7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Praturtinantis ir sušildantis

VII tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio įspūdžiai

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 34 (1228), 2017-10-20
Muzika
Chorui „Ąžuoliukas“ diriguoja Linas Balandis. D. Matvejevo nuotr.
Chorui „Ąžuoliukas“ diriguoja Linas Balandis. D. Matvejevo nuotr.

Skeptikai galėtų suabejoti, ar apskritai dabartiniam žmogui reikia sakralinės muzikos, kai paties sakralumo (religijos) poreikis neretam būna „proginis“ – Kalėdos, Velykos, dar galbūt vestuvės. Todėl sakralinės muzikos festivalis gali atrodyti kaip naivokai optimistiška avantiūra masių skoniui neretai pataikaujančioje muzikos rinkoje. Vis dėlto valstybinio choro „Vilnius“ organizuojamas Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis liudija, jog šios spėlionės klaidingos: atrodo, kad jau septintąjį kartą vykusiam festivaliui pavyksta išties sudominti žmones.

 

Rugsėjo 1 d. prasidėjęs VII tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis siūlė aštuonis skirtingo turinio koncertus (vienas įvyko ir Vilniuje, ir Kaune). Manau, jog daugelis galėjo išsirinkti bent po vieną jo skoniui įtinkantį. Skambėjo įvairių epochų kūriniai, šalia gausybės užsienio autorių – nemažai ir lietuvių kūrėjų muzikos, skirtingi žanrai, netikėtos aranžuotės ir, žinoma, skirtingi kolektyvai.

 

Viena iš pradinių 2011-aisiais gimusio festivalio iniciatyvų buvo prisidėti prie Vilniaus kariliono įrengimo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Karilionas suskambo 2015 m. ir nuo tada kasdien papuošia Vilniaus Lukiškių aikštės ir gretimos aplinkos garsinę erdvę varpų gaudesiu. Šiemet festivalyje buvo išryškinta iki tol, regis, neakcentuota kryptis: pateisinant Šv. Jokūbo vardą, festivalis dedikuotas Santjago de Kompostelos Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir Europos Tarybos Santjago de Kompostelos deklaracijos 30-mečiui. Ir nauja partnerystė su Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija, ir išplėsta festivalio geografija, surengiant koncertą Alytuje, liudija siekį įprasminti šio šventojo ir jo vardu pavadinto piligriminio kelio reikšmę, o smalsesnius – ir pasidomėti, kuo gi ypatingas tasai Šv. Jokūbo kelias. Jo atšakos driekiasi ir per Lietuvą, ir Alytus buvo pasirinktas neatsitiktinai – jis yra vienas iš Šv. Jokūbo žiedo maršruto miestų. Festivalio rengėjai tikisi, kad ateityje koncertinė geografija bus išplėsta įtraukiant ir daugiau regionų, per kuriuos veda Šv. Jokūbo kelias.

 

Pirmieji festivalio koncertai nuskambėjo rugsėjo 1 d. Kaune, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, ir rugsėjo 2 d. Vilniuje, jau festivalio „namuose“ – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Čia koncertavo festivalio svečiai – Hartbergo sakralinės muzikos draugijos choras (dirigentas Johannesas Steinwenderis) iš Austrijos. Tai mėgėjų kolektyvas, laikomas reikšminga Hartbergo miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, aktyviai propaguojantis sakralinę ir pasaulietinę chorinę muziką. Choras atliko įvairių dabarties austrų kompozitorių kūrinių programą, kurią iš dalies galima laikyti ir edukacine – tai reta galimybė susipažinti su dešimčia vienos šalies šiuolaikinių kompozitorių.

 

Kiek neįprastame amplua rugsėjo 13 d. pasirodė dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ (meno vadovas Giedrius Svilainis). Sakralinė muzika nėra šio ansamblio repertuarinė preferencija, kolektyvas labiausiai žinomas dėl stilizuoto folkloro atlikimo, tad koncertas „Lietuvai“ turėjo būti šioks toks iššūkis ir meninės veiklos paįvairinimas. Visgi koncerto programa buvo pusiau sakralinė – skambėjo Algirdo Martinaičio „Aleliuja“ chorui a cappella, Giedriaus Svilainio lietuviškos mišios „Jo valia“ ir Vaclovo Augustino Cantate Domino – bei pusiau pasaulietinė: nors Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudo ar Josepho-Hectoro Fiocco Allegro sakraliniais kūriniais nepavadinsi, kaip ir Erico Whitacre’o bei Shao Suan Low lopšinių, jie, išskyrus energingą Fiocco kūrinį, savo švelnia nuotaika gana neblogai derėjo koncerto erdvėje. Tačiau labiau norėtųsi pasvarstyti apie svetimų kultūrų kūrinių mėginimą „sulietuvinti“ naudojantis liaudies instrumentų skambesiu – kūriniai specialiai aranžuoti liaudies instrumentų orkestrui. Taip, jie skambėjo savitai, naujomis spalvomis, tačiau ar tai apskritai buvo tikslinga? Muzika dėl to „lietuviškesnė“ ar juolab „sakralesnė“ netapo, vietomis skambėjo dirbtinokai, ir nemanyčiau, kad strategija šitaip plėsti repertuarą neturi trūkumų. Vis dėlto galima pagirti kolektyvo siekį eksperimentuoti, ieškoti naujovių ir būdų, kaip šiandienos klausytojus priartinti prie mūsų tautos liaudies kūrybos.

 

Formato požiūriu išskirtiniu festivalio renginiu laikytinas rugsėjo 16 d. įvykęs VU giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ ir kompozitoriaus Gintaro Samsono projektas „Amžinybės virpėjimas“, kuriame į vientisą tarytum misteriją susijungė grigališkojo choralo giedojimas ir gyvos elektronikos garsai. Turiu pripažinti, kad šis koncertas asmeniškai mane domino bene labiausiai, tačiau rezultatas kiek nuvylė. Tikėjausi, kad abu atlikimo būdai bus sujungti į organišką visumą, giedojimui suteikiant naujų spalvų ir netikėtų kontekstų, tačiau muzikinė medžiaga buvo dėliojama veikiau ne sintezės, o antitezės principu, paeiliui kaitaliojant elektroniką ir giedojimą. Be to, gerokai kliuvo antroje pusėje „įsismarkavusi“ elektronika: iš pradžių apsupusi visai derančiais ambient garsais, kiekviename savo epizode ji vis greitėjo, kol galiausiai pavirto kone į popsišką „bumčiką“. Šiaip ar taip, smagu, kad atsiranda kūrėjų, ieškančių naujų muzikos formų ir priėjimo prie labai gilias, dogmatiškas tradicijas turinčios muzikos.

 

Lietuviški festivalio „grynuoliai“ buvo rugsėjo 20 ir 24 d. koncertai. Vien lietuviškos muzikos programą parengė ilgamečiai festivalio dalyviai Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, o vieno ryškiausių lietuvių choro muzikos kūrėjų Vaclovo Augustino muzika grožėjomės rugsėjo 24 d. surengtame jo autoriniame koncerte „...dėkui Tau už Tavo dovanas“, kurį parengė festivalio šeimininkas choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), dirigavo autorius. Tačiau apskritai didesnės ar mažesnės lietuviškos muzikos inkrustacijos buvo beveik visų festivalio koncertų dalis, išskyrus festivalio pradžią – minėtus austrų pasirodymus – ir kulminaciją, skirtą Alfredo Schnittke’s kūrybai. Manau, jog šis gestas, sąmoningas ar ne, yra prasminga viso renginio visumos detalė: juk sakralinė muzika įprastai pirmiausia siejama su Vakarų Europos kūrybiniu palikimu, su šalimis, turinčiomis kultūriškai gilias religinės muzikos tradicijas, o Lietuvoje tiek sakralinė, tiek apskritai profesionalioji muzika turi palyginti neilgą istoriją. Smagu, kad kolektyvai jos neignoruoja, surasdami balansą tarp užsienio kūrybos lobynų ir patriotinių paskatų. Spalio 1 d. nuskambėjęs berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Vytautas Miškinis) koncertas „Tarp dangaus ir žemės“ buvo proga šalia įvairių epochų kūrinių pasiklausyti dviejų V. Miškinio ciklų („Trys žvilgsniai į Dievo Motiną“ ir Missa brevis „Pro pace“). O tokie koncertai kaip minėtas V. Augustino autorinis parodo, jog lietuviška – ir dar sakralinė – muzika gali būti pajėgi pritraukti itin gausią publiką ir dovanoti žmogui tokias būtinas nuskaidrinančio, šviesaus grožio akimirkas.

 

Šalia V. Augustino autorinio koncerto, festivalio puošmena neabejotinai laikyčiau ir baigiamąjį koncertą su A. Schnittke’s Requiem. Sudėtingą kūrinį parengęs choras „Vilnius“ jau antrus metus iš eilės Šv. Jokūbo festivalyje pristato svarbius šio rusų kompozitoriaus chorinius opusus (pernai buvo atliktas jo Koncertas chorui). Koncerto pradžioje skambėję A. Schnittke’s Trys sakraliniai himnai a capella buvo kukli įžanga į dramatišką kūrinį, esu tikra, ne vienam klausytojui sukėlusį stiprių emocijų dėl plačios ekspresijos paletės ir įtaigaus atlikimo – prie choro prisidėjo solistai Erika Kviatkovskaja (sopranas), Ieva Skorubskaitė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Laimonas Bendaravičius (tenoras) ir instrumentininkų ansamblis. Tai kūrinys, be didelių žodinių deklaracijų įrodantis choro pajėgumą ir meninę išraišką.

 

Išskirčiau keletą svarbesnių festivalio aspektų. Šalia akivaizdaus fakto, kad tai yra sakralinei muzikai skirtas festivalis, taigi, išnaudojantis mažiau dėmesio gaunančią nišą, minėčiau porą programos ypatybių. Pirmiausia, nemažai dėmesio skiriama lietuvių ir kartu moderniai bei šiuolaikinei muzikai. Šių krypčių muzikos sklaida plečia klausytojų akiratį ir sakralinės muzikos ribų suvokimą (kad tai nėra bažnytinės giesmės ar „kadaise“ parašyta muzika, kad ji taip pat kuriama čia ir dabar). Kitas aspektas, kurį norėčiau išskirti – festivalio bendruomeniškumas. Bendradarbiaujama su vietos religine bendruomene, broliais dominikonais, suteikiamos sąlygos visiems gėrėtis profesionaliu menu (visi festivalio renginiai buvo nemokami); tai nėra „menas dėl meno“ festivalis, jis neatsiejamas nuo žmonių bendruomenės. Galiausiai sveikintina, jog dar labiau gryninama festivalio tapatybė, glaudžiai jį susiejant su Šv. Jokūbo keliu. Tai gražus kultūrinis įprasminimas, tikriausiai atversiantis naujas festivalio plėtros strategijas, bendradarbiavimo galimybes ir kultūrinės reikšmės augimą. Todėl Šv. Jokūbo festivalis yra reikšminga iniciatyva, pripildyta kultūrinių prasmių, lavinanti klausytojus, galiausiai sušildžiusi ir nušvietusi šio niūraus rudens dienas.

Chorui „Ąžuoliukas“ diriguoja Linas Balandis. D. Matvejevo nuotr.
Chorui „Ąžuoliukas“ diriguoja Linas Balandis. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Vilnius“ su solistais ir vyr. dirigentu Artūru Dambrausku po baigiamojo koncerto. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Vilnius“ su solistais ir vyr. dirigentu Artūru Dambrausku po baigiamojo koncerto. D. Matvejevo nuotr.