7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Mitų griovėjai ir statytojai

Mintys po Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerto „Gaidos“ festivalyje

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Muzika
Valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguoja Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.
Valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguoja Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.

Vienas „Gaidos“ koncertas įkvėpė pasidalyti mintimis apie mitų griovėjus. Žinoma, tai susiję su Algirdo Martinaičio premjeros pavadinimu, bet pati nustebau atradusi, jog tai susiję ir su visais kitais to vakaro autoriais bei atlikėjais. 

 

Spalio 27-osios koncertą, kuriame Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo olandas Jurjenas Hempelis, pradėjo įdomus kompozitorius ir garso menininkas, Olandijoje gyvenantis kiprietis Yannis Kyriakidesas – viena iš kviestinių festivalio žvaigždžių. Pradžiai nuskambėjo jo „Nerve“ orkestrui ir vaizdo projekcijoms – kūrinys apie scenos baimę. Tai elegantiška muzika, įrėminta raiškių Sergejaus Rachmaninovo Koncerto fortepijonui Nr. 2 pirmųjų akordų atgarsių, su ekrane rodomu tekstu (dažnai autoriaus naudojama priemone). Nemeluosiu, įvairiausios hibridinės kūrybos formos, muzikos gretinimas su vaizdo projekcijomis (kas pastaruoju metu tiek madinga, kad gal jau nusibodo) ne visada būna išradingos, įdomios, daugelyje koncertų esame matę jų įvairiausių – susijusių, nesusijusių su muzika, papildančių, trukdančių ir pan. Nusiteikiau vienai tokiai. Iš pradžių nesupratau, kodėl tas tekstas mane erzina? Ogi todėl, kad jis priverčia įjungti sąmonę, smegenis, jį iš tiesų skaityti ir suvokti, netgi susieti su savo scenos baimės prisiminimais. Kyriakidesas sakė, kad tekstas yra grįstas dialogais su muzikantais. Ir nors ekrane skaitant teksto fragmentus ar atskirus žodžius kartais nukenčia dėmesys pačiai muzikai, tokiu būdu publika dalyvauja kūrinio atlikimo procese, ko autorius ir siekia. Taip jau su pirmuoju koncerto kūriniu Kyriakidesas sugriovė visą mano hedonistinį nusiteikimą nieko neveikti ir mitą apie muziką ir ekraną kaip apie nieko naujo neįnešantį reiškinį.

 

Buvo puikiai sugalvota, kad kitas Kyriakideso kūrinys „Tinkling“ fortepijonui ir orkestrui prasidėtų iškart, be pertraukos, į sceną greitai įžengus pianistui Daumantui Kirilauskui. Kaip žinia, „Tinkling“ grįstas XX a. vidurio amerikiečių džiazo įžymybės Theloniouso Monko kompozicijos „Trinkle Tinkle“ motyvu (muzikantai sako „rifu“), jį lydi istorija, kaip Monkas it dervišas sukosi oro uoste, kartą jį suėmė policija ir uždarė į ligoninę. Vėliau džiazistas sakydavo: „Aš ne beprotis. Jie mane buvo uždarę, bet paskui paleido.“ Pianistas D. Kirilauskas, kviesdamas draugus į koncertą, rašė: „Tiems, kurie dar nėra susipažinę su Monku, o tai dažnai pasitaiko akademiniuose sluoksniuose, pasakysiu tik tiek: išsilavinęs pilietis Theloniouso Monko, Johno Coltrane’o, Mileso Daviso vardus privalėtų žinoti, kaip ir Bacho, Beethoveno ar Schuberto.“ Pats Daumantas prisipažino, kad ne kartą yra persirgęs „monklige“, tad šis atlikimas jam yra simboliškai logiškas. Beje, aš visuomet stebiuosi, kaip šio pianisto pasaulyje egzistuoja tokia tobulai jaučiama ir scenoje perteikiama džiazo ir klasikos pusiausvyra? Pavyzdžiui, kad ir jam skambinant ką nors iš savo draugo Al Jarreau muzikos. Dabar – Kyriakidesas pagal Monką. Ir galiu drąsiai teigti, kad niekas kitas negalėjo jo taip stilingai ir patikimai atlikti kaip D. Kirilauskas. Nepaprastos koncentracijos, pirštų miklumo ir ypač jautraus ritmo kaitos pojūčio reikalaujanti minimalistinė fortepijono partija (tarsi besisukanti it tas dervišas) tiesiog užbūrė ir panardino į mums nepavaldžią (o pianistui oi kaip pavaldžią!) tėkmę. Orkestras, ypač perkusininkai, nuoširdžiai pasinėrė į žaidimą kartu su pianistu ir svarbia dar viena linija – čelestos partija, kurią atliko Marija Grikevičiūtė ir kuri koordinavo visą kompiuterinį pulsą. Sudėtingas kūrinys ne tik kad nesugriuvo, bet paliko vieną ryškiausių įspūdžių. Sugriuvo tik mitas, kad nežinome pasaulio džiazo žvaigždžių. Manau, kad po šios „Gaidos“ visi žinos ne tik Monką, bet ir Kyriakidesą.

 

Kaip visuomet intriguojantis Algirdas Martinaitis yra kitokio braižo, bet, pasirodo, panašių pažiūrų kaip Kyriakidesas. Jiems abiem muzika – tarsi lankstus mediumas, komunikuojantis sudėtingą informaciją apie mus pačius, atspindintis glaudų ryšį su mūsų emocijomis ir identitetu. Panašiame kontekste galime suvokti ir naujausią Martinaičio opusą „Mitų griovėjas“ elektrinei gitarai ir orkestrui. Tai buvo išties ryšku ir stipru – dėl galingo emocinio užtaiso, „riebios“ faktūros bei dinamikos, grubokos kalbos, šokiravusios minimalistinį viso festivalio džentelmeniškumą bei gitaristo Juozo Milašiaus absoliutaus įsijautimo. Solisto partija užrašyta tiksliai, tačiau autorius jam leido improvizuoti. „Įlįsk  į orkestrą kaip kirminas į obuolį“, – taip Martinaitis solistui apibūdino gitaros partiją. Ir prisipažino, jog net nežino, kaip kūrinys baigsis, nes kodą paliko visiškam J. Milašiaus solo išsisakymui. Rezultatas? Čia ir dabar buvo sukurtas meistriškos formos ir dramatiško turinio (nieko tokio, jei kam pasirodė ir humoristinio) opusas, „padegęs ir sudeginęs“ visus subjektyvioje sąmonėje susikuriamus mitus, palikęs tik  gryną tiesą – taip po galingos kulminacinės bangos suskambo veriančiai skausmingas atoslūgis. Galbūt vienam žymiausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių, dirigentui J. Hempeliui tai buvo naujų prasmių kupina muzikinė patirtis, bet maestro per šį kūrinį, o ir visą koncertą orkestrą vedė nenuklysdamas į klystkelius, puikiai pagaudamas kiekvieno autoriaus mintį ir stilistiką.

 

Po pertraukos vėl pasinėrėme į skaidrios faktūros ir repetityviškumo magiją. Justės Janulytės „Vandens spalva“ saksofonui ir orkestrui dar kartą atskleidė autorės gebėjimą labai vaizdžiai perteikti kūrinio idėją ir ne vieną jos muzikoje glūdintį prasminį sluoksnį. Subtiliu styginių tremolo, nuolat kintančiomis tembrinėmis ir harmoninėmis orkestro spalvomis buvo sukurtas paslaptingas vandens mirgėjimas, gelmė, tėkmė, kuri solistą „apsemia kylančiomis bangomis bei nugramzdina jį į dugną“. Geriausias Latvijos saksofonininkas Arvydas Kazlauskas tęsiamomis žemomis ir aukštomis natomis bei trimis saksofonais (tenoriniu, altiniu ir baritoniniu) šiai iliuzinei vandens spalvai iš tiesų suteikė tam tikrų atspalvių, ypač sėkmingai perteikė erdvinį kūrinio aspektą – tarsi grimzdimo į vandenyno dugną aliuziją. Sunkus uždavinys teko ir orkestro pučiamiesiems – dinamiškai subtiliai įsilieti į bendras tembrines „dėmes“, neišsišokti – su kuo muzikantai sėkmingai susidorojo. Klausydama šio kūrinio vėl išgirdau ir pajutau mane labiausiai žavintį pastarųjų metų Janulytės muzikai būdingą lėtąjį kūrinio kvėpavimą, savotiškus „makroatodūsius“, kurie tiesiog hipnotizuoja. Beje, ši įdomiai sumanyta skambanti vandens mirguliavimo (netgi kvėpavimo) iliuzija galėjo tęstis kur kas ilgiau. Jau mintyse buvau išplaukusi į plačiausius vandenynus, kai kūrinys... baigėsi. Autorei linkėčiau griauti mitą, kad ilgas kūrinys gali nepasiteisinti ir su kita premjera iki galo atiduoti duoklę konceptualumui.

 

Koncertą užbaigė pagrindinio „Gaidos“ svečio – Davido Lango – kompozicija „Mountain“ simfoniniam orkestrui. Apie ją Langas yra sakęs: „Mūsų patirtis ir dėmesys, taip pat ir muzika, fiksuoja įvykius, greitai skriejančius pro šalį. Tačiau kalnai taip greit nesikeičia. Jų gyvenimas tolygus amžinybei.“ Ko gero, šio mito nepajėgus sugriauti niekas. Tad ši filosofinė mintis tiesiog nurodė nusiteikimo kryptį klausantis specifinių, malonių ausiai sąskambių, tyliai nuaidinčių pauzių, lėtai kintančios harmonijos, – ir dargi su popmuzikai būdingu lengvumu. Man „Mountain“ priminė genialųjį šio autoriaus kūrinį „Just“ chorui ir instrumentiniam ansambliui. Tai Lango „vizitinė kortelė“ – lengvai atpažįstama ir jau tapusi sava. Ko gero, po šio „Gaidos“ festivalio Langą pažinsime kur kas geriau nei garsiuosius, anksčiau Vilnių taip pat aplankiusius minimalizmo klasikus. 

 

Ir dar. Su šiuo koncertu griuvo dar vienas mitas. Kartais pasigirsdavo nuomonių, jog Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras groja tik publikai įtinkančius romantikus, kad jų programose, nors ir sudėtingose bei įvairiapusiškose, šiuolaikinei muzikai vietos atsiranda labai retai. Kasmetinis orkestro dalyvavimas „Gaidoje“ ir ypač ši puikiai atlikta programa įrodė, jog kolektyvas pajėgus įveikti bet kokius iššūkius, nepasiklysti apgaulingojo minimalizmo labirintuose ir žengti koja kojon su naujausia muzika.

Valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguoja Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.
Valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguoja Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis, Daumantas Kirilauskas, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis, Daumantas Kirilauskas, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis, Yannis Kyriakides, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Jurjenas Hempelis, Yannis Kyriakides, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Juozas Milašius, Jurjenas Hempelis, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Juozas Milašius, Jurjenas Hempelis, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Arvydas Kazlauskas. D. Labučio nuotr.
Arvydas Kazlauskas. D. Labučio nuotr.
Justė Janulytė, Arvydas Kazlauskas ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.
Justė Janulytė, Arvydas Kazlauskas ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Labučio nuotr.