Niekur neskubantiems

Pastarasis savaitgalis užgriuvo sezonų pradžios koncertais – įvairiose organizacijose prasideda renginių maratonai, kurie verčia tik stebėtis Vilniaus kultūrinio gyvenimo turtingumu, nuolatiniu atsinaujinimu, vis įvairesnėmis galimybėmis. Rimta kamerinių koncertų erdve jau tapęs „Vaidilos“ teatras šį pusmetį rengiasi pavirsti neįtikėtinai intensyvaus muzikinio gyvenimo vieta. Čia suplanuoti įvairiausių žanrų atlikėjų koncertai – chorų „Jauna muzika“, „Bel canto“, „Viva“, pianistų Luko Geniušo, Petro Geniušo, Andriaus Žlabio, džiazo, jaunųjų talentų, dainininkių Asmik Grigorian, Viktorijos Miškūnaitės, world music projekto ir kt. Gal todėl į pirmo renginio rugsėjo 17 d. pavadinimą „Didysis sezono atidarymo koncertas“ iš pradžių žvelgiau su šypsena, bet peržiūrėjusi sezono repertuarą turiu pripažinti, jog nekuklioje antraštėje yra tiesos.

Didysis atidarymas, atrodytų, turi nugriaudėti su fanfaromis. O buvo kaip reta tylus ir subtilus. Tai lėmė vakaro „herojaus“ pasirinkimas – skambėjo vien tik postminimalisto Davido Lango – dabar bene dažniausiai pasaulyje atliekamo JAV kompozitoriaus, dar žinomo iš Paolo Sorrentino filmų „Didis grožis“ bei „Jaunystė“ ir šiemet švenčiančio 60-metį – kūriniai, kuriuos atliko Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“.

Kaip žinia, konceptuali Lango kūryba, panašiai kaip tylieji Arvo Pärto „hipnozės seansai“, tarsi nesitaiko prie nūdienos tempų ir chaoso, nesiekia stebinti moderniomis technologijomis, greičiau priešingai – kreipia tylos link. Kita vertus, Lango kūriniai yra grįsti tvirta struktūra („Skeletas yra tai, kas leidžia gyvūnui judėti, o koks jo kailis, man nerūpi“, – yra sakęs kompozitorius), kuri patikimai laiko skaidrios, minimalistinės faktūros ir plačių asociacijų turinį. Tokia kombinacija reikalauja nepaprastos koncentracijos ir iš atlikėjo, ir iš klausytojo. Bet to, autoriui svarbus jo muzikos ir atlikėjų santykis su publika – tas ryšys užmezgamas tarsi bendrai pasinėrus į kompozitoriaus siūlomą santūrią ir lėtą tėkmę, lyg bendraminčiams panašiomis kategorijomis apmąstant joje glūdinčias prasmes. Tad Lango muzikos atlikėjai turi būti adekvatūs partneriai, brandūs menininkai, pajėgūs nutiesti saitus su klausytojais.   

Choras „Jauna muzika“ visuomet pasižymi išskirtine kokybe ir atlikimo kultūra. Nacionalinės premijos laureato, dirigento ir kompozitoriaus Vaclovo Augustino vadovaujamas kolektyvas ne tik nuolat išlaiko aukštą profesinę kartelę, bet ir neapsiriboja jokiais stilistiniais repertuaro rėmais, galima sakyti, dainuoja viską ir visada: tai surengia „muzikinę kelionę aplink pasaulį“, pateikdamas įvairiausių egzotinių kraštų muziką, tai atlieka žymiausių pasaulio modernistų kūrinius ir lietuvių autorių premjeras, tai dalyvauja Josepho Haydno oratorijoje „Pasaulio sutvėrimas“ ar Georgo Friedricho Händelio operoje „Samelė“ ir t.t. Galbūt todėl, greta solidumo ir įdirbio, choras išties išlieka „jauna muzika“ – ieškančia ir besikeičiančia.

Jau kuris laikas (ne be vadovo įtakos) choras itin pamėgo Davidą Langą. Pernai Šv. Kotrynos bažnyčioje jie atliko visą stambios formos Lango kūrinį „The Little Match Girl Passion“ („Mergaitės su degtukais pasijos“ pagal Hansą Christianą Anderseną, pelniusį kompozitoriui Pulitzerio premiją). Tris pasijos fragmentus girdėjome ir šį vakarą, kai ne mažiau įtaigi interpretacija vėl glostė ausį. Vis dėlto labiausiai įsiminė kiti Lango kūriniai chorui: koncertą pradėjęs „Again“ („Vėl“), kuriame, kaip rašoma koncerto lankstinuke, autorius perteikia gamtos ir žmogaus gyvenimo begalinį cikliškumą, jo monotoniją, tuo kurdamas keistą pusiausvyrą tarp vilties ir beprasmiškumo. O antai kitame opuse „For Love is Strong“ („Nes meilė stipri“) ramiai „tyvuliavo“ balsų linijų polifonija, galinti tęstis begalybę. Beje, čia norėjosi laisvesniais balsais dainuojančių solisčių, darniau persipinančių su bendra harmonija. Labiausiai sužavėjo „Just“ („Tik“), kurį choro moterų grupė atliko su instrumentiniu pritarimu – Darius Mažintas (fortepijonas), Gediminas Dačinskas (altas), Tomas Ramančiūnas (violončelė), Tomas Kulikauskas (perkusija). Čia jau atlikėjai panardino į tikrą katarsį! Kiekviena frazė, kiekvienas žodis įgavo savo prasmę ir savo spalvą, subtiliai dinaminių ir ritminių niuansų pridėjo instrumentininkai.

Teatrališkame koncerte su skoningai besikeičiančiu apšvietimu taip pat išgirdome Lango „This Was Written By Hand“ („Tai buvo parašyta ranka“) fortepijonui, kurį pernai skambino Petras Geniušas, dar anksčiau, „Gaidos“ festivalyje, atliko pianistas, kuriam ir buvo sukurta ši pjesė, – Andrew Zolinsky, o šį kartą kūrinio ėmėsi Darius Mažintas. Atrodytų, muzika su mažai natų, elementari – bet kam įkandama. Tačiau ją skambina tik ryškiausi pianistai. Nenuostabu, juk čia svarbu itin tiksliai valdyti garsą ir tempą, kompozitoriaus „pieštuku užrašytose“ melodinėse frazėse atrasti žmogiškąją šilumą, nuoširdumą, kūrybos filosofiją. D. Mažintas pjesę skambino elegantiškai, neskubėdamas, patogiai, lengvai. Netgi nesiryžčiau lyginti visų girdėtų šios pjesės atlikėjų. Kiekvienas čia suranda savo pulsą, pauzės ar garso prasmę.

Apskritai koncertas, atrodo, buvo skirtas niekur neskubantiems ir nebijantiems pasinerti į lėtą laiko tėkmę. Ar šiais laikais dar tokių yra? Bent jau „Vaidilos“ teatras buvo pilnas.

Lango kūryba šiame sezone skambės dar ne kartą. Festivalis „Permainų muzika“ Klaipėdoje organizuoja ir koncertą, ir susitikimą su kompozitoriumi, net keletą didžiulės sėkmės sulaukusių jo opusų pateiks festivalis „Gaida“ Nacionalinėje filharmonijoje.