Trisdešimtasis „Vilnius Jazz“

Jubiliejiniai festivaliai rengiami įvairiai, o „Vilnius Jazz“ vadovas Antanas Gustys, nuo pat pradžių akcentuojantis, kad renginys skirtas naujam, šiuolaikiniam džiazui, nutarė trisdešimtąjį švęsti su geriausiais, kertiniais naujosios muzikos atlikėjais. Aišku, sunku nustatyti, kada džiazas iš tikrųjų yra labai šiuolaikiškas, nes jis pats, o ir požiūris į jį keičiasi visą laiką. Tai, kas prieš tris dešimtis metų mums atrodė avangardas, šiuo metu skamba labai įprastai ir švelniai; kas kadaise galbūt keldavo protestą, dabar jau atrodo normalu ir miela širdžiai. Tačiau visi festivalio koncertai buvo tikrai įdomūs, nebuvo nė vienos nuobodžios, neįdomios grupės. Gerai padirbėta jas pasirenkant!

Kalbėdamas apie tą naujumą ir modernumą tuojau prisimenu „priešstartinį“ „Vilnius Jazz“ koncertą, kurį mums dovanojo svečiai iš Islandijos – pianistės Sunnos Gunnlaugs trio. Labai mėgstu šiaurietišką, mažų šalių muziką. Nors kompozicijas grupei rašo visi jos nariai, o jų įkvėpimo šaltiniai patys įvairiausi – nuo islandiškų melodijų iki Balkanų ritmų, Pietų Amerikos folkloro, Tomo Waitso ir George’o Gershwino, – man gražiausia buvo šaltu, tyliu lyrizmu persmelkta islandiškoji muzika. Kūryboje trio lyderė dažniausiai remiasi islandų folkloru. Savo šalyje ji labiausiai vertinama už gebėjimą natūraliai ir elegantiškai sulydyti niujorkietiškos dvasios džiazą ir skandinavišką lyrizmą bei melancholiją. Sunna užaugo mažame Islandijos pusiasalyje netoli Reikjaviko, džiazą studijavo JAV, ten ištekėjo už amerikiečių būgnininko Scotto McLemore’o, dabar jis trio narys. Nors Scottas buvo roko muzikantas, groja labai subtiliai, puikiai jaučia muziką. Taigi, amerikietiškasis ir islandiškasis pradai organiškai susilydė trio muzikoje, kuri, manau, nėra labai naujoviška, tačiau tas šiaurietiškas etniškumas, sumišęs su JAV džiazu, įneša gaivumo į šio kolektyvo muzikavimą.

Prancūzų džiazas festivalyje „Vilnius Jazz“ – nebe naujiena, tačiau „Hope Quartet“ ir jo lyderis Henri Texier čia dar nėra buvę. Man labai patiko šio kolektyvo susigrojimas, ramybė, nepaprastai gražios kompozicijų temos. Kontrabosininkas H. Texier scenoje jau penkis dešimtmečius, džiazą groja nuo paauglystės, tiesa, pradžioje tai darė fortepijonu. Jo scenos partnerių gretose beveik visos dabarties džiazo žvaigždės, o koncertų žemėlapyje – visi žemynai. Scenoje Henri elgesys su kontrabosu primena bendravimą su kažkuo gyvu. Jo garsas švelnus, bet sodrus, natos užgavimas tikslus, bet labai pajaustas ir apgalvotas, frazuotė visiškai nepriekaištinga, protinga, bet kiekvieną kartą kitokia. Jo sūnus, Sébastienas Texier, puikiai valdantis saksofoną ir klarnetą, yra vienas ryškiausių alto saksofonininkų savo šalyje. Tačiau mane sužavėjo ir kitas saksofonu grojęs atlikėjas François Corneloupas – savamokslis talentas. Jo labai gražus tembras, malonus garsas, aiškūs štrichai, tiksli garso išgavimo attaca – tai aiški jo muzikavimo su smuikininku Dominique’u Pifarély (taip pat kadaise grojusio festivalyje „Vilnius Jazz“) įtaka. Darniai į kolektyvą įauga jaunas būgnininkas Gautier Garrique’as.

Antrasis spalio 12-osios koncerto kolektyvas pateisino visus lūkesčius ir prieš tai girdėtus komentarus. Tai nepaprastai impulsyvus ir spontaniškas ansamblis iš JAV, kurį Ostine, Teksaso valstijoje, įkūrė norvegų kontrabosininkas Ingebrigtas Håkeris Flatenas, teigiantis, kad tokia grupė gali gyvuoti tik Teksase, jos negalėtum įkurti Norvegijoje ir net Čikagoje. Klausantis koncerto negalėjai nepastebėti, kad viena jų kompozicija gali būti ultra džiazinė, o kita atitinka visus sunkiojo metalo standartus. Pirmiausiai į akis ir ausis krenta aukščiausias grupės narių profesionalumas, muzikalumas, žanrų įvairovės pajautimas. Ypač įdomus yra vibrafonu ir kitais mušamaisiais grojantis bei labai išraiškingai, net demoniškai dainuojantis Stefanas Gonzálezas. Jis dalyvauja daugybėje džiazo, noise, pankroko, free džiazo kolektyvų, muzikuoja vienas ir su kitais muzikantais. Grupės lyderis, kartais, rodos, liekantis antrame plane, kontrabosininkas ir kompozitorius I. Håkeris Flatenas džiazą studijavo Trondheimo konservatorijoje ir grojo su įvairiomis Skandinavijos grupėmis, kol 2009 m. persikėlė į Teksasą ir čia įkūrė ir grupę, ir avangardo festivalį „Sonic Transmissions“. Taip jau sutapo, kad abiejų koncertų grupių lyderiai – aukščiausio meistriškumo kontrabosininkai.

Pirmasis festivalio kolektyvas iš Lietuvos scenoje pasirodė spalio 13-osios vakare. Tai mums visiems gerai žinomi muzikantai: Dmitrijus Golovanovas (fortepijonas, klavišiniai), Janas Maksimovičius (saksofonai) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji), susibūrę į trio „Infiltrators“. Kolektyvas pristatė savo ką tik pasirodžiusią kompaktinę plokštelę, taip ir pavadintą – „Infiltrators“. Jų kompozicijose gražiai persipina akustika ir elektronika, džiazo ir akademinės muzikos elementai, improvizacinė ir kompozicinė kūryba. Pianistas D. Golovanovas 2007 m. yra laimėjęs „Vilnius Jazz“ festivalio konkursą „Jung Power“, po kurio prasidėjo ilgas džiazo kelias. Prie ryškiausių Lietuvos džiazo kūrėjų priskiriamas saksofonininkas Janas Maksimovičius, o Arkadijus Gotesmanas jau tris dešimtmečius yra žinomas kaip vienas įdomiausių būgnininkų. Labai smagu, kai scenoje matai ir girdi profesionalius muzikantus, pastebi jų meistriškumą, ryšį, suvoki kompozicijos formą, konstrukciją ir jų klausydamasis pajunti malonumą.

Scenoje trio pakeitė publikos numylėtinis, švedų saksofonininkas ir kompozitorius Matsas Gustafssonas su griausmingiausiu savo kolektyvu „Fire! Orchestra“. Aišku, surinkti koncertams tokį didžiulį, po visą pasaulį išsibarsčiusį kolektyvą labai sunku, juolab kad dar reikia ir repetuoti. Gal tas repeticijų deficitas šiek tiek ir pasijuto scenoje, juk nėra lengva suvaldyti tokią ekspresiją, kūrybingumą, beprotišką stilių ir žanrų lydinį ir dar bandyti išmušti publiką iš vėžių. Įvairiai vadinama ši kūryba, laviruojanti tarp džiazo, akademinės muzikos, industrinio noizo, gal net kartais roko, elektroakustinių eksperimentų. Apskritai, muzika, besitęsianti be pertraukos, buvo gerai organizuotos formos, nors gal minimalistinė pradžia galėjo būti kiek trumpesnė, kiek blaškė eklektiška orkestro apranga ir elgsena, tačiau nuostabiai graži baigiamoji dalis atpirko viską.

Lenkų kilmės amerikiečių elektroakustinės muzikos kūrėjas, multimedijos artistas Robas Mazurekas savo pasirodymą pradėjo kiek chaotiškai, nesusikaupęs, todėl manęs niekaip neįtikino savo improvizacijomis tarp tylos ir garso, bet maždaug nuo trečio kūrinėlio viskas susikristalizavo, jo muzika mane pagavo ir nebepaleido. Buvo malonu jausti Robo susidomėjimą world music elementais ir labai sėkmingą bei skoningą jų panaudojimą autorinėse kompozicijose. O finalas, kuriame liko tik balsas ir perkusija (be jokių elektronikų ir mikrofonų), apskritai buvo tobulas. Galbūt dėl domėjimosi pasaulio muzika, prieš jo pasirodymą scenoje išvydome vieną WOMEX mugės, šiemet vykstančios Lenkijoje, Katovicuose, vadovių Martyną Markowską. Manau, gerai, kad į šį solo koncertą nebuvo įtraukti R. Mazureko videodarbai, tapyba, skulptūros ir t.t. (ką jis mėgsta daryti), nes tai gerokai blaškytų dėmesį.

Bijau būti neoriginalus, bet man bene ryškiausias festivalyje pasirodė kelių kartų talentingiausius Olandijos improvizuotojus suvienijęs „Instant Composers Pool Orchestra“ (ICPO), šiemet švenčiantis kūrybinės veiklos 50-metį. Šį kolektyvą kadaise įkūrė šiais metais miręs garsus džiazo pianistas ir kompozitorius Misha Mengelbergas, kartu su į Lietuvą šiemet atvykusiu 75-metį švenčiančiu legendiniu būgnininku Hanu Benninku ir jau iš šio pasaulio išėjusiu didžiu džiazo anarchistu Willemu Breukeriu (jis yra koncertavęs „Vilnius Jazz“ su savo „Willem Breuker Kollektief“). Skambėjo ne viena M. Mengelbergo parašyta ar aranžuota kompozicija, o koncerto pabaigoje buvo padainuota jo daina ir visų choru ištartas – „Ačiū, Miša!“ Pagalvojau, kokia graži ta didžiulė muzikantų pagarba kolektyvo įkūrėjui.

Ypač malonu koncerte buvo pamatyti ir išgirsti tokius grandus kaip violončelininkas Tristanas Honsingeris ir būgnininkas Hanas Benninkas – orkestro senbuvius, kurie ne tik malonina ausį savo instrumentais bet, turėdami nuostabų humoro jausmą, papildo programą vizualiniais pokštais, šokiais ir dar daugeliu smagių elementų. Sužavėjo programos stilistinis įvairiapusiškumas, tačiau persunktas kažkokiu vienijančiu, viską jungiančiu paprastumu, tikrumu, nuoširdumu. Matyti šį šlovingą kolektyvą Vilniuje – ypatingas įvykis.

Sekmadienio popietę turėjome progos išgirsti visus festivalyje organizuojamo konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ finalo dalyvius ir 2015 m. laureatus „Brave Noises“. A. Gustys labai didžiuojasi savo sumanytu konkursu ir džiaugiasi kiekvieno laureato pasiekimais. Manyčiau, kad su kiekvienais metais konkursas šiek tiek silpsta, kartojasi jo dalyviai, tie patys groja vis kitose sudėtyse. Šių metų laureatų – grupės „Džiazlaif“ – kompozicija ir jos atlikimas manęs neįtikino.

Paskutiniame, daugelio labiausiai lauktame koncerte, pasirodė legendiniai atlikėjai: saksofonininkas Evanas Parkeris, kontrabosininkas Barry Guy ir būgnininkas Paulas Lyttonas. Nerandu žodžių šio koncerto komentarams – tai buvo taip organiška, techniškai tobula ir muzikiniai vientisa, kad ką nors pridėti prie pasakyto buklete vargu ar galėčiau: kolektyvo nariai kartu muzikuoja jau 45-erius metus, nesiliaudami eksperimentuoti ir tobulinti savo muzikinės kalbos. Trio keri gebėjimu žaibiškai reaguoti į scenos situacijas ir tarpusavio impulsus. O niekada nepailstantis saksofono virtuozas E. Parkeris yra tituluojamas vienu novatoriškiausių ir įdomiausių šių dienų saksofonininkų, naujų saksofono technikų išradėju, centrine europietiško free džiazo figūra.

Festivalį baigė įspūdingas prancūzų gitaristo Marco Ducret trio: kontrabosininkas Bruno Chevillonas ir būgnininkas Éricas Échampard’as, jiems padėjo Liudas Mockūnas. Liudas vėl labai išradingai naudojo visus savo saksofonus ir klarnetą. Pristatydamas šį projektą M. Ducret gražiai pasakė, jog tai bus muzikavimas su draugu ir su draugais. Mat su savo trio jis groja jau 22-ejus metus, o su L. Mockūnu – daugiau nei dešimt. Šioje programoje buvo sujungtas duetas ir trio, kas pagimdė puikų kvartetą, nors visą laiką jautėsi, kad abu „vienetai“ paprastai groja skirtingą muziką. Tikrai nuostabu, kad buvo leista tai pajausti, išgirsti, kas yra grojama su Liudu ir kas su trio. Netgi pagalvojau, jog būtų puiku, jei L. Mockūnas nuolat grotu su Marco Ducret trio. Būtų nuostabus kvartetas! Tiesiog fenomenalus gitaros virtuozas M. Ducret šioje programoje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Jis vadovavo muzikiniam veiksmui, stilistinei darnai ir visam programos organizavimui.

Spalio 13-ąją sostinės Rusų dramos teatre paskelbtas 14-asis festivalio apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureatas. Akcinės bendrovės „A cappella“ įsteigtas prizas atiteko muzikologei Rūtai Skudienei. Toks pasirinkimas visiškai logiškas. Šiemet festivalyje buvo pristatyta italų muzikologo Francesco Martinelli knyga apie Europos džiazą („The History of European Jazz“), kurioje visa lietuviškoji dalis parašyta būtent R. Skudienės. Gaila, kad knyga aprėpia įvykius tik iki 2000-ųjų, taigi Lietuvos (ne sovietinių laikų) džiazas čia tik su „trumpomis kelnytėmis“. Sudarytojas išsamiai papasakojo apie knygą (kuri pasaulį išvys gal tik kitų metų liepos mėnesį), jos idėjas, aprašomas dalis.

Festivalio koncertų pertraukose taip pat skambėjo džiazo muzika – iš vinilo plokštelių, kurias patefonais suko įgudę žinovai. Žinoma, negalima pamiršti nedidelių garso įrašų krautuvėlių Rusų dramos teatro fojė ir jam session bare „Paviljonas“. 30-asis festivalis įvyko. Kas toliau? Rusų dramos teatro rekonstrukcija?..