Operos „Radvila Perkūnas“ (at)gimimas

Radvilos – garsi Lietuvos didikų giminė, besidomintieji istorija galėtų įvardinti ne vieną iškilų jos atstovą. Tačiau, kertu lažybų, tik nedaugelis iki šiol girdėjo apie operą „Radvila Perkūnas“. Ši 1937 m. kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus pagal Balio Sruogos libretą sukurta ir pastatyta opera ilgą laiką tebuvo vienas iš lietuviškosios operos istorijos – šiaip jau savaime gana migloto, menkai apmąstyto reiškinio – faktų.

Juo svarbesnis tampa Kauno valstybinio muzikinio teatro pasiryžimas prikelti iš užmaršties šį visais atžvilgiais vertą dėmesio opusą. J. Karnavičiaus „Radvilos Perkūno“ premjera Kauno scenoje numatyta vasario 15 ir 16 dienomis. Pastatymas skiriamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius ir libreto redakcijos autorius Kęstutis Jakštas, scenografija ir vaizdo projekcijos Gintaro Makarevičiaus ir Dainiaus Liškevičiaus, kostiumai ir grimas Dano Zinkevičiaus ir Kristinos Valančiūtės, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas. Iki premjeros neįmanoma nuspėti spektaklio pavidalo ir vertės, tačiau vien šio kūrinio pastatymo po 81 metų pertraukos faktas toje pat anuometinės Valstybės operos scenoje vertas dėmesio.

Keletas žodžių apie kompozitorių. Jurgis Karnavičius (1884–1941) gimė ir mirė Kaune, tačiau, augęs Vilniuje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Peterburge (1903–1927), buvo Peterburgo konservatorijos profesorius (beje, 1914–1918 m. Karnavičiui teko dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare). Į gimtąjį Kauną jau žinomą Petrapilio muziką 1927 m. greičiausiai atginė ūmėjančios vadinamosios Spalio revoliucijos pasekmės, bet kadangi jis nekalbėjo lietuviškai, Juozas Gruodis nieku gyvu nenorėjo leisti atvykėliui dėstyti Kauno muzikos mokykloje (vėliau tapusioje Konservatorija). Tuomet Karnavičius įsidarbino Valstybės teatro orkestre – griežė altu. Buvimas teatre davė netikėtai puikių vaisių: 1933 m. rampos šviesas išvydo jo veikalas „Gražina“ – pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje sukurta lietuviška opera. Premjeroje apsilankė visas Kauno žiedas su Prezidentu Antanu Smetona priešaky, kompozitoriui įteiktas apdovanojimas ir galiausiai J. Karnavičius priimamas dėstyti Konservatorijoje (lietuviškai jau buvo pramokęs). O 1937 m. sukuria antrąją operą – „Radvila Perkūnas“.

Ši opera apie Vilnių – senąją, anuomet prarastąją, Lietuvos sostinę. Libretą, o tiksliau, 4 veiksmų pjesę „Radvila Perkūnas“ parašė pats Balys Sruoga – puikus literatas ir įžvalgus ne tik teatro, bet ir operos kritikas.

Premjera Valstybės teatre įvyko 1937 m. vasario 15 dieną – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse. Dirigavo Mykolas Bukša, režisierius Petras Oleka, chormeisteris Julius Štarka, choreografas Bronius Kelbauskas, istorines dekoracijas sukūrė senas vilnietis Mstislavas Dobužinskis. Dainavo anuometinės Valstybės operos žvaigždės Ipolitas Nauragis, Aleksandras Kutkus, Antanas Sodeika, Gražina Matulaitytė, Jadvyga Vencevičaitė, Antanas Kučingis, Stasys Santvaras, Chanonas Šulginas, Stasys Dautartas, Vladas Puškorius, Petras Dargis, Marija Lipčienė, Pranciška Radzevičiūtė.

Palyginti su tragiško heroizmo persmelkta „Gražina“, „Radvila Perkūnas“ – beveik komiškoji opera, sudaryta iš šmaikščiai Sruogos nutapytų reformacijos laikų Vilniaus vaizdų.

Veiksmas vyksta 1600 metais. Susirėmę dėl politinės įtakos reformatas Radvila Perkūnas ir katalikas Jonas Katkus (Chodkevičius) bei vienas kitą pamilę Katkaus globotine Slucko kunigaikštytė Sofija ir Radvilos sūnus Jonušas – lyg lietuviškieji montekiai ir kapulečiai. Tik čia, kitaip nei Shakespeare’o dramoje, šeimas sutaiko ne mirtis, o bendras priešas – Lietuvą ketiną pulti švedai. Opera vainikuojama vestuvėmis.

Greta pagrindinių, yra daug spalvingų epizodinių personažų, atstovaujančių anų laikų daugiakultūriam Vilniui: žydų pirklys Skarija, jėzuitas Rutka, besivaidijantys bajorai – katalikas Bružiukas ir protestantas Bildziukas, miesto vaitas Buožius ir kiti. Jaunųjų meilei padeda Žemaičių vyskupas Giedraitis – lyg šekspyriškasis tėvas Lorencas, o senmergė Magdė ir Sofijos globėja Katkuvienė – lietuviški Džuljetos motinos ir auklės atitikmenys.

Veiksmas vyksta svarbiausiose istorinėse Vilniaus vietose – prie Aušros vartų, Rotušės aikštėje, Radvilų ir Chodkevičių rūmuose.

Vis dėlto iš karto po premjeros tapo aišku, kad puiki B. Sruogos pjesė nevirto geru operos libretu. Ne tik įtakingiausias to laiko muzikos kritikas Vladas Jakubėnas, beje, ne itin mėgęs J. Karnavičių, bet ir pats kompozitorius pripažino, kad opera pernelyg ištęsta, spalvingų vaizdų gausoje pasimeta pagrindinių veikėjų linija. Iš tiesų „Radvila Perkūnas“, 1937-aisiais parodytas vos keletą kartų, dingo iš Valstybės operos repertuaro. J. Karnavičius ketino partitūrą redaguoti, galbūt trumpinti (kaip kad padarė su „Gražina“), bet nespėjo – mirė 1941 metais. Tad visiškai pateisinama, kad Kauno muzikiniame teatre rengiama kupiūruota, 2 dalių versija. Norisi tikėti, kad laukiama premjera sugrąžins – gal net teisingiau sakyti „įves“ – „Radvilą Perkūną“ į aktyvų sceninį gyvavimą.