Ritmo ir judesio spektaklis

Būgnas – vienas seniausių muzikos instrumentų, amžiumi su juo gali konkuruoti tik žmogaus balsas. Būgnas dažniausiai buvo naudojamas signalams perduoti, perspėti dėl tykančio pavojaus, emocijoms išreikšti, ritualų, ceremonijų metu dvasioms pakviesti ar nuo jų atsiginti. Šiais instrumentais grojama nuo priešistorinių laikų. Jie buvo apeiginės muzikos dalis, archajinė komunikacijos priemonė. Dabar būgnai dar nemažai naudojami Japonijoje per daugelį tradicinių švenčių (matsuri), japonų kalba jie vadinami „taiko“. Tai instrumentas su dviem membranomis, juo grojama dviem lazdelėmis, pats įspūdingiausias yra o-daiko vadinamas didelis būgnas. Šios tradicinės japonų perkusijos priemonės, kurios atsirado maždaug prieš tūkstantį metų, pirmiausia naudotos norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą. Vėliau šiais būgnais buvo grojama per spektaklius tradiciniuose no ir kabuki teatruose, jie neatsiejami nuo gagaku muzikos.

Todėl nekantraudami laukėme susitikimo ir pažinties su japonų būgnais, su kolektyvu „Dadadadan Tenko“ iš Japonijos. Jo programa „Sniegas, mėnuo ir gėlės“ atliepia ir lietuviams pažįstamą klasikinio japonų meno bei literatūros įvaizdį, simbolizuojantį metų laikų tėkmę, praeities, dabarties ir ateities sąsajas. Trumpai tariant, ji yra tarsi japonų „Metų laikai“. Grupės naudojami instrumentai leidžia sujungti muzikinį ansamblį ir griežtai suderintus judesius. Būtent judesys ir šokis, manau, šiai grupei yra svarbiausia, nes ją 1987 m. įkūrė žymus šokėjas ir choreografas Isaya Mondori (menininkas buvo atvykęs ir į Lietuvą). Būtent I. Mondori sukūrė galingų japoniškų būgnų garsų ir šokio sintezę ir taip atsirado „Dadadadan Tenko“. Kolektyvo vadovas visada pabrėžia, kad jų koncertuose nereikia ieškoti tradicinio meno formų senuoju pavidalu, nes „Dadadadan Tenko“ yra modernaus meno kolektyvas, tradicinę Japonijos kultūrą jis pateikia šiuolaikiškai. „Mes ne tik grojame. Į savo programas įpiname ir įvairių pramoginių bei dramos elementų“, – sako ansamblio vadovas.

Grupė „Dadadadan Tenko“ naudoja nemažai įvairių japoniškų būgnų, tarp jų –minėtąjį o-daiko. Šis didesnio nei 84 cm skersmens būgnas atrodo ir skamba labai įspūdingai. Vadinamasis plokščias būgnas, arba hirado-daiko, yra kabinamas į rėmą horizontaliai ir skleidžia gilų, greitai gęstantį garsą. Oke-daiko anksčiau būdavo gaminamas iš kubilų ir statinių, bet ir dabartinis man priminė simpatišką bačkutę. Šis būgnas lengvas, jį galima kabinti ant kaklo. Shime-daiko yra nedidelis, aukštus tonus skleidžiantis būgnelis, jo odiniai viršus ir apačia sujungti virvėmis, šiomis instrumentas ir derinamas. Būgnelis dažnai naudojamas no ir kabuki teatrų spektakliuose.

Teko įsitikinti, kad daugelis grupės muzikantų yra ne tik puikūs, techniški perkusininkai, demonstruojantys stebuklingus triukus būgnais, bet ir gerai valdantys kitus japonų muzikos instrumentus: įvairių didžių japonų skersines fleitas (shinobue) ir styginį instrumentą su trimis stygomis šamisen (shamisen). Jie teikė malonią atgaivą ausiai po audros garsų, primenančių galingą perkūniją.

Ši muzika turėjo padėti išvaikyti piktąsias dvasias ir prikviesti laimę. Grupės vadovas pabrėžė, kad „Dadadadan Tenko“ siekia pralinksminti žmones ir pakylėti, kad kitą dieną jie pradėtų puikiai nusiteikę. Deja, daugumai lietuvių poveikis buvo priešingas – daugelis skundėsi, kad instrumentų skleidžiami garsai yra pernelyg stiprūs, čaižūs, neigiamai veikia jų nervų sistemą. Matyt, todėl po pirmos koncerto dalies salė šiek tiek ištuštėjo. Ar nebuvo padaryta klaida pasirenkant salę? Ar nebūtų geriau ir įtikinamiau visa tai skambėję didesnėje ir mažiau įpareigojančioje erdvėje nei Operos ir baleto teatras? Asmeniškai man garsas nekliudė, tačiau tai, kad japoniški būgnai buvo jungiami su vakarietiška perkusija ir pseudoroko ritmais, muzikos, manau, nepagerino. Judesiai, kuriais buvo stengiamasi atspindėti emocijas, taip pat ne visada mane įtikino. Aišku, muzikantams labai nelengva vienu metu būti ir šokėjais, ir aktoriais, tačiau jie puikiai demonstravo savo meistriškumą. Tiesa, su kolektyvu koncertavo ir viena tikra šokėja Fu Jitsukawa, tačiau jos vaidmuo nebuvo labai ryškus, išskyrus kompoziciją „Paukštis sniege“.

Klausantis muzikos ir stebint vaizdus kartais buvo sunku sekti scenoje plėtojamą mintį. Kiekviena muzikinė kompozicija turėjo savo dramaturgiją. Net kelios kompozicijos buvo pagrįstos muzikine būgnininkų kova, vienas kito provokavimu įvairiais stiliais. Kitos pasakojo archajišką istoriją, ryškėjo apeigų elementai. Kompozicija „Bachi“ priminė garsiosios perkusininkų grupės „Stomp“ pasirodymus, kai vaizdas derinamas su garsais. Beje, sąsajų tarp šių grupių buvo galima rasti ir daugiau.

„Dadadan Tenko“ kuria naują, šiuolaikišką senosios japonų kultūros reprodukciją, kai gražiai dera šokis, ritmas, judesys ir vaidyba. Štai taip šiemet baigėsi turiningas Vilniaus festivalis.