Roberto obojus

Robertas Beinaris dažnai ir teigiamai paminimas koncertų recenzijose. Koncertuodamas su įvairių sudėčių kolektyvais, jis visuomet įvardijamas kaip vienas stipriausių tų pasirodymų grandžių, puikus ansamblinio ir solinio muzikavimo profesionalas. O pažvelgus akyliau, jis, ko gero, vienintelis dabar nuolat koncertuojantis lietuvių obojininkas, plataus spektro muzikos atlikėjas, jau nuėjęs ir kūrybinio kelio 20-metį.

 

Baigęs Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, Vytauto Masteikos klasę, R. Beinaris studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, doc. Romualdo Staškaus obojaus klasėje. 2003 m. baigė meno aspirantūros studijas, stažavosi Liono nacionalinėje muzikos konservatorijoje Prancūzijoje (prof. Jeano-Louis Capezzali ir Jerome’o Guichard’o obojaus klasėse). Dalyvavo daugelyje meistriškumo kursų pas žymius Europos obojininkus. Yra keleto tarptautinių konkursų laureatas. Dabar jo koncertinę veiklą lydi ir organizacinis bei pedagoginis darbas: jis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas, organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą, tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, yra Tarptautinio obojininkų festivalio meno vadovas, rengia Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursą, įkūrė Lietuvos obojų kvintetą ir jam vadovauja. Nuo 2013 m. studijuoja LMTA meno doktorantūroje prof. Algirdo Vizgirdos klasėje.

Vis dėlto įdomu, ar jėgas išblaškanti veikla nepakeitė įsimintino obojininko grojimo stiliaus, pasaulėžiūros, meninių prioritetų? Į šį klausimą R. Beinaris atsakė vasario 12 d. Taikomosios dailės muziejuje Nacionalinės filharmonijos surengtoje išskirtinėje savo muzikavimo šventėje „Aukštyn širdį“. Buvo suteikta gana reta proga įsiklausyti į obojaus instrumentą ir pasimėgauti jam skirtais įdomiais kūriniais. Vakaro metu griežė ir nuolatiniai R. Beinario scenos partneriai – orkestras „Musica humana“, o solo fleita grojo orkestro vadovas, Nacionalinės ir Vyriausybės meno premijų laureatas Algirdas Vizgirda, fleitos meną galutinai ištobulinęs Paryžiaus Nacionalinėje konservatorijoje ir visuomet savo repertuarą papildantis prancūzų autorių arba prancūziško stiliaus muzika. Beje, tuo džiaugdamiesi prancūzai prieš kelerius metus Algirdui Vizgirdai įteikė garbingą apdovanojimą – Meno ir literatūros kavalieriaus ordiną (Ordre des Arts et des Lettres). Šį vakarą A. Vizgirda su kitu „Musica humana“ partneriu pianistu ir klavesinininku Baliu Vaitkumi elegantiškai pateikė Philippe’o Gaubert Madrigalą fleitai ir fortepijonui ir ypač pradžiugino atlikę ankstyvąjį Osvaldo Balakausko kūrinį „Impresonata“ fleitai ir fortepijonui, persmelktą impresionistinėmis spalvomis ir pasižyminčią gyvybingu judėjimu. Manau, daugeliui klausytojų buvo smagu išgirsti tą Osvaldą Balakauską, tą kadaise įsiveržusį naujo vėjo gūsį, prisiminti jo laisvai alsuojančią, subtilių spalvų ir ritmų muziką, netgi tą pakilumą, kai jis buvo išlydėtas į pirmojo Lietuvos ambasadoriaus Prancūzijoje postą. A. Vizgirda buvo ir iki šiol liko ištikimas jo kūrinių atlikėjas. „Impresonata“ ir šį vakarą buvo atlikta labai gaiviai ir gyvybingai.

 

Koncerte išties sklandė prancūziška dvasia, nes pirmoji dalis buvo užbaigta dar vieno prancūzo Jeano Françaix nuotaikinga ir efektinga Siuita „L’horloge de flore“ („Gėlių laikrodis“) obojui ir orkestrui. Nors R. Beinaris koncerto pradžioje buvo prisistatęs su techniškai sudėtinga XVII–XVIII a. sandūros prancūzų kompozitoriaus Marino Marais Tema ir variacijomis obojui solo, tiesiog juvelyriškai atlikta obojaus partija ir prancūziška elegancija Siuitoje skambėjo dar įspūdingiau ir sukūrė dar šventiškesnę nuotaiką.

 

Antroji koncerto dalis buvo skirta vien lietuvių autoriams. Neatsitiktinai. Ir R. Beinaris, ir A. Vizgirda, ir jo vadovaujamas orkestras yra nenuilstantys ir nevienadieniai lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjai (dažnai pirmieji), lietuviškus kūrinius savo repertuare nuoširdžiai puoselėjantys ir garsinantys plačiai už Lietuvos ribų. R. Beinario meistriškumas daugiausiai lemia ir įdomios muzikos obojui gimimą, nes autoriai savo kūrinį gali atiduoti į patikimas rankas. Tą vakarą R. Beinaris su savo scenos partneriais atliko Loretos Narvilaitės, Arvydo Malcio, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės kūrinius – nors ir ne premjeras, o naujas ankstesniųjų versijas, nudžiuginusias gaivumu, kompozicijų meistriškumu, intriguojančiomis potekstėmis. O iš ko sprendžiame apie kūrinio grožį, prasmingumą, išskirtinumą? Iš to, kaip atlikėjas mums jį perteikia, kaip jis pats jį išgyvena ir suvokia.

 

Racionãlios ir kartu poetiškos kompozitorės Loretos Narvilaitės kompozicijos visuomet pasižymi ekspresija, emociniais kontrastais ir tampa nelengva užduotimi atlikėjams – kaip perteikti visumą, formą, mintį? Kūrinyje „Pragydo vėjas“ obojui ir kameriniam orkestrui (pridėtas ir klavesino tembras) šios užduotys nė trupučio nepalengvintos. Laikydamasis kompozicijos nuotaikos „kodo“ (beribiškumo dimensijas perteikia kūrinio epigrafas – Sigito Gedos eilėraštis „Pragydo vėjas“), R. Beinaris labai sėkmingai išbalansavo instrumento skambesį tarp lyrikos ir intensyvių, motoriškų, tirštų tutti epizodų. Atlikėjams puikiai pavyko perteikti reljefišką ir raiškų kūrinį, kuris, beje, turi keletą versijų. Prieš dešimtmetį jis sužavėjo „Gaidos“ festivalio publiką atliktas švedų obojininkės su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, tačiau ši – labiau koncentruota kamerinė versija – leidžia atidžiau įsiklausyti į obojaus „išsisakymą“ ir pasekti visų atlikėjų susiklausymo (susigrojimo) niuansus.

 

Tikras versijų rekordininkas yra Arvydo Malcio „Paukščių takas“ fleitai, klarnetui ir styginiams. Kūrinys, regis, turi 13 versijų ir ne veltui autoriaus apibūdinamas kaip „muzikinis nuotykis, muzikinė pramoga“. Kupinas mocartiško lengvumo ir bravūros, su daugybe moduliacijų ir sekvencijų, šviesiai koncertiškas ir puošnus „Paukščių takas“ labai gražiai praturtina ansamblio „Musica humana“ repertuarą ir yra dažnai atliekamas Lietuvos bei užsienio scenose. Kūrinio tėkmė iš minimalistinių segmentų išplėtojama iki plačios dainingos faktūros. Čia svarbūs fleitos ir klarneto tembrai – tarsi besikalbantys, papildantys, prieštaraujantys. Tik šiuokart klarneto „argumentai“ buvo kur kas aiškesni, jo partija skambėjo užtikrintai ir ryškiai. Fleitos vaidmuo šiek tiek nublanko ir dažnai paskęsdavo plačioje orkestro faktūroje. Tačiau bendras kūrinio įvaizdis liko nenukentėjęs. Kūrinys tikrai papuoštų ir praskaidrintų kiekvieną koncertą.

R. Beinario ir jo kolegų vakarą vainikavo brandus Vaidos Striaupaitės-Beinarienės darbas – trijų dalių Koncertas obojui, smuikui ir kameriniam orkestrui. Pirmą kūrinio dalį kompozitorė pradėjo kurti dar 2003 m. stažuodamasi Prancūzijoje, tad muzika dvelkia impresionistine ir netgi „balakauskiška“ dvasia. Tai neabejotinai vienas reikšmingiausių kūrinių R. Beinario repertuare. Ir ne tik todėl, kad autorė – atlikėjo žmona, o solo partiją greta griežia sesuo smuikininkė Karolina Beinarytė (Kauno styginių kvarteto primarijus). Tai labai meistriška, spalvinga, neoklasikinės sandaros ir įtemptos dramaturgijos kompozicija, skirtingus charakterius ir grojimo būdus kiekvienoje dalyje (kurios atliekamos be pertraukos) išreiškianti muzika. Atlikėjai čia taip pat turi parodyti stiliaus jauseną ir technikos meistrystę. Galėjome tiesiog sekti ir mėgautis, kaip Lento cantando (cantabile) dalyje „dainavo“ obojus – R. Beinaris turi neįtikėtinai raiškios ir plačios frazuotės dovaną, kaip subtiliai ir kartu užtikrintai skambėjo K. Beinarytės smuikas, kaip jie paniro į bendrą tėkmę su tiesiog puikiai griežusiu „Musica humana“ orkestru (dirigavo A. Vizgirda). Kaip Capriccio dalies pradžioje virtuoziškai buvo atliktos smuiko, o pabaigoje – obojaus kadencijos. Ir kaip sužibo finalinis Allegro, kurį su didžiausiu užsidegimu, nė kiek neišvargę, švariai atliko visi atlikėjai, net fragmentą teko bisui pakartoti.

 

Išties R. Beinaris su kolegomis sukūrė vieną tų švenčių, po kurių norisi pasidžiaugti puikiais mūsų muzikais, nuoširdžiu jų darbu, įdomiais lietuvių autorių kūriniais ir nė kiek nesinori ieškoti kažkokių menkų krislelių. O po antro biso – R. Beinario jautriai išdainuoto Ennio Morricone’s pasaulinio „topo“ „Gabrieliaus obojus“ – apskritai beliko tik sušukti: „Bravo!“