Garso ir vaizdo sintezė

Kaip jau pastaraisiais metais įprasta, šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“ uždarymo koncerte pateikia pasaulinio lygio elektroninės muzikos atstovų koncertus. Lapkričio 7 d. Šiuolaikinio meno centre ypač gausiai susirinkę klausytojai išgirdo ir pamatė ne tik bene sėkmingiausią lietuviško audiovizualinio meno kūrinį – Vytauto V. Jurgučio performansą „Metroscan“, bet ir gerai žinomo japonų elektroninės muzikos ir vaizdo menininko Ryoji Ikedos garso bei vaizdo ir šviesų kūrybos sintezę „Supercodex“.

Vytauto V. Jurgučio kūryba taip pat jungia skirtingus muzikos elementus, o vienas įsimintiniausių „blokų“ – eksperimentinės elektroninės kompozicijos. Pastaruoju metu plačiai pasaulio festivaliuose (Olandijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Kinijoje, Indijoje ir kitur) atliekamą bendrą Vytauto V. Jurgučio (sumanytojas, kompozitorius bei elektroninės muzikos atlikėjas) ir Vaclovo Nevčesausko (vaizdo meninininkas) projektą – audiovizualinį performansą „Metroscan“ (2010) – turėjo progą išvysti ir „Gaidos“ festivalio lankytojai. Maždaug keturiasdešimt penkias minutes trunkantis kūrinys pasižymėjo įvairiausių muzikos elementų bei vizualikos pokyčiais. Kaip teigia kompozicijos autorius, „tai futuristinis audiovizualinis kūrinys megapolio, jo informacinio tempo, įvykių daugiapoliškumo ir kitų posturbanistinių vektorių temomis“. Kompozicija nuolat kito nutraukiant prieš tai skambėjusius garsus ir linijas bei taškus rodančią vizualizaciją, todėl ilgos trukmės opusas vis sudomindavo, įtraukdavo į naują, kitaip pateiktą epizodą. Muzikinę medžiagą taip pat sudarė įvairūs garsai – nuo ausiai nemalonių, cypiančių iki pulsuojančių, skambių aukšto registro garsų. Polistilistiniai elementai ir šioks toks chaosas kompozicijoje atspindi kūrinio sumanymą – performanso pavadinimas susijęs su žodžio „metras“ kilme (gr. metron – matas), kuris apibrėžia matavimą, judėjimą ir transportavimą, o šie visi veiksmai jungiami į „labai koncentruotą garsą ir vaizdą – suspaustą didmiesčio informacinę laviną“.

O japonų elektroninės muzikos menininko Ryoji Ikedos (sumanymas, kompozicija) ir Tomonagos Tokuyamos (kompiuterinė grafika, programavimas) performansas „Supercodex“ (2013) pasirodė kur kas vientisesnis ir formos prasme labiau išbaigtas. Ne tik vaizdinė medžiaga paremta juodos ir baltos spalvos ypatybėmis, bet ir muzika skambėjo lyg viena didelė, išplėtota, vientisa kompozicija. Savo trilogijoje („Supercodex“ – trečioji trilogijos dalis, šalia „Detaplex“ ir „Test Pattern“) kūrėjas tyrinėja išplėstinių dažnių, „garso duomenų“ ir „duomenų skambesio“ fenomeną. Garso struktūrą formavo įvairūs, rodos, atsitiktiniai garsai – žemi ūžesiai, girdimi lyg sproginėjantys ar traškantys elementai, kurie buvo vizualiai pateikti šalia matematinių ir apgalvotų, tiksliai garsą atliepiančių vaizdų. Ilgainiui plėtojamoje kompozicijoje įterpiama šokių pulsacija, po truputį įsivyrauja monotoniški įvairių mechanizmų ritmai. Ypač įspūdingai pateikiama staiga nutrūkstančio garso ir vaizdo medžiaga, o po pauzių ir vėl netikėtai išnyra garsi muzika bei šviesų instaliacijos.

Garsų įvairovė ir kontrastuojančios skirtingų autorių vaizdo instaliacijos išryškino dvi savotiškas meno komponavimo strategijas, kurios, sakyčiau, iš tiesų buvo labai priešpriešinamos. Galima teigti, jog aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ finalas parengė ryškią ir įvairialypę elektroninės muzikos fiestą šio žanro gerbėjams.