Neseniai šio savaitraščio puslapiuose atgijo smuikininko Raimundo Katiliaus atminimas – kovo 16-ąją koncertu paminėtas Maestro gimtadienis. Besibaigiantis kovas atverčia ir dar vieną atminties puslapį, taip pat susijusį su šio smuikininko kūrybiniu gyvenimu. Kovo 27 d. – pianistės Larisos Lobkovos, ilgametės R. Katiliaus koncertmeisterės, jubiliejus, jai sukanka 90 metų. L. Lobkova tebegyvena Maskvoje, savo kūrybinę veiklą yra dokumentavusi trimis knygomis (išleistos 2009, 2010 ir 2013), o jas perskaičius aišku viena – jos pianistinę patirtį reikšmingai brandino maždaug dešimtmečio darbas Maskvos konservatorijos prof. Igorio Bezrodno smuiko klasėje bei bemaž 25 metus trukusi R. Katiliaus scenos partnerės veikla. Be to, ne vieną koncertinę ir konkursinę programą L. Lobkova vėliau parengė su kita I. Bezrodno studente – smuikininke Ingrida Armonaite.
Muzikės kelią L. Lobkova pradėjo Maskvos Centrinėje muzikos mokykloje. Vėliau studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. Samuilo Feinbergo – kompozitoriaus ir pianisto, puikaus Johanno Sebastiano Bacho kūrinių interpretuotojo, daugybės transkripcijų, kadencijų autoriaus, klasėje. 1955 m. prasidėjo jos, kaip koncertmeisterės, veikla Maskvos konservatorijoje – iš pradžių įvairių pučiamųjų instrumentų, arfos klasėse, ilgainiui pianistė įsigyveno smuiko pedagogų klasėse. Ką toks darbas reiškė pianistei? Ne tik kasdienių užsiėmimų rutiną, bet ir sudėtingų, kelių turų tarptautinių konkursų programų ruošą, atrankos perklausas. Kitaip tariant, vis naujas programas, nuolatinį scenos jaudulį, įtampą, ilgas repeticijų valandas be jokių laiko reglamentų. Tačiau ir grįžtamąjį rezultatą – didžiulį džiaugsmą, kai smuikininkas pelnydavo laureato vardą. Tokiu būdu L. Lobkova išties buvo laiminga, nes jos, kaip koncertmeisterės, biografijoje radosi net 16 tarptautinių konkursų, kuriuose jos lydimi smuikininkai laimėdavo aukštas premijas. Tarp jų – Jeano Sibelijaus (Helsinkis), Long-Thibaud (Paryžius), Niccolo Paganini (Genujoje), Henryko Wieniawskio (Poznanėje), Vaclavo Humlo (Zagrebe). Pastarajame Pirmąją premiją pelnė Ingrida Armonaitė, o su R. Katiliumi sėkmingai pasirodyta J. Sibelijaus (1970 m., VII premija) bei Monrealio tarptautiniame smuikininkų konkurse (1972 m., VIII premija).
Kaip sakyta, svarbiausias Lobkovos veiklos etapas – ketvirtis amžiaus muzikuojant su Katiliumi. Štai kaip jie susitiko pirmą kartą (prisimena pianistė): „Iškėliau sau tikslą – akompanuosiu tik smuikininkams. Tai buvo mano svajonė... Ir štai pasirodė Raimundas. Staiga skambina Igoris Bezrodnas, sako: „Ruoškite S. Prokofjevo II Koncertą, pas mus iš Lietuvos, iš Vilniaus konservatorijos, atvažiuoja labai talentingas vaikinas, jis mokysis mano klasėje. Paruoškite šį Koncertą, pagrosite man, o kitą dieną jo klausys komisija.“ Atėjo Raimundas, susipažinome ir iš karto pradėjome groti. Iš pradžių Koncertą atlikome Igoriui. O kitą dieną – komisijai, ir Raimundą priėmė į I kursą, į Igorio klasę. Po daugelio metų man Raimundas pasakė: „Kai mes su tavimi tąsyk grojome, iškart nusprendžiau, kad dirbsiu tik su šita pianiste.“ Išsyk radosi kontaktas. O aš, kai su juo repetavome, akimirksniu pagalvojau: štai su šiuo smuikininku reikia būtinai groti. Iškart tarp mūsų užsimezgė dvasinis ryšys.“
O štai Donato Katkaus prisiminimas: „Lobkova buvo viena tų „geležinių“ Maskvos konservatorijos koncertmeisterių – kaip plienas! Ji dirbo pas Bezrodną. Jauno smuikininko karjeros pradžioje ji buvo nepaprastai reikšminga, suvaidino didžiulį vaidmenį savo žiniomis, ryšiais. Jie buvo labai geri draugai, neturėjo jokių didelių meninių skirtumų.“
„Kadangi tiek metų kartu dirbome, Lietuva man tapo antraisiais namais“, – prisiminė L. Lobkova („Kulminacija tęsiasi“, Versus aureus, 2010, p. 148). Ir tas įsigyvenimas „antruosiuose namuose“ plėtojosi ne per kalbą, tradicijas, bet pirmiausia – per lietuvių kompozitorių muziką. Antai kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinio atsiradimo istorija (pasakoja O Balakauskas): „R. Katilius kartą paprašė, kad parašyčiau jam kūrinį. Tada sukūriau tris pjeses smuikui ir fortepijonui „Kaip marių bangos prisilietimas“ (1975 m.). Šį kūrinį jis atliko koncerte Filharmonijoje. Man, kaip kompozitoriui, tai buvo toks didelis įvykis, nes šiuolaikinė muzika apskritai ne visada yra grojama ir ne visada grojama gerai. Galiu pasakyti drąsiai – pirmasis atlikimas buvo tobulas.“ (ten pat, p. 86–87) Nuo tol lietuviškų premjerų smuikui ir fortepijonui tik gausėjo, ir gausėjo Katiliaus bei Lobkovos dėka. Tačiau paraleliai gausėjo Katiliaus ir Lobkovos dueto klasikinė programa.
2003 m. Vilniaus plokštelių studija išleido šio dueto atliekamų pjesių smuikui ir fortepijonui kompaktinę plokštelę, pavadintą „Capriccio“. Tai įrašai, aprėpiantys didžiąją dalį Katiliaus ir Lobkovos ansamblio gyvavimo laiko (1978–1992 m.). Įsiklausęs į juos jauti tarsi anksčiau dar nepastebėtas grožio versmes, malonumo muzikuoti pojūtį ir dviejų stiprių asmenybių sąveiką. Tai graži anos epochos dovana mums. Tai autentiškas paliudijimas to, ką galėjo vienas kitam suteikti du stiprūs muzikai.
Sveikinant Larisą Lobkovą su garbingu jubiliejumi ir linkint Jai ilgiausių metų, sykiu norisi padėkoti ir už tą nuoširdų dalyvavimą kuriant pastarųjų dešimtmečių lietuvių muzikos istoriją, ir už tas pastangas brandinant vieną ryškiausių mūsų muzikų – Raimundą Katilių.
