7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šiauliuose griūva nematomos sienos

Pokalbis su choro „Polifonija“ vadove Nijole Saimininkiene

Ingrida Alonderė
Nr. 32 (1226), 2017-10-06
Muzika
Choras „Polifonija“. Nuotrauka iš choro archyvo
Choras „Polifonija“. Nuotrauka iš choro archyvo

Spalio 6 d. Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ vyks sezono atidarymo koncertas „Griūvančios sienos“, kuriame Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius atliks žinoma pianistė Anastasia Injushina (Suomija), Hamburgo orkestras „Camerata“ (Vokietija) ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Diriguos Modestas Barkauskas. Prieš sezono atidarymą kalbiname choro „Polifonija“ vadovę Nijolę Saimininkienę.

Kas inspiravo atidarymo koncerto viziją?

Sezono atidarymas paprastai yra šventė, atspirties taškas, žinia klausytojui apie visus būsimus renginius. Daugiau nei prieš pusę metų prodiuserio Piotro Kalašniko pasiūlytas Hamburgo „Camerata“ koncertas tapo tuo atspirties tašku. Šis orkestras spalio mėnesį Lietuvoje rengia tris koncertus: be Šiaulių, dar Kaune ir Mažeikių meno festivalyje, bet tik Šiauliuose kartu su orkestru dainuos ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. 2018 m. choras švęs savo 45-erių metų sukaktį (sutikite – tai jau branda), taigi, pradėti sezoną su puikiu orkestru yra kaip tik tai, ko nusipelnė ir choras, ir Šiaulių publika.

 

Kuo svarbus šis koncertas Lietuvai ir Vokietijai?

Hamburgo „Camerata“ turas Lietuvoje sutampa su Vokietijoje jau trečią dešimtmetį švenčiama Nacionaline švente – Vokietijos Susivienijimo diena, t.y. diena, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Vyresnės kartos žmonės atmena, koks tai buvo svarbus įvykis ir Lietuvai, siekiančiai nepriklausomybės. Berlyno sienos griūtis buvo ženklas, kad dirbtinai pastatytos sienos griūva, kokios jos bebūtų: ar betoninės, ar politinės, ar mūsų dvasios sienos, jos nėra amžinos, jeigu trukdo darniam žmonių bendrabūviui, jei trukdo valstybės ar asmenybės atsivėrimui.

 

Kuo ypatingas ir svarbus šis koncertas chorui „Polifonija“?

Per metus „Polifonijoje“ įvyko permainos. Keitėsi įstaigos ir meno vadovai, choras buvo kiek „pablaškytas“ vidinių nesutarimų. Tačiau choras, kaip kūrybinis kolektyvas, pasirodė labai susitelkęs, gindamas savo tradicijas – akademinį dainavimo stilių ir klasikinį repertuarą. Per kelis dešimtmečius išugdyta chorinės muzikos atlikimo kokybė bei choro tembras leidžia jam dainuoti kartu su žymiais kolektyvais ir dirigentais. Koncertas su Hamburgo orkestru turėtų tai patvirtinti. Šiandien mums tai svarbu. Be to, svarbu ir užmegzti kuo daugiau ryšių su įvairiais pasaulio orkestrais, kad galėtume tapti kitų stiprių kolektyvų iš įvairių pasaulio šalių kūrybiniais partneriais.

 

Kokią žinią norite paskleisti šiuo atidarymo koncertu Lietuvai ir pasauliui?

Koncertą pavadinome „Griūvančios sienos“. Kaip jau minėjau, tai inspiruota nacionalinės Vokietijos šventės. Antra, manome, kad sugriovę vienas sienas, mes prisistatėme daugybę kitų: abejingumo ir pykčio, nesantaikos ir vargo, prisistatėme sienų tarp savęs ir kaimynų, „apsimūrijome“ nepasitikėjimu, veidmainyste, tinginyste. Taigi, nematomų sienų aplink mus ir mumyse – pilna, ir jas reikia griauti. Tą padaryti puikiai padeda gera muzika.

 

Kuo svarbus atidarymo koncertas visam sezonui?

Kviečiame lankytis ir kituose koncertuose, kurie vyks visą rudens–žiemos sezoną Šiaulių kamerinėje salėje. Pirmame susitikime yra puiki proga susipažinti su visu sezonu ir dar kartą „patikrinti“ vienintelio Šiaurės Lietuvoje valstybinio choro dainavimo kokybę. Juk dabar tiek daug kalbama apie kultūrą regionuose, kad kiekvieno kultūringo regiono (ir ne tik) gyventojo, sakyčiau, dvasinė pareiga akivaizdžiai pamatyti, koks čia yra kultūros lygmuo ir su kokiais atlikėjais mūsų choras bendradarbiauja. Koncertas – unikalus reiškinys. Jis toks būna tik kartą. Nesuspėjai pamatyti ir išgirsti – nepasikartos. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl reikia eiti į koncertus. Pabandyti pagauti tą ugninę muzikos paukštę, kuri tik trumpai valandai nusileidžia ant tavo paties, kad vėl negrįžtamai pakiltų skrydžiui į kitas tolumas ir aukštumas.

 

Kokie dar koncertai, gastrolės, kviestiniai dirigentai, svečiai choro laukia šį sezoną?

Pasakyčiau taip: kol Kultūros ministerija kalba apie regioninę kultūros politiką, mes ją tiesiog darome. Parengėme didžiulį projektą, mažinantį atskirtį tarp miesto ir kaimo, sutarėme su rajonų merais, kultūros darbuotojais, seniūnais, kad jie iš kaimų, vienkiemių savo transportu atvežtų žmones į choro koncertus. Visi su entuziazmu sutiko! Juk iš tiesų, geografinę ir socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms reikalingas didesnis dėmesys. Tokiuose koncertuose planuojame palikti laiko pabendravimui tarpusavyje ir su atlikėjais, o programas rengiame kiekvienam atvejui kitokias: sakralines, jei koncertas bažnyčioje, pasaulietines – jei koncertas kitoje erdvėje.

 

Daug dėmesio šiemet skiriame lietuvių kompozitorių chorinei muzikai. Valstybės šimtmetis kviečia atsigręžti į lietuvių chorinės muzikos ištakas: Juozo Gruodžio, Juozo Naujalio ir kitų Lietuvos chorinės muzikos patriarchų kūrybą, bet tuo pačiu metu renkamės ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, kurie atspindi ne tik lietuviškumo dvasią, bet ir pasaulines chorinės muzikos tendencijas. Atradimai – nuostabūs.

 

Neapleidžiame jaunųjų klausytojų, parengėme edukacinę programą „Jaunos kompozitorių dienos“, kur kompozitoriai vaikus mokys komponavimo bei kūrybiškumo. Laukia įdomus susitikimas su dirigentu Linu Balandžiu, šiemet su choru „Polifonija“ rengiančiu dvi programas; gražus bendradarbiavimas tęsiamas su valstybiniu orkestru „Trimitas“, su Šiaulių kameriniu orkestru ir kt.

Pastaruoju metu daug kontaktų turime su Latvijos valstybiniu choru „Latvija“ ir dirigentu Mariumi Sirmaisu. Jų chorinė muzika turi gilias tradicijas, o bendradarbiavimas su šiuo kolektyvu mums labai svarbus.

 

Pastaraisiais metais keitėsi choras, jo vadovai? Kaip tai paveikė kolektyvą?

Chorą prieš 44 metus sukūrė jauna į Šiaulius gyventi atvykusi muzikų pora, dirigentai Danutė ir Sigitas Vaičiulioniai. Daugiau nei 30 metų jie vadovavo chorui, formavo jo stilistiką ir tembrą. Prieš gerą dešimtmetį Vaičiulionius pakeitė kitas vadovas – Gediminas Ramanauskas, po jo –dirigentas Tomas Ambrozaitis. Vadovai keitėsi, kito repertuaras, bet liko pagrindinis choro bruožas – malonus ausiai, gilus tembras. Kompozitorius iš Vokietijos Svenas Helbigas, bendradarbiavęs su „Polifonija“ 2016 m. pabaigoje, apie chorą pasakė: „Kaip reta ir kaip gera Europoje aptikti chorą su „kūnu“ – sodriu ir geru tembru. Dabar tiek daug chorų, kurie tiesiog leidžia silpną ir plokščią garsą“.

 

Beveik metus su „Polifonija“ dirbo dr. Egidijus Kaveckas. Dabar chorui vėl vadovauja T. Ambrozaitis, darbą „Polifonijoje“ derinantis su vyr. dirigento pareigomis Klaipėdos muzikiniame teatre. Be abejonės, vadovų kaita kolektyvą paveikia. Juolab, kad iki 2016 m. choro meno vadovas buvo ir administracijos vadovu. Derinti šias dvi pozicijas vienu metu sunku, nes retai pasitaiko, kad geras administratorius yra ir stiprus menininkas, o tikras menininkas neretai nelinkęs administruoti. Prieš metus atskirtos meno vadovo ir įstaigos vadovo pareigybės sudarė galimybę menininkui užsiimti kūryba, juolab, kad „Polifoniją“ su dirigentu T. Ambrozaičiu sieja ypatingas ryšys – choristai paklūsta ne tik jo rankos mostui. Jie susikalba akimis, beveik nepastebimu judesiu. T. Ambrozaičio meninės vizijos dera prie choro tradicijos ir repertuaro, akivaizdus nuoseklus programos perimamumas, klasikos ir šiuolaikinės muzikos balansas.

 

Kaip keitėsi choro sudėtis?

Per pastaruosius metus choras keitėsi nedaug. Dar yra dainininkų, kurie chore – nuo jo įsikūrimo. Tačiau kaita neišvengiama. Balsas – subtilus instrumentas. Ateina laikas, ir jis susidėvi. Tai bene vienintelė priežastis keisti choro dainininkus. Kiekvienas atsisveikinimas – sudėtingas ir skaudus, kaip ir naujo dainininko „prigijimas“ kolektyve. Valstybiniam chorui keliami aukšti reikalavimai, ir juos atitikti jauniems dainininkams pavyksta ne iš karto.

 

Ar galite trumpai papasakoti apie Šiaulių kultūrinį gyvenimą? Ar jis gausus koncertais? Kokie pokyčiai įvyko per paskutinius kelis metus?

Šiaulių kultūrinis gyvenimas šalies kontekste nuo pernai tapo labiau pastebimas dėl vieno reiškinio: rašytojo Rimanto Kmitos romano „Pietinia Kronikas“. Man, kaip šiaulietei, smagu, kad ta šiaulietiška puskalbė nebėra pašaipų objektas, o pateikiama kaip gyvas kalbinis, mentalinis ir kultūrinis faktas. Dabar, rudenį ir žiemą, kultūriniai Šiauliai pilni gyvybės: premjeros bei sezoniniai spektakliai Šiaulių valstybiniame dramos teatre, Dailės galerijoje rengiamas festivalis „Virus“, kūrybiniai vakarai Povilo Višinskio bibliotekoje, parodos, meniniai projektai „Laiptų“ galerijoje, koncertai „Saulės“ koncertų salėje ir daugybėje kitų kultūros vietų. Taip jau atsitiko, kad šiemet rekonstruojami net keli kultūros objektai (dramos teatras ir kultūros centras), taigi meninio vyksmo erdvės keliasi į netradicines vietas, tačiau tai ne kliūtis kultūriniam veiksmui, kuris, kaip ir minėjau, gyvas ir intriguojantis.

 

Ar, Jūsų nuomone, dabar populiarus chorinis dainavimas, chorinė muzika? Kas galėtų pritraukti klausytojų dėmesį?

Mano patirtis rodo, kad chorinis dainavimas patinka visiems, tik ne visi tai pripažįsta. Neretai solo dainuoti neleidžia balso galimybės, o chore – prašom! Iš to ir išaugo mūsų išskirtinė tradicija – dainų šventės. O klausytojų dėmesį – kas tai bebūtų: chorinė daina, orkestro koncertas, ar dailės paroda – pritraukia įdomi programa, geras atlikimas ir meninė intriga.

Ačiū už atsakymus!

Kalbino ir parengė Ingrida Alonderė

 

Choras „Polifonija“. Nuotrauka iš choro archyvo
Choras „Polifonija“. Nuotrauka iš choro archyvo
Hamburgo orkestras „Camerata“. Nuotrauka iš Hamburg „Camerata“ archyvo
Hamburgo orkestras „Camerata“. Nuotrauka iš Hamburg „Camerata“ archyvo