmas. Tai unikalu. Aš labai laukiu gražių interpretacijų, gražaus bendravimo. Viliuosi, kad dalyviai ne tik ateis, pagros, bet ir pasidomės kitų šalių fortepijono mokyklomis. Mes patys dažnai veržiamės kur nors išvažiuoti, ką nors išgirsti, o juk dabar pas mus atvyks dešimtys atlikėjų net iš keturiolikos šalių – tai puiki proga viską išgirsti čia. Palinkėčiau atlikėjams bendrauti, klausytis, domėtis, o scenoje pajausti tikrą laimę, ne vien tik scenos baimę. Atlikėjas yra labai jautri būtybė. Ne paslaptis, kad scenoje neretai daug kas prarandama. Linkiu dalyviams tvirtybės, ištvermės, gražių interpretacijų ir kūrybinio susikaupimo. Vainiūnas dažnai sakydavo: „Viskas bus gerai.“ Kaip sako prancūzai, viskas yra le jeu – žaidimas.

Stasys Vainiūnas. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas jubiliejiniame koncerte su dukra Audrone. 1979 m. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas jubiliejiniame koncerte su dukra Audrone. 1979 m. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas groja LMTA Didžiojoje salėje. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas groja LMTA Didžiojoje salėje. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas su dukra Birute Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas su dukra Birute Lukiškių aikštėje. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas, fone Birutė. Nuotrauka iš LMTA archyvo
Stasys Vainiūnas, fone Birutė. Nuotrauka iš LMTA archyvo