7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Telpa visas pasaulis

Dvidešimt trečiojoje WOMEX mugėje apsilankius

Algirdas Klova
Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Muzika
Leyla McCalla (JAV). D. Klovienės nuotr.
Leyla McCalla (JAV). D. Klovienės nuotr.

Spalio 25–29 d. Lenkijoje, Katovicuose, vyko jau dvidešimt trečioji tarptautinė muzikos mugė WOMEX (World Music Expo) – svarbiausias pasaulyje liaudies ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti savo šalies autentiškąjį ir modernųjį folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai. Mugėje dalyvavo beveik 300 įvairių firmų, organizacijų, atlikėjų, grupių, stenduose savo produkciją, koncertinius, leidybinius ir kt. pasiūlymus eksponavo apie 700 kompanijų iš 90 pasaulio šalių, vyko daugiau kaip 60 koncertų, juose dalyvavo apie 350 atlikėjų iš viso pasaulio. Iš viso priskaičiuota per 3000 mugės dalyvių.

 

Kas yra tas world music? Versti „pasaulio muzika“ nėra visai tikslu. Daugelis muzikos mokslininkų world music linkę vadinti Afrikos, Azijos, Australijos, Naujosios Zelandijos šalių vietinės kilmės gyventojų muzikinę kultūrą, tačiau XX a. 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro medžiagos ar jos elementų panaudojimo kryptis, kaip stilius pavadinta world music. Iš pradžių ji ryškėjo kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių – muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti ir taip jau populiarios roko muzikos ribas. Jas plėsdami įvairių pasaulio etninių grupių folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su jais, kovojančiais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar vadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo jau vengia, randa ir vartoja kitus terminus. Dar viena banga, kurią aš pats pastebėjau šioje mugėje, – įvairių šalių ir tautybių muzikantai jungiasi į bendras grupes ir groja drauge visų jų muziką. Tai, mano supratimu, ir būtų tikroji world music. Painu? Bet gal ir gerai, nes atsiranda daugiau erdvės žanro vystymuisi.

 

Šiemet mugėje jau penktą kartą buvo organizuojamas nacionalinis Lietuvos muzikos stendas, kuriame dalyvavo šios srities muzikos kūrėjai, atlikėjai, leidėjai. Tarp jų – įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė, baltiškos muzikos įrašų leidyklos „Dangus“ ir festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vadovas Ugnius Liogė, Lietuvos džiazo federacijai atstovavo Solveiga Rusytė, gitaros virtuozas Pranas Kentra, dainininkė Vytautė Puišytė, perkusininkas Robertas Kancius, muzikai ir vadybininkai Indrė Jurgelevičiūtė, Robertas Semeniukas, Ineta Meduneckytė („Žalvarinis“), Žilvinas Švarplys (GM Gyvai), Vaidas Stackevičius (M.P.3), multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, kompozitorius ir muzikantas šių eilučių autorius, atstovavęs savo folkloro ansambliui „Vydraga“ ir instrumentinės folkloro muzikos festivaliui „Griežynė“, fotografė Daiva Klovienė, taip pat lietuvių muzikos stendą organizavusio Lietuvos muzikos informacijos centro atstovai Asta Pakarklytė (direktorė) ir Linas Paulauskis, be kurių stendo, matyt, nebūtų. Gaila, bet dar jokiai lietuviškai grupei nepavyko užkopti į oficialią WOMEX sceną. Latviai ir estai jau prasiskynė kelius. Specialiai mugei buvo išleistas CD rinkinys „Note Lithuania: Folk/World“, kuriame pristatoma gausi šiandieninė Lietuvos muzikos įvairovė, nuo autentiškos liaudies tradicijos iki modernių jos variacijų, junginių su kitomis pasaulio etninės muzikos tradicijomis.

 

Mugė WOMEX rengiama nuo 1994 m. vis kitame Europos mieste. Šiemet buvo pasirinkti Katovicai. Tai pramoninis miestas, o salės, kuriose vyko renginiai, tikrai modernios, gražios ir funkcionalios. Be koncertų ir pačios mugės, buvo galima pasižiūrėti didžiulę ir labai spalvingą, įvairialypę muzikinių filmų programą, pasiklausyti paskaitų, konferencijų, diskusijų, dalyvauti žurnalistų suėjimuose, megzti ryšius stendų teritorijoje, o naktį klausytis DJ’ų ir šokti pagal jų parinktą muziką. Naujiena – BBC radijo tiesioginės transliacijos, geriausiai koncertuose pasirodžiusių atlikėjų mikrokoncertai su publika, fotografais, filmuotojais ir visais, kurie tik sugeba sutilpti į itin mažą kambarėlį, apstatytą mikrofonais, transliaciniais pultais ir kita įranga. Dienos pasirodymai, filmai, parodos ir pati mugė vyko moderniame Konferencijų centre, iš kurio galima požeminiais koridoriais nueiti į „OfWomex“ sceną ir legendinį dubenėlio formos koncertų pastatą „Spodek“, kuriame buvo įrengtos dvi scenos vienoje salėje – kai vienoje koncertas baigiasi, kitoje jau prasideda.

 

Festivalio atidarymo koncerte grojo tik Lenkijos atlikėjai, nes visuomet pirmąjį koncertą rengia tų metų šalis šeimininkė. Trys gerai žinomos lenkų postfolkloro grupės „Lautari“, šeimyninė „Kapela Maliszów“ ir „Vołosi“ grojo su Tychų kameriniu orkestru „Aukso“. Jungti folkloro kolektyvus su akademinės muzikos atlikėjais – gal kiek naujesnė kryptis world music žanre, beje, tai jau vyksta ir Lietuvoje. Nors Lenkija turi daug gerų autentiškų tradicinės muzikos kolektyvų, šiame koncerte akademinę muziką tiesiog bandyta pritempti prie folkloro, o šį prie akademinės.

 

Toli gražu ne visus koncertus ir juose dalyvavusius atlikėjus pavyko išgirsti ir pamatyti, nes programa buvo taip sudėliota, kad net bėgte bėgdamas ir kiekvieno pasiklausydamas po du kūrinėlius vargu ar spėtum. O jeigu kažkas labai patiko ir norėtųsi išgirsti visą koncertą? Žinoma, taip ir buvo, taigi pakomentuosiu tik ypatingus. Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į vėlų vakarą simfoninio orkestro scenoje ir kitą dieną radijo studijoje girdėtą nepaprastąją Leylą McCallą – puikiai dainuojančią, grojančią violončele, bandža bei jai pritariančius muzikantus Danielį Tremblay (gitara, perkusija), Free Feral (smuikas). Leylos repertuare – originalios, kreolų, „cajun“ stiliaus dainos, ankstyvas džiazas ir folk muzika. Ji yra grojusi garsioje JAV grupėje „Carolina Chocolate Drops“. Girdėjome naujas dainas iš jos solo albumo. Labai įdomus, nors trumpokas buvo šios atlikėjos koncertas BBC radijo studijoje, kur ji dainavo, grojo ir pasakojo apie savo gyvenimą bei darbus.

 

Įdomu buvo išgirsti grupę iš Etiopijos „Qwanqwa“, šių muzikantų rankose išvydau ir išgirdau labai originalius instrumentus – masinko ir krar. Jų muzika, gal kiek stilizuota, „pašiuolaikinta“, labai puikiai atspindi tradicijas.

 

Muzikos panaudojimo prasme kiek panaši buvo grupė iš Pietų Korėjos „Aux“. Pagal skambesį tai roko grupė, naudojanti daugybę tradicinės korėjiečių muzikos elementų, instrumentų ir vokalo. Nepaprastai įdomi ir profesionali vokalistė Eunkyung Min taip pat yra ir aktorė, išstudijavusi tradicinio teatro ir šokių manierą. Kita mergina grupėje – Jiyoung Park – puikiai groja tradiciniais korėjiečių liaudies instrumentais. Na, o kolektyvo vyrai – tikriausia roko grupė (boso gitara, gitara, klavišiniai instrumentai ir mušamieji). Žinoma, esame girdėję ne vieną tokio tipo kolektyvą, tačiau mane sužavėjo tobula folkloro ir roko jungtis.

 

Turbūt pats įdomiausias man buvo ansamblio iš Prancūzijos „Super Parquet“ pasirodymas. Dar prieš koncertą dėmesį atkreipė instrumentų sudėtis: bandža, dūdmaišis, kažkoks rylos tipo „daiktelis“ su sukama rankena, balsas ir kalnai elektronikos. Scenoje mačiau keturis žmones, jų kompozicijų pagrindas – tradicinė prancūzų muzika ir dainos, sumiksuotos naudojant nepaprastai daug elektronikos. Jie patys savo muziką pristato kaip „folką iš šaknų“, alternatyvaus roko, elektronikos ir eksperimentinės muzikos junginį. Tiek dūdmaišiu, tiek bandža grojantys muzikantai – aukščiausio lygio virtuozai, beje, gražiai dainuoja. Kompozicijos labai tvarkingos, profesionalios ir nepriekaištingai sukurptos.

Labai profesionalus trio iš Velso „Alaw“. Puikus dainuojantis smuikininkas Olis Wilsonas-Dicksonas groja ne tik šioje grupėje. Jis baigęs akademinio smuikavimo mokslus, dirbo teatre ir puikiai žino liaudiško smuikavimo (fiddling) manierą. Gitaristas Dylanas Fowleris – profesionalus muzikantas, kompozitorius ir aranžuotojas. Vienas geriausių Didžiosios Britanijos akordeonininkų Jamie Smithas groja klasikinę, šiuolaikinę ir liaudies muziką. Todėl jų trio kompozicijose atsispindi profesionalus pačių muzikantų kūrybinis požiūris į tradicinę Velso muziką.

 

Malonu buvo išgirsti folk stiliaus armonikininką iš Žaliojo Kyšulio Bitori su savo grupe ir dainininku Vhando Graciosa. Visas jų kompozicijas pradeda armonika, vėliau prisijungia akompanuojanti grupė ir vokalistas, be to, puikiai valdantis perkusiją. Žaliasis Kyšulys yra kraštas su labai turtingomis liaudies meno tradicijomis ir nuostabu, kad jos taip uoliai puoselėjamos.

 

Visai kitoks buvo džiazo kolektyvas iš Belgijos „Black Flowers“. Jie save vadina globalistais ir sako, jog groja tradicinį ethio groove, afrobeat muziką su džiazo ir funk elementais. Turbūt nemokėsiu įvardinti visų muzikos tipų, kuriuos propaguoja šie muzikai, tačiau jų kompozicijų įvairovė, liaudies instrumentų ir įvairių kriauklių naudojimas darė įspūdį. Tiesa, pati muzika kartkartėmis priminė senąsias psichodelinio roko grupes, kurios, norėdamos paspalvinti savo kūrybą ir pačios to nelabai suvokdamos, kažkur netyčia panaudodavo rytietiškos muzikos elementų, dermių ar kokių nors detalių.

 

Šį kartą labai gausu buvo populiarumo siekiančių šokių muzikos atstovių, tokių kaip fleitininkė ir dainininkė La Dame Blanche ar šokėja ir dainininkė Gato Preto, kurios atrodo gan efektingai, tačiau muzikiniu požiūriu jų pasirodymuose sunkoka surasti kažką labai gražaus ir vertingo.

 

Mugės laureate šiemet tapo Oumou Sangaré iš Malio, jos koncertas ir baigė šių metų renginius. Kitais metais WOMEX pakvies į Las Palmasą Gran Kanarijos salose (Ispanija). Belieka palinkėti šių žanrų Lietuvos muzikantams pagaliau prasiirti į oficialias koncertines šio renginio erdves ir užkariauti pasaulio scenas.

Leyla McCalla (JAV). D. Klovienės nuotr.
Leyla McCalla (JAV). D. Klovienės nuotr.
„Qwanqwa“ (Etiopija). D. Klovienės nuotr.
„Qwanqwa“ (Etiopija). D. Klovienės nuotr.
„Super Parquet“ (Prancūzija). D. Klovienės nuotr.
„Super Parquet“ (Prancūzija). D. Klovienės nuotr.
Suzanna Malisz iš grupės „Kapela Maliszow“ (Lenkija). D. Klovienės nuotr.
Suzanna Malisz iš grupės „Kapela Maliszow“ (Lenkija). D. Klovienės nuotr.
Lietuvos atstovai prie savo stendo. D. Klovienės nuotr.
Lietuvos atstovai prie savo stendo. D. Klovienės nuotr.
„The KutiMangoes“ (Danija). D. Klovienės nuotr.
„The KutiMangoes“ (Danija). D. Klovienės nuotr.
Jon Birtsong iš grupės „Black Flowers“ (Belgija). D. Klovienės nuotr.
Jon Birtsong iš grupės „Black Flowers“ (Belgija). D. Klovienės nuotr.
„La Dame Blanche" (Prancūzija). D. Klovienės nuotr.
„La Dame Blanche" (Prancūzija). D. Klovienės nuotr.
„Alaw“ (Velsas). D. Klovienės nuotr.
„Alaw“ (Velsas). D. Klovienės nuotr.
Oli Wilson-Dickson iš grupės „Alaw“ (Velsas) . D. Klovienės nuotr.
Oli Wilson-Dickson iš grupės „Alaw“ (Velsas) . D. Klovienės nuotr.
Grupė „Aux“ (Korėja). D. Klovienės nuotr.
Grupė „Aux“ (Korėja). D. Klovienės nuotr.
Korėjos vokaliste Eunkyung Min. D. Klovienės nuotr.
Korėjos vokaliste Eunkyung Min. D. Klovienės nuotr.