Koncertai Valstybės atkūrimo dienai

Ir filharmonijos koncertų panoramoje tai retas simfoninės muzikos koncertas, kai atliekami vien lietuvių kompozitorių kūriniai, o jų klausosi taip pat ne eiliniai melomanai, o diplomatinio korpuso atstovai, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, politikos, žiniasklaidos, verslo, mokslo ir meno elitas. Taip pat šis koncertas transliuojamas per TV ir radiją, vadinasi, jį girdi itin plati auditorija.

 

2012 ir 2013 m. stengtasi, kad muzikos panoramai atstovautų įvairių kartų kompozitoriai: skambėjo ne tik reikšmingi istoriniai kūriniai (ištraukos iš Vytauto Klovos operos „Du kalavijai“, Balio Dvariono operos „Dalia“, Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“, Juozo Gruodžio, Aleksandro Kačanausko, Jono Tamulionio, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio, Arvydo Malcio, Vytauto Miškinio ir kitų autorių simfoniniai bei vokaliniai kūriniai), bet ir lietuviškas nacionalinis instrumentas – birbynė (Alvido Remesos „Melodija“ birbynei ir orkestrui, grojo Egidijus Ališauskas).

 

Šių metų šventėje vyresniosios kartos aukso fondo neliko, skambėjo tik keturių kompozitorių kūriniai, išskirtinė garbė teko Vidmantui Bartuliui. Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Tadas Girininkas (bosas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), vaikų chorų „Liepaitės“ ir „Ąžuoliukas“ grupės atliko V. Bartulio „Muziką“ (Marijos Katiliūtės ž.), Donato Zakaro pjesę iš ciklo „Dvi pjesės“, Vaclovo Augustino „Gloria“, Giedriaus Kuprevičiaus fragmentą iš baleto „Čiurlionis“ ir V. Bartulio premjerą „Giesmė ateičiai“ (Saadi ir Bernardo Brazdžionio ž.). Nors, kaip kiekvienąkart pabrėžė vakaro vedėjas Rimantas Bagdzevičius, suburti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai parodė prideramą meistriškumą (tik nesupratau, kam tai akcentuoti prieš kiekvieną kūrinį), pati įvairovės stokojanti programa neleido visu grožiu atsiskleisti nei orkestrui, nei mažiau premijuotiems bei žinomiems solistams.

 

Parinkti kūriniai (rimtesni atrodė D. Zakaro, V. Augustino opusai) koncertui suteikė keistą savybę garbingos auditorijos nenuvarginti perdėm reikšmingais istoriniais ar kompoziciniais aspektais. Dar keisčiau, kad šis koncertas priminė kadaise girdėtus ir matytus  privalomus pompastiškus renginius. Gerai, kad jau dvejus metus koncerto pradžioje skamba Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ (klausėmės taip pat V. Bartulio aranžuotės, iš kurios paskutinę akimirką buvo pašalinta... elektrinė gitara, matyt, suvokta, kad tai būtų ausį rėžiantis disonansas), bet kai koncerto pabaigoje išbėga laimingi vaikai ir mojuoja rankytėmis, o tarp to pramaišiui skamba šia proga, manyčiau, nereikšmingi tekstai persų, prancūzų, anglų, vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių kalbomis (kodėl ne kinų?), tai jau panašu į „tarybinių tautų draugystę“, kai švenčiant SSSR šventes reikėdavo įterpti broliškų tautų tekstus. Šiuo atveju ją sėkmingai pakeitė „europinių tautų draugystė“. Vaikų išbėgimas, matyt, turėjo simbolizuoti mūsų ateitį ir žengimą į šviesų rytojų (jau girdėjome). Premjeroje, turėjusioje tapti kulminacija, B. Brazdžionio eilės, įterptos lyg perkūnsargis, visai paskendo, harmonijoje, galima sakyti, dominavo persiški motyvai. Sunku suprasti, ar tai tiesiog nuotaikingas pokštas, ar atsipalaidavimas. Vis dėlto norėtųsi tikėtis rimto požiūrio į Valstybės atkūrimo dieną, kad ji neprimintų lengvai atpažįstamų sovietmečio realijų.

 

Šiais metais minime Kristijono Donelaičio – mūsų grožinės raštijos pradininko – 300 metų jubiliejų. Tokia proga renginių nebūna per daug. Kodėl Donelaitis netapo esminiu Vasario 16-osios akcentu? Ateityje koncerto rengėjams patarčiau nenutolti nuo anksčiau pasirinktos solidžios, prasmingos, iškilmingos koncerto koncepcijos. Garbingiems savo valstybės žmonėms bei svečiams parodykime geriausia, ką esame sukūrę.