Italų genijaus magija Pažaislyje

Ar lyja, ar dangus maišosi su žeme, ar nuo kaitros neįmanoma kvėpuoti – Pažaislio muzikos festivalio publikai niekas nesvarbu. Tuo buvo galima įsitikinti rugpjūčio 27 dieną, kuomet Kaune įvyko jau XXII muzikos šventės iškilmingas uždarymo renginys. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, padedamas solistų Edgaro Montvydo (tenoras) ir Kosto Smorigino (bosas) bei Kauno valstybinio choro (vadovas Petras Bingelis), atliko nuostabiąsias Giacomo Puccini „Šlovinimo mišias“ („Messa di Gloria“) bei arijas iš operų „Toska“, „Liučija di Lamermur“ ir „Perlų žvejai“.

Daugiau nei keturias dešimtis koncertų surengęs festivalis, kaip ir kasmet, sugebėjo nustebinti. Ne veltui grandioziniam festivalio uždarymui buvo pasikviestas būtent LVSO, kuris šią uždarymo tradiciją tęsia jau ne vienerius metus.

G. Puccini mišios Lietuvoje buvo atliktos pirmąjį kartą. Unikalus kūrinys, kurį kompozitorius parašė būdamas vos devyniolikos metų, patvirtino šio žmogaus genialumą. Tiesa, šios mišios nėra įvardintos teisingu pavadinimu. Tai pilnos formos mišios, kuriose skamba visos dalys Koncerte publika galėjo išgirsti Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus – Benedictus ir Agnus Dei dalis. E. Montvydas solo partijas atliko Gloria ir Credo dalyse, o K. Smoriginas – Credo ir Sanctus – Benedictus. Finale abu balsai susiliejo į gražią visumą. Mišios baigėsi tylia ir ramia gaida, po kurios publika vienuolyno kiemą užtvindė nenumaldomu triukšmu.

Arijos iš G. Puccini, G. Donizetti ir G. Bizet operų šiek tiek sutrikdė koncerto vientisumą, nes po iškilmingų mišių paprastos arijos visiškai neatitiko sakralios nuotaikos. Atleistina, jeigu publika būtų išgirdusi tik Puccini muziką, bet maestro į programą nutarė įtraukti dar du kompozitorius. Šia programa LVSO pradės ir savo naująjį sezoną Vilniaus kongresų rūmuose rugsėjo 22-ąją, o prie jau pristatytų muzikų prisijungs ir sopranas Viktorija Miškūnaitė. Visgi sakrali aplinka reikalauja ir sakralios programos, kurią, reikia pripažinti, orkestras atliko puikiai.

Kad ir kokia nuostabi, pakerianti ir užburianti bebūtų Pažaislio vienuolyno aplinka, tokie koncertai, vykstantys atvirame lauke, visiškai neskamba, ypač kai yra įgarsinti su paprastais mikrofonais. Be to, turint įspūdingą ir didelę bažnyčią su puikia atmosfera ir akustika, rengti koncertus kieme nėra protinga.

Kad koncertuoti lauke nėra gera mintis parodė ir susirinkusi publika. Pažaislio muzikos festivalis skirtas plačiajai visuomenei, o ne muzikos gurmanams. Ta plačioji visuomenė visiškai nenustebino – didelė dalis žmonių vėlavo ir brovėsi pro visus sėdinčius ir klausančius muzikos. Šlapi ir sulyti žiūrovai turėjo keltis iš savo vietų, jog užleistų jas vėluojantiems. Stovimus bilietus turintys melomanai užstojo vaizdą vieni kitiems, pykosi sakydami, kad reikėtų suskleisti skėčius, kadangi yra lietpalčių su gobtuvais. Visas šis bendravimas ir publikos pagarba vieni kitiems sukėlė juoką. Kam eiti į koncertą, jeigu jo nesiklausai, ateini pavėlavęs gerą pusvalandį ir dar nurodinėji kitiems, kad šie tave praleistų?

Gal kada nors ir išmoksime gerbti vieni kitus. Tačiau tokie koncertai, kurie sąžiningai sukelia šiurpą dėl savo puikumo, negali vykti lauke vien todėl, kad sukviestų kuo daugiau žmonių ir uždirbtų kuo daugiau pinigų.