Dainininkų šventė

Pirmasis Virgilijaus Noreikos konkursas rugsėjo 16–22 d. įsiveržė į vėsų Vilnių tarsi gaivus ir galingas pavasario škvalas, pripildęs Lietuvos sostinę daugiau nei pusšimčio balsų iš viso pasaulio. 27 sopranai, 6 mecosopranai, 9 tenorai, 13 baritonų ir 1 bosas-baritonas dainavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje pirmo turo programas. Į antrą turą pateko 21, o trečią pasiekė tik 7: 3 tapo laureatais, 4 diplomantais. Pirmųjų turų dalyviams fortepijonu talkino drauge su dainininkais atvykę jų nuolatiniai, likusiems – mūsų akademijos pianistai. Trečiasis turas vyko Nacionaliniame operos ir baleto teatre, akompanuojant teatro simfoniniam orkestrui, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui.

Pirmuoju konkurse dainavusio baritono Dmitro Voronovo pasirodymas priminė seniai susiklosčiusią nuomonę: ukrainiečiai balsingi ir jų gimtoji šalis puoselėja geros dainavimo mokyklos tradicijas. Kita mintis: šis konkursas bus aukšto lygio. Toji mintis pasitvirtino: visi konkurso dalyviai – profesionalai, gebantys įveikti sudėtingiausią operinį repertuarą – visi baigę solidžias muzikos mokyklas, konservatorijas, akademijas pas išskirtinius pedagogus; visi lankę dainavimo garsenybių meistriškumo kursus; daugelis stažavęsi garsiuose teatruose; daugelis, nors ir jauno amžiaus, jau debiutavę ar pakviesti debiutuoti svarbiose pasaulio scenose. O laimėjo tie, kurie tarp tų profesionalių pajėgiųjų išsiskyrė atlikimo technika, muzikalumu, vokaliniais duomenimis, emocionalumu ir artistiškumu. Šiais kriterijais vertinimo komisijos nariai rėmėsi balus dainininkams skirdami slaptai, o vidurkį išvedė kompiuteris. Taip pasiekta visiško objektyvumo.

Aukšto konkurso lygio nuojautą patvirtino ketvirtuoju numeriu dainavęs Pietų Korėjos baritonas Kyubong Lee – 34-erių metų dainininkas, mokęsis Feraros G. Frescobaldi konservatorijoje (Italija) ir Folkvango menų universitete Esene (Vokietija), laimėjęs pirmąsias vietas tarptautiniuose Davide’o Vinolo ir Longronjo miesto konkursuose, antrąsias tarptautiniuose ARD, „Grandi voci“, Renatos Tebaldi ir Gran Prix Marios Callas konkursuose. Šio dainininko repertuare jau ne viena pagrindinė baritono partija: Rigoletas, Marčelas, Grafas di Luna, Silvio, Belkorė... Vilniaus konkurse K. Lee meistriškai padainavo tiek bel canto, tiek romantizmo bei verizmo operų arijas. Puiki Belkorės kantilena, Rodrigo dramatizmas, rafinuotas Mozarto Grafo Almavivos humoras pirmame ture – artikuliuotas garsas, tiksli dinamikos ir štrichų kaita, tolygus balso skambėjimas visuose registruose, geras skonis ir saikas – sudarė kone idealo įspūdį. Ir vis dėlto pasąmonėn įsibrovė klaustukas: kas lemia tobulą rezultatą: tik užsispyrimas ar taip pat ir talentas? Kas toji K. Lee interpretacija: atlikimo originalas ar tobula jo kopija? Laikytas konkurso favoritu K. Lee finale buvo apdovanotas tik diplomu. Akivaizdi nuoskauda dainininko veide, kurios jis niekaip negalėjo ir nenorėjo slėpti, buvo vienintelė tikra emocija – jos pritrūko techniškai tobulam dainavimui. 

Pirmame ture ilgokai teko laukti mūsiškio baritono Modesto Sedlevičiaus, jis pasirodė trisdešimt trečias. Prieš devynetą metų jonavietis jaunuolis, baigdamas chemijos studijas Vilniaus universitete, kartu baigė ir parengiamuosius dainavimo kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docento Deivido Staponkaus klasėje. Tolesnės studijos – Manheimo aukštesniojoje muzikos mokykloje, dalyvavimas meistriškumo kursuose, netrukus – sėkmė tarptautiniuose konkursuose ir laimėta stipendija į „La Scala“ teatro akademiją, o čia jau ir keli pirmieji vaidmenys. Dabar Modestui tik dvidešimt devyneri! Prieš porą dešimtmečių tokia jauno dainininko trajektorija būtų buvusi absoliučiai neįmanoma. 

Klausytojai šiltai sutiko tėvynainį, o jo dainavimas pranoko visus lūkesčius: kokybiškas ryškaus tembro balsas, be jokių pastangų įveikiamas diapazonas, puiki vokalinė technika, žavus sceninis įvaizdis, išskirtinis temperamentas, puikus humoro jausmas ir ypatinga charizma tarsi šampano pursluose išmaudė publiką. Hamleto arija „O, vin dissipe la tristesse...“ iš Ambroise’o Thomaso operos „Hamletas“, Ūdrio arija iš Vytauto Klovos „Pilėnų“, nuskambėjusi su patriotiškai herojišku įkvėpimu, ir Dandinio arija „Come un’ape ne’giorni d’aprile“ iš Gioacchino Rossini operos „Pelenė“ parodė, kad Modestas išmano stilių ir scenoje jaučiasi lyg žuvis vandeny, kartu nepažeisdamas trapios skonio ir saiko ribos. Girdėjome gamtos apdovanoto žmogaus, ryškios asmenybės artistišką išsisakymą, kai kaunamasi ne dėl prizo, o dėl dvasios šventės.

Triumfuojantis M. Sedlevičiaus pasirodymas I ture nubrėžė ir sėkmingą tolimesnę trajektoriją. Jam atiteko antroji premija ir buvo suteikta galimybė debiutuoti Lietuvos ir Estijos nacionaliniuose operos ir baleto teatruose. Taigi talentingąjį tėvynainį išgirsime dar šį sezoną.

Trisdešimt trejų lyrinis tenoras iš Pietų Korėjos Sehoonas Moonas baigė dainavimo studijas ir debiutavo Seule, pelnė prestižinio tarptautinio Hanso Gaiboro konkurso Austrijoje laureato vardą, prisijungė prie „La Scala“ akademijos, dainavo ir Maskvos Didžiajame teatre, tapo tarptautinių konkursų „Operalia“ bei Francisco Viñas finalistu, šiemet debiutuos Glyndebourno festivalyje Ernesto vaidmeniu Gaetano Donizetti operoje „Don Pasquale“. Konkursui pasirinktame lyrinio tenoro repertuare vyravo bel canto operų arijos, leidusios klausytojams gėrėtis gražiu, švariu dainininko tembru, puikia kvėpavimo technika ir plačiu diapazonu, muzikalumu, išmintimi, emocine pusiausvyra ir stabilumu. Tačiau ir šis dainininkas laureatu netapo. Išklausius Mooną, ir vėl apninka prieštaringos mintys... Ar gali rytietiškas prigimtinis mąstymas idealiai sutapti su Vakarų kultūros tradicija? Kuriuo momentu puiki atlikimo produkcija tampa menu? Kuri linija vertingesnė: pagal liniuotę, ar „iš rankos“? (Gal kriterijams jau turi įtakos ir šių dienų vadyba, kai iš atlikėjo perkamas produktas, nelaukiant jo unikalumo, nes projektų tempai spaudžia...). Paradoksalu, bet tobulas produktas keistu būdu praranda gyvybę, jam pristinga dvasios.

S. Moonas, kiek šiltesnis už savo tėvynainį, džiugiai aiktelėjo iš nuostabos, išgirdęs, kad jį, taip pat apdovanotą diplomu, asmeniška pinigine premija pažymi pats maestro Virgilijus Noreika: jaunystėje dainavęs lyriniu tenoru, mūsų legendinis dainininkas negalėjo neįvertinti jaunojo korėjiečio meistriškumo. 

Atidžiai įsižiūrėkite į Virgilijaus Noreikos siluetą konkurso reklaminiame skyde. Dizaineris ten išryškino keturis šviesulius, tiksliai simbolizuojančius meninio rezultato slėpinio formulę: protas – balsas – širdis – stuburas (valia)! Jie to paties dydžio ir to paties ryškumo. Jei visi keturi komponentai veiks sinchroniškai, rezultatas bus geras. Tiesa, visais atvejais sinchroniškumas nebus mechaniškas, jis pulsuos, jautriai įsiklausydamas: jei ir užplaks tankiau gyva širdis, tai valia išlygins ritmą, neleis kvėpavimui užkilti, tuomet balsas, proto vadovaujamas, gebės kurti. 

Galime tik nujausti, kaip nukentės atlikimas, jei nepaisant kurio nors komponento, likusieji bus perspausti. Kartais rezultatas būna net komiškas. Štai 34-erių sopranas Kyoung A Yim, studijavusi Pietų Korėjos Younsei universitete, vėliau baigusi Parmos konservatoriją Italijoje, debiutavusi „Teatro 89“ Milane Čio čio san vaidmeniu, laimėjusi prizines vietas Gaetano Zinetti, Giovani Battista Rubini bei „Pustina Canto“ konkursuose, Vilniuje, pirmajame ture, sužavėjo ir kone sukrėtė klausytojus. Ji įtaigiai atliko Šimenos ariją „Pleurez... pleurez, mes yeux!..“ (Jules’io Massenet „Sid“), Čio čio san ariją „Un bel di vedremo“ (Giacomo Puccini „Madam Baterflai“) ir Wally ariją „Ebben? Ne andrò lontano“. Dainininkės įsijautimas buvo stulbinamas, tarsi ribinis, dėl to atleidome jai intonavimo netikslumus ir šiek tiek per daug intensyvų vibrato. Tačiau antram turui pasirinkta sudėtinga Aidos arija „Qui Radames verrà“ (Giuseppe’s Verdi „Aida“) išdavė dainininkę prasilenkus su sveika nuovoka ir dėl to nesusidorojus su ne savo balso tipo tesitūra. Negelbėjo, o tik kenkė gausybė savitikslių, nereikalingų gestų... Aidos arijos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – mat dainininkės trečiojo turo repertuaras turėjęs būti dar dramatiškesnis. Į trečiąjį turą Yim nepateko.

Lyginant skirtingų šalių atlikėjų pasirodymus, neaiškumus išsprendė ukrainiečių tenoro Valentino Dytiuko pasirodymas. Tai buvo toji retai pasitaikanti tikroji meninės apraiškos komponentų vienovė, kai balsas, išmintis, jausmai ir valia pulsuoja išvien. Prisidėjo ir gimtoji vakarietiška terpė bei europietiškas mąstymas. V. Dytiuką buvau girdėjusi prieš trejus metus vykusiame 25-ame tarptautiniame Michailo Glinkos konkurse Maskvoje. Buvau to konkurso vertinimo komisijos narė. Tuomet 26-erių Valentinas pelnė Grand Prix ir tapo publikos numylėtiniu. „Esate jaunas Pavarotti!“, – sveikinau jį. Vilniaus konkurse jis taip pat sužibėjo. Ypatinga V. Dytiuko vertybė – jo individualumas. Kompozitoriaus ir poeto padiktuotą medžiagą jis atlieka kaip brangią asmenišką savastį, suteikdamas jai pakiliai romantizuotų bruožų. Tai dainininkas nuo Dievo. Šiuo metu Valentinas yra Ukrainos nacionalinio Taraso Ševčenkos operos ir baleto teatro stažuotojas ir ruošia Lenskio (Piotro Čaikovskio „Eugenijus Onieginas“), Vodemono („Jolanta“), Makdufo (Verdi „Makbetas“), Pinkertono (Puccini „Madam Baterflai“), Alfredo (Verdi „Traviata“) ir Izmaelio („Nabukas“) partijas. Džiaugdamiesi pelnytai Vilniuje laimėta pirmąja premija ir pakvietimu debiutuoti Kauno muzikiniame teatre, linkėkime Valentinui Dytiukui tolesnės sėkmės ir tikėkimės sulaukti mūsų teatre jo nuostabaus Lenskio, Rudolfo, o galbūt ir Alfredo.

Dar vienas man jau pažįstamas dainininkas – baritonas iš Mongolijos Badlaras Chuluunbaataras – tame pačiame Glinkos konkurse Maskvoje prieš trejus metus yra laimėjęs antrąją premiją. Badlaras turi puikų, sodraus tembro, galingą, plataus diapazono balsą. Dainavimo jis mokėsi Mongolijos muzikos ir šokio koledže, tobulinosi Maskvos Gnesinų muzikos akademijoje. Jis yra bent devynių tarptautinių konkursų laureatas, debiutavęs Sankt Peterburgo Marijos teatre. Vilniaus konkurse jo padainuotos Rodrigo (Verdi „Don Karlas“), Malatestos (Donizetti „Don Pasquale“), Don Žuano (Mozarto „Don Žuanas“) arijos pasižymėjo solidžia įtaiga, gera stiliaus nuovoka ir interpretacijos branda. Jeleckio arija „Ja vas liubliu“ (Čaikovskio „Pikų dama“) ir Mazepos „O, Marija“ („Mazepa“) skambėjo su tikro aristokrato taurumu, galėtum net patikėti, kad jos parašytos pačiam Badlarui. Kaip daug lemia tiksliai pasirinktas repertuaras! Šio rytiečio dainavimas nebuvo Vakarų kultūros kopijavimas, jam nestigo savasties. Dainininkas pelnė trečiąją premiją.

Spontaniška pinigine premija konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Lilija Šukytė apdovanojo puikiai pirmame ture pasirodžiusią, bet kompiuterio į trečiąjį „nepraleistą“ Liną Dambrauskaitę, prof. Sigutės Stonytės absolventę. Būna, kad net šimtoji balo dalis užkerta kelią. Beje, Lina neatrodė sutrikusi ar nusiminusi. Puikią savitvardą atspindėjo ir jos profesionalus bei įtaigus dainavimas, o sceninis įvaizdis kėlė asociacijų su Sandro Botticelli miniatiūra.

Kompiuteris „nepraleido“ ir daugiau galimų finalistų. Aš asmeniškai žavėjausi bulgarų mecosopranu Svetlina Stojanova, šiuo metu studijuojančia Škotijos karališkojoje konservatorijoje. Jai puikiai akompanavo mūsų pianistė Nijolė Baranauskaitė. Galbūt dainininkei pakenkė nežymus tremolo, bet žinant, kad jai tik dvidešimt šešeri, reikia tikėtis, kad šis defektas bus išgyvendintas. Ryški buvo ir lenkų sopranas Olga Maria Olszynska. Jai pristigo sceninio įvaizdžio ir artistiškumo. Neturėti jokių pretenzijų tapti laureate – taip pat nieko gero. Kam tuomet pildyti konkurso paraišką? Tokios nekovojančios buvo ir du puikūs mūsų mecosopranai – Anastasija Lebedyantseva, prof. Irenos Milkevičiūtės studentė, ir jau pasižymėjusi operos solistė Eglė Šidlauskaitė. Su didžiausia meile šioms dainininkėms juokais noriu paklausti: „Kuklumas žmogų puošia, bet kam taip puoštis?“

Diplomantėmis tapo du koloratūriniai sopranai – baltarusė Margarita Levčiuk ir ukrainietė Tetjana Žuravel. Pastaroji pelnė net ir publikos simpatijų prizą. Štai iš ko verta pasimokyti sceninės drąsos ir mokėjimo save pateikti. Konkursas! 

Apdovanojimo ceremonijoje nuoširdžiai padėkota ir pianistams. Daugelis jų buvo vertingi solistų partneriai. Konkurso dalyviai jau išskrido į savo gimtuosius kraštus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koridoriai ištuštėjo ir pritilo... Antrasis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas pakvies po ketverių metų. Susitikime!