Klasikinės ir sakralinės liaudies muzikos jungtis

Tiek kasdieniame gyvenime, tiek mene dažnai ieškome greitų ir stiprių emocijų, kurios suteiktų jėgų bei įkvėpimo įveikti toliau mūsų laukiančius iššūkius. Kiekvieną akimirką modernėjančios technologijos ir nauji atradimai priverčia pasinerti į, rodos, niekada nesibaigiančią karuselę, kuriai greitėjant, vis sunkiau sukoncentruoti žvilgsnį į iš tiesų svarbias vertybes. Visgi šį kartą pavyko aplenkti didybe ir komercialumu papuoštas koncertų sales ir užsukti į sakralia žmonių bendrystės idėja persmelktą Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kurioje rugsėjo 13 d. nuskambėjo VII-ojo tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio koncertas „Jo valia“. Pirmą kartą per septynerius festivalio gyvavimo metus jame dalyvavę Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras (meno vadovas Giedrius Svilainis, dirigentai Giedrius Svilainis, Egidijus Kaveckas ir Algimantas Kriūnas) koncerto programoje įprasmino tarptautinės choro ir instrumentinės muzikos bei lietuviškos tapatybės junginį. 

Ansamblio „Lietuva“ ilgametė profesionali patirtis, puoselėjant patriotinius užmojus, pasireiškė įdomia koncerto programos strategija – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių sakralinės muzikos kompozicijos kartu skambėjo su klasikinių ir šiuolaikinių užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotėmis liaudies instrumentų orkestrui bei chorui. Toks pasirinkimas įgalino vieną esminių festivalio idėjų, jog sakralinė muzika, festivalio meno vadovo Artūro Dambrausko žodžiais tariant, yra „pajėgi peržengti žemiškuosius skirtumus ir kalbėti universaliai, nepriklausomai nuo tikėjimo ir kultūrinių skirtumų“. Jau pirmasis koncerte nuskambėjęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudas op. 1, Nr. 3 (versija liaudies instrumentų orkestrui, arranž. Rūta Raginytė) liudijo apie sakralios muzikos sąvokos plotmę, kurioje ji gali būti suvokiama ne tik kaip kūrinys, kurio funkcija yra šlovinti Viešpatį, bet kartu kaip atskirai tautai svarbi muzika.

Visgi visa persmelkusi lietuviška dvasia byloja apie kitą užmojį parodyti, jog pasaulio muzika gali skambėti ir išskirtinai lietuviškai. Renginio eigoje atliktos užsienio kompozitorių kūrinių aranžuotės (aranž. Rūta Raginytė ir Arvydas Jankus) suskambėjo naujai, lyginant su originaliomis kompozicijų versijomis. XVIII a. belgų kompozitoriaus Josepho-Hectoro Fiocco kūrinys „Allegro“, skirtas fortepijonui ir smuikui solo, įgavo orkestrinį skambesį, o sudėtingą smuiko partiją atliko Rūta Raginytė lumzdeliu. Šiuolaikinio kompozitoriaus, amerikiečio Erico Whitacre‘o „Lopšinė“ chorui ir orkestrui nuskambėjo tik orkestriniu pavidalu, Shao Suan Low iš Singapūro „Sweet Dreams“ (liet. „Saldžių sapnų“), skirtą fleitai, obojui ir fortepijonui, ansamblis pakeitė birbyne (solistas Arvydas Jankus), lumzdeliu ir orkestru, o brito Patricko Haweso „Goddess of the Woods“ (liet. „Miškų deivė“) klasikinis orkestrinis skambesys pakeistas autentiškai lietuvišku. Tad šie kūriniai, dažniausiai siejami su modernumu, koncerte buvo nuspalvinti liaudiškų instrumentų motyvais. Natūralu, jog ne kiekvienam klausytojui, ypač iš anksto susipažinusiam su skambėjusiais kūriniais, toks interpretacijos būdas buvo lengvai priimtinas. O ir klasikinės kompozicijų instrumentuotės ne visada yra paslankios kanklių, birbynių ir lumzdelių tembrams. Tačiau jau minėtas idėjinės kompozicijų atlikimo vertės lygmuo buvo neabejotinai aukštas.

Lygiavertę programos dalį užėmė šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai. Tarp užsienio kompozicijų įsiterpususi Algirdo Martinaičio „Aleliuja“ chorui a capella tapo pirmuoju ansamblio „Lietuva“ choro atliktu kūriniu, persmelktu kontrastuojančia disonansine ir darnia harmonija. Koncerto kulminaciniu tašku tapo Giedriaus Svilainio lietuviškos mišios „Jo valia“, kurių garbei buvo pavadintas visas vakaro renginys. Stambios apimties kūrinys, skirtas mišriam chorui, vargonams (atl. Rūta Mikelaitytė-Kašubienė), liaudies instrumentų orkestrui, mušamiesiems, trims folkloro dainininkėms (atl. Janė Karpienė, Stasė Makarevičienė, Vanda Mockevičienė) sopranui (Ilona Pliavgo) ir tenorui (Dainius Garuckas) solo, šiame koncerte buvo pirmą kartą pristatytos Vilniaus publikai. Penkių dalių mišios savyje talpino įvairią muzikinę stilistiką, pradedant autentiškomis giesmių ištraukomis, klasikine harmonija, tęsiant šiuolaikinės chorinės muzikos ypatybėmis, tokiomis kaip kalbamieji motyvai ir disonuojantys sąskambiai. Vienas autentiškiausių momentų mišiose – senovinių liaudies giesmių, vadinamų kantičkomis, motyvai, kuriuos atlikti paskirta senovinį giedojimo meną išmanančioms giedotojoms. Koncerto centru mišios buvo pasirinktos ne veltui, kadangi tiek atlikėjų sudėtimi ir muzikos kalba, tiek savo funkcija jos liudija apie bendrystę, kuri lydi visą Šv. Jokūbo festivalį. Po G. Svilainio mišių nuskambėjęs choro muzikos atlikėjams ir mėgėjams gerai žinomas Vaclovo Augustino kūrinys „Cantate Domino“, aranžuotas chorui, liaudies instrumentų orkestrui ir vargonams, tarytum atgaivino stambaus kūrinio atlikimo metu susikaupusias emocijas gaiviomis mažorinėmis intonacijomis ir kartu bylojo apie festivalio tęstinumą, kadangi pastarojo kompozitoriaus kūrybai rugsėjo 24 d. bus skirtas vienas festivalio koncertų. 

Klasikinės, šiuolaikinės ir liaudies sakralinės muzikos tradicijų jungtimis pažymėtas vakaras atvėrė daugybę žvilgsnio rakursų, kuriuose galima įžvelgti vieną tikslą – bendrumą. Pabaigai tinka prisiminti Šv. Jokūbo kultūros centro direktoriaus brolio Mindaugo išsakytą festivalio viltį „sakralia muzika priminti, jog svarbiausia žmogaus gyvenime – bendrystė ir gebėjimas priimti kitą“. Tokiu būdu koncerte nuskambėję įvairių šalių kompozitorių kūriniai sukurti ar aranžuoti liaudies instrumentų orkestrui ir chorui pagrindžia mintį,  jog pasaulyje gali būti daug tikinčiųjų, tačiau kiekviena tauta garbina Aukščiausiąjį unikaliais, savitais būdais ir kiekvienas jų yra svarbus bendrystės palaikymo siekiui.