Ansamblio „Crash“ koncerto festivalyje „Gaida“ įspūdžiai
Festivalis „Gaida“ ir toliau stebina profesionaliais atlikėjais bei žymių kompozitorių kūriniais. Toks pavyzdys neabejotinai yra spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre vykęs žinomiausio Airijos naujosios muzikos ansamblio „Crash“ koncertas. Vienas iš pagrindinių festivalio tikslų atsispindėjo šio vakaro programoje – pristatyta itin plati geografija bei kontrastinga įvairių tradicijų muzika. Šį sykį programa išsisluoksniavo į 3 polius – 20-metį švenčiantis „Crash“ pristatė dalį gimtadienio proga parašytų trumpų, miniatiūros tipo kompozicijų, pateikė pripažintų modernių autorių opusų bei pluoštą minimalistinės muzikos.
Miniatiūriniai muzikiniai gimtadienio sveikinimai pasižymėjo išraiškingais ir kontrastingais elementais bei įvairia instrumentų sudėtimi. Pavyzdžiui, Nico Muhly opuse „In As Long As It Takes“ išryškinami subtilūs, akustiškai švelnūs sąskambiai bei instrumentai – fleita (Susan Doyle), fortepijonas (Alexas Petcu, Andrew Zolinsky), mušamieji (Owenas Gunnellas), o airio Geraldo Barry kompozicijoje „Chorale“ suskambo disonansiška muzikos medžiaga, su čaižiais, retsykiais net ausį rėžiančiais ilgais lėkščių intarpais. Visai kitokia ir amerikietės Julios Wolfe kompozicija „A Wild Furze“, kurios pagrindu pasirenkamas akustinės gitaros akompanimentas, išryškinami skirtingi instrumentai ir jų tembrinės galimybės.
Visam ansambliui atsiskleisti padėjo taip pat nedidelė Edo Bennetto kompozicija „Accel“, pasižyminti išraiškingais styginių (smuiko – Larissa O’Grady; alto – Lisa Dowdall; violončelės – Kate Ellis, kontraboso – Malachy Robinsonas) rečituojamais garsais, skambiais pučiamųjų sąskambiais, pavyzdžiui, trombono (Roderickas O’Keeffe’as) glissando, bei mušamųjų instrumentų išryškinimu. Kaip teigia autorius, pjesę sudaro 20 fragmentų, iš kurių kiekvienas atspindi metus, o pagrindinį vaidmenį atliekantys mušamieji greitina tempą. „Ar tik taip atrodo, ar iš tiesų metams bėgant vis greičiau bėga ir gyvenimas?“ – retoriškai klausia kompozitorius, paaiškindamas spartėjančio tempo priežastį.
Avangardiniai kūriniai pareikalavo susikaupimo, kruopštumo ir tikslumo. Pavyzdžiui, Japonijos estetika ir balsų įvairove paremtas Ondřejo Adámeko duetas violončelei ir kontrabosui „Chamber Nôise“ iš atlikėjų pareikalavo dėmesio ne tik sudėtingoms instrumentų partijoms, bet ir balsui. Paini ritmika, disonansinės intonacijos taip pat nuskambėjo ir Ann Cleare bei Yanno Robino kūriniuose „Fiáin“ ir „Trio basso“. Nors abi kompozicijos buvo atliktos su didesniu energijos pliūpsniu ir entuziazmu, o muzikantų užsidegimas ypač buvo matomas opuse „Trio basso“ bosiniam klarnetui (Deirdre O’Leary), violončelei ir kontrabosui, triukšmingas ir chaotiškas kūrinių pobūdis nesužavėjo.
Pastaruoju metu ypač daug dėmesio Lietuvoje sulaukusi 60-metį švenčiančio amerikiečių postminimalisto Davido Lango kūryba buvo pristatyta ir „Crash“ koncerte. Su kompozitoriaus muzika daugeliui jau teko susipažinti festivalio koncertuose, todėl jo muzikinis braižas yra atpažįstamas, nors retsykiais tenka patirti ir naujų įspūdžių. Kolektyvas pristatė du opusus, kartu su ansamblio įkūrėjo Donnacha Dennehy kompozicija pateikdami minimalistinio pobūdžio koncerto dalį. Meditatyvus Lango opusas „My Very Empty Mouth“ pademonstruotas patraukliai, nuolat keičiami ritminiai akcentai bei vis nutrūkstančios melodinės linijos neleido nuskambėti monotoniškai ar nuobodžiai, nors iš ansamblio galima buvo tikėtis didesnio muzikinio aktyvumo. Panašiais bruožais pasižymėjo ir Dennehy kompozicija „As An Nós“ – švelnūs fortepijono ir mušamųjų garsai bei nuolat būgnu akcentuojami skirtingi taktų akcentai, pulsuojanti ritmika ir nuolatinis tos pačios medžiagos kartojimas žavėjo grakščiais sąskambiais bei paprastumu.
Vienas iš energingiausių ir neabejotinai tinkamiausių kūrinių pabaigai – visą ansamblį apimantis Lango „Forced March“. Pasak autoriaus, kūrinį sudaro įsimintina, amžinai tęsiama ir tiksliai nesikartojanti melodija, kuri pamažu perauga į tradicinį maršą. Aktyvūs bei temperamentingi akustinių instrumentų sąskambiai, apipinti elektrinės gitaros (Barry O’Halpinas) garsais, padėjo ryškiausiai atsispindėti ir „Crash“ ansamblio energijai, kurios, reikėtų pridurti, didžiąją dalį koncerto kolektyvas stokojo.
Kontrastingos, įvairios kompozicijos, charakteringos gimtadienio dovanos ir kiek pasyvus, bet profesionalus atlikimas – didžiąją „Crash“ ansamblio koncerto dalį apibūdinantys žodžiai. Dėl kūrinių ir stilistikų įvairovės, manau, kiekvienas atrado sau patrauklių kompozicijų, o renginyje kelis kartus ansamblio vadybininko paminėtas noras, jog kolektyvas ateityje norėtų ir vėl sugrįžti į Lietuvą, tikėkimės, išsipildys su dar didesniu atlikėjų entuziazmu.