„Procesas“ byloja apie naikinantį primestos kaltės jausmą

Penktadienį, gruodžio 1-ąją, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – pirmoji šio sezono premjera: baletas „Procesas“ pagal to paties pavadinimo Franzo Kafkos romaną. Šio pastatymo iniciatorius – kylantis lietuvių jaunosios kartos choreografas Martynas Rimeikis.

„Iš pradžių turėjau galimybę stebėti Martyno, tada dar jauno baleto šokėjo, brandos procesą, dabar džiaugiuosi matydamas, kaip sparčiai jis tobulėja kaip choreografas. Galiu didžiuotis, kad savarankiškai kūrybai jį paskatino mano iniciatyva teatre pradėta „Kūrybinio impulso“ choreografinių eskizų tradicija“, – premjerai skirtoje spaudos konferencijoje pabrėžė LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras.

Garsiam baleto meistrui imponuoja, kad jaunas kūrėjas savo pirmajam pilno metro baleto spektakliui rinkosi itin rimtą ir sudėtingą tematiką, tuo dar kartą įrodydamas, kad šokiu įmanoma perteikti anaiptol ne vien tik gražius ir malonius dalykus. Kaip tik todėl „Procesas“ tampa pastebimu įvykiu plačioje Europos šokio panoramoje, o brandi „Proceso“ choreografinė kalba nusipelno ne vien Lietuvos publikos dėmesio.

Pats M. Rimeikis užsiminė, kad F. Kafkos knygos jau yra inspiravę kūrybai ne vieną choreografą ir Europoje, ir už Atlanto. Ypač daug pastatymų sukurta pagal „Metamorfozę“, tačiau baleto kalba perteikti „Proceso“ siužetinius vingius irgi nebuvo jo originali mintis.

 „Spektakliai pagal šią knygą gali būti labai skirtingi. Dažniausiai bandoma akcentuoti biurokratijos ir valdžios požiūrio į žmogų temą, tačiau aš spektaklio centru pasirinkau patį Jozefo K. personažą. Norėjau parodyti, kaip jį pakeičia, o galiausiai ir parbloškia primestos kaltės jausmas: juk spektaklio pradžioje matome gabų jauną žmogų, mąstantį apie sėkmingai besiklostančią karjerą, o pabaigoje – palaužtą asmenybę, kurios senkančios gyvybinės jėgos nukreiptos vien į protu nesuvokiamą teismo procesą“, – dėsto M.Rimeikis.

Jeronimas Krivickas, vienas iš Jozefo K. vaidmens atlikėjų, „Proceso“ repeticijas pradėjo dar praeitą teatro sezoną. „Tai vaidmuo, reikalaujantis didžiulio fizinio ir emocinio pasirengimo, tačiau nebrukantis žiūrovui tiesmukų tiesų ar atsakymų. Kiekvienąkart šokdamas pats mėginu atrasti vis kitokią Jozefo K. tiesą“, – tvirtina jaunas baleto solistas, kuriam scenoje tenka praleisti kone visą spektaklio trukmės laiką.

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis teigia, kad F. Kafkos „Procesas“ – itin vientisos nuotaikos veikalas, todėl jie su choreografu M. Rimeikiu gana greitai atsisakė pradinių ketinimų dėlioti muzikinę kompoziciją iš atskirų kūrinių fragmentų. „Proceso“ muzikinį skambesį papildė jaunos kompozitorės Marijos Paškevičiūtės parengti elektroninės muzikos intarpai.

„Proceso“ muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas pastebi, kad muzikinė „Proceso“ linija siekia ne užgožti, o tik papildyti scenoje regimą veiksmą. Kompozitorius naudoja modernią harmoniją ir asimetrinius, nuolat kintančius ritmus, kurie spektaklyje sukuria „tekančios“ muzikos įspūdį. Ši tėkmė logiškai atliepia ir pačią „Proceso“ tematiką.

O spektaklio scenografijos dailininkas Marijus Jacovskis linksmai prisiminė darbo su „Procesu“ pradžią: „Vis susitikdavom su Martynu, pagerdavom kavos ir bandydavom užvesti kalbą apie scenografiją, bet išsivaikščiodavom jos taip ir nepradėję. Ir taip daugelį kartų, kol iš trumpų atsargių užuominų nejučiomis išsigrynino pagrindinė tuščios erdvės vizija. Bet tuščią erdvę scenoje turi organizuoti atsižvelgdamas į tai, kokią nuotaiką joje sieki sukurti. Tam ir prireikė tiek daug ir tokių masyvių betono sienų.“

„Labiausiai norėčiau, kad publika nesusiformuotų išankstinės nuostatos, jog baletas pagal F. Kafkos „Procesą“ neišvengiamai privalo būti tamsus, niūrus ir nuobodus. Atvirkščiai – laukiu spektaklyje ir tų žiūrovų, kurie kažkada paėmę į rankas romaną galbūt nesugebėjo jo įveikti iki pabaigos. Tiesiog ateikite ir stebėkite baletą atvira širdim ir atmerktom akim“, – kviečia „Proceso“ kūrėjas M. Rimeikis, kuris dabar, prieš pat daug jėgų pareikalavusią premjerą, prisipažįsta jau susimąstantis ir apie tai, koks galėtų būti kitas jo kuriamas spektaklis.