Kontrastų pliūpsnis „New Era Orchestra“ koncerte

25-tą jubiliejų švenčianti „Gaida“ ir vėl išplėtė savo akiratį ir geografinę amplitudę ganėtinai plačiu masteliu. Sceną puošė ne tik gausiai Europos apdovanoti kolektyvai (Crash Ensemble, Reportorio Zero ir t.t.), bet ir atlikėjai, atvykę net iš už Atlanto ar Azijos. Pirmą kartą Baltijos šalių regione galima buvo išvysti koncertuojantį Terry Riley (įžanginiame koncerte, Vilniaus kongresų rūmuose), taip pat galėjome mėgautis iš tolimųjų rytų, Japonijos, atvykusios Noriko Kawai muzikavimu (atidarymo koncerte, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje). Šiais metais „Gaida“ smarkiai koncentruota laike: festivalis truko viso labo vieną savaitę (kai įprastai trunka apie dvi), tačiau beveik kiekvieną dieną vyko po kelis koncertus. Spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre susirinkę klausytojai turėjo progos pasiklausyti orkestro „New Era Orchestra“ atvykusio iš Ukrainos, kurį subūrė dirigentė Tatjana Kaliničenko. Kolektyvo grojamos muzikos spektras įvairus: nuo preciziškų klasicizmo kompozicijų iki šiuolaikinės muzikos sąskambių. Tačiau kolektyvo koncertiniame repertuare vyrauja šiuolaikinės muzikos kūriniai, taip pat „New Era Orchestra“ aktyviai koncertuoja įvairiuose Ukrainos šiuolaikinės muzikos festivaliuose  (pvz., Art Arsenal, Džiazas Kijeve, Melodist, Naujosios muzikos festivalis ir t.t.).

„New Era Orchestra“ koncertas Vilniuje sukėlė įvairių minčių apmąstymams. Pirmiausia į akis krito įdomiai parinkta koncerto programa. Kolektyvas pasirinko tris XX a. pabaigos kūrinius bei dvi lietuvių kompozitorių premjeras. Koncertą orkestras pradėjo su itin ekstravagantišku ir intensyviai skambančiu graikų kompozitoriaus Iannio Xenakio kūriniu „Voile“ (1995). Kompozitoriaus pamėgtos muzikos garsų samplaikos, paties kūrėjo pramintos kaip „masės“ ar „debesys“ bei intensyvios nuotaikos ir dramatizmas – vieni ryškiausių jo muzikos bruožų, kurie ryškiai buvo jaučiami ir minėtame kūrinyje. Pirmasis „Voile“ akordas – skambantis muzikos „debesis“ sukūrė įtampą keliančią nuotaiką apie 5 sekundes. Toliau sekė styginių disonansiniai sąskambiai bei intensyvios styginių horizontalių linijų virtinė. Muzikos kūrinio eigoje tiek minėti disonansiniai sąskambiai, tiek garsų samplaikos kartais buvo paįvairinamos ir paryškinamos glissando artikuliacija. Kūrinio atlikimas buvo gana įtikinantis, nors galbūt kartais trūko tikslumo bei išraiškingumo itin daug atlikėjų dėmesio reikalaujančiose kūrinio epizoduose.

Visiškas kontrastas pirmajai kompozicijai buvo ukrainiečio Valentino Silvestrovo „Epitaph“ (1999). Kūrinys, dvelkiantis lyriškumu, verksmingomis, liūdnomis intonacijomis, meditatyvia nuotaika su nežymiu įtampos prieskoniu. Kaip ir I. Xenakio kūrinyje, čia pirmieji kūrinio taktai nuskambėjo taip pat įtemptai ir kūrė niūrią, intensyvią nuotaiką. Tačiau neužilgo kūrinys  transformavosi į elegišką, lėtą, romantiniu lyriškumu pripildyta muzikos versmę, trukusią apie 10 minučių. „Epitaph“ kartais skambantys disonansai kūrė kiek nerimastingą ir liūdną nuotaiką, o netikėtai iškylančios mažorinės intonacijos niekaip neišplėtojo nė kruopelės džiugių ir linksmų pojūčių. Kaip rašyta koncerto brošiūroje, kompozitoriaus muzika siejama su vakarietišku postmodernizmu ir dažnai lyginama su Gustavo Mahlerio kūryba. Kūrinys būtent taip ir suskambėjo: romantiškai skausmingos ir liūdnos styginių griežiamos intonacijos, persipynusios su niūriais, tačiau tuo pačiu metu tyrumu dvelkiančiais sąskambiais, kurie, matyt, buvo inspiruoti kūrinio dedikacijos („Epitaph“ sukurtas V. Silvestrovo žmonos atminimui).

Tą vakarą lietuvių muzikos lobynas pasipildė dviem naujais kūriniais. Išgirdome dvi premjeras: Tomo Kutavičiaus „Mano sergantis langas“ (2015) ir Jurgio Juozapaičio „Viola vs Violence“ (2015). Itin charizmatiškai skambėjo Tomo Kutavičiaus kūrinys, kurį inspiravo Mindaugo Milašiaus-Montės eilėraštis „Priešais sergantį langą“. Visa kūrinio muzika buvo persmelkta konsonansiškų ir disonansiškų sąskambių, nuolatos buvo galima justi styginių „vaikščiojimą“ ties konsonansiškumo ir disonansiškumo riba. Išsiskyrė ir geras orkestro atlikimas: skirtingi styginių instrumentai tarpusavyje kūrė savotišką muzikinį pokalbį. Tuo tarpu visiškai kitokią kompoziciją parašiusio Jurgio Juozapaičio kūrinį apibrėžti keliais žodžiais būtų sunku. Nors opuse galėjome girdėti daugybę išraiškos priemonių bei kontrastingos dinamikos (kūrinio greitas ir veržlus atlikimas, lėtos bei liūdesio intonacijas keliančios alto solo interpretacijos ir pan.), kūrinys kiek prailgo. Autoriaus idėja skamba išties patraukliai: „Viola – altas, gėlė – simbolizuoja žūstantį žmogų, bandantį išgyventi bet kokia kaina...“, tačiau per didelis dramatiškumas tiek kūrinio muzikoje, tiek dirigentės ir solisto Jurgio Juozapaičio kūno kalboje per daug išsiskyrė.  

Kita kompozicija – Maximo Šalygino „Lullaby“ (2008). Tai neapsakomai švelnus, lyriškas kūrinys su truputėliu skausmingų intonacijų prieskonių, kurį būtų galima gretinti su Valentino Silvestrovo kūriniu. Kompozicija supinta kanono principais, kiekviena styginių instrumentų grupė vis pakartodavo tą pačią muzikinę medžiagą. Kūrinys buvo plėtojamas crescendo būdu, kai vis labiau artėjant prie kulminacijos, pasigirsdavo daugiau disonansiškų intervalų, o, pasiekus kulminaciją, disonansinė harmonija buvo nukreipta į švelnius konsonuojančius sąskambius. Nors tiek šio kompozitoriaus, tiek Valentino Silvestrovo kūriniai suskambėjo kaip romantizmo epochą primenantys opusai, tačiau muzika buvo maloni ausiai, o kūrinys „Lullaby“ savo kulminacija (disonansiškumu, garsiais, šiek tiek intensyvumo turinčiais sąskambiais) lyg „suteikė“ kūriniui šiuolaikinės muzikos prieskonį.

Koncertą vainikavo vieno iš minimalizmo pradininkų – Michaelio Nymano – Koncertas klavesinui ir styginiams (1995). Solistas – Ukrainos atlikėjas klavesinininkas Romanas Repka. Kūrinys buvo atliktas labai išraiškingai ir įtaigiai. Klavesino solo pasižymėjo itin skirtinga ir dažnai kintančia ritmine įvairove, visiškai skirtinga nei styginių orkestro, todėl atrodydavo lyg muzika „strigtų“ ar vos sekundei sustotų. Taip pat išsiskyrė itin patraukli, profesionaliai, lengvai bei žaismingai sugrota klavesino partija. Repetityvinė klavesino muzikinė medžiaga, labai dažnai besikeičiantis ritmas bei ilga kūrinio trukmė kūrė minimalistinės muzikos paveikslą, kuris klausantis kiek prailgo.

Itin kontrastinga spalio 27-osios vakarą atlikta muzika pavertė šį kelių valandų koncertą įvairiapusišku tiek dėl skirtingo kompozitorių stiliaus (stochastinės muzikos puoselėtojas Iannis Xenakis, minimalizmo atstovas Michaelis Nymanas, romantizmu dvelkiantys Ukrainos atstovai, bei dvi lietuvių premjeros), tiek muzikine prasme. Nuo lyriškųjų romantinio pobūdžio  Valentino Silvestrovo ir Maximo Shalygino opusų iki čaižių ir įtampą keliančių Iannio Xenakio ar Tomo Kutavičiaus kūrinių. Todėl džiugino, kad „New Era Orchestra“ kolektyvas, gyvuojantis nuo 2007 metų, muziką atliko išties profesionaliai ir preciziškai, jis yra ganėtinai originalus ir visapusiškas, siekiantis atlikti kuo įvairesnę ir įdomesnę muziką. Tačiau ar praeito šimtmečio kompozitorių kūrybos opusai suskambo aktualiai ir „šviežiai“? Telieka tai to koncerto klausytojų apmąstymams.