7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Abipusio ryšio pusiaukelė

Pianistą Gintarą Januševičių kalbina Gerūta Griniūtė

 

Gerūta Griniūtė
Nr. 38 (1052), 2013-10-18
Muzika
Gintaras Januševičius. Nuotrauka iš Shenzhen tarptautinio pianistų konkurso Kinijoje. 2011 m.
Gintaras Januševičius. Nuotrauka iš Shenzhen tarptautinio pianistų konkurso Kinijoje. 2011 m.
Pianistas Gintaras Januševičius, vasarą skambinęs Biržuose, spalio 6 d. pakvietęs klausytojus į fortepijono rečitalį Užutrakio dvaro sodybos rūmuose, o spalio 10 d. Kauno filharmonijoje kartu su smuikininke Svetlana Maigiene, klarnetininku Jurijumi Rezničenko ir fagotininku Andriumi Puplauskiu klausytojams dovanojęs kamerinės muzikos koncertą, Lietuvoje visada laukiamas. Šiuo metu jis gyvena ir kuria Vokietijoje, Hanoveryje. Tarptautinį pripažinimą įvairiuose fortepijoninės muzikos konkursuose bei festivaliuose pelnęs atlikėjas aktyviai koncertuoja ir solo, ir su kameriniais ansambliais, organizuoja koncertus, veda meistriškumo pamokas.
Pianisto muzikinis kelias, prasidėjęs Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, vėliau tęsėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o nuo 2004 m. – Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Atlikėjo pedagogų gretose – doc. Jurgis Bialobžeskis, prof. Vladimiras Krainevas, prof. Berndas Goetzke. Grand Prix tarptautiniame F. Chopino pianistų konkurse Estijoje, tarptautinių „Yamaha“ (Vilniuje) bei „Yehudi Menuhin Life Music Now“ (Hanoveryje) fondų surengtų konkursų stipendijos, tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso III premija, aukso medalis ir koncertų turas, laimėtas pianistų konkurse „Palma de Mallorca“ (Ispanijoje) – tai tik dalis atlikėjo muzikinių laurų. G. Januševičius taip pat yra koncertų serijos „Plathner’s Eleven“ meno vadovas bei muzikos konkurso „Die Hannoversche Börse der Musiktalente“ įkūrėjas ir vyriausiasis prodiuseris.
Apie įvairiapusę veiklą ir sceninį gyvenimą kalbėjomės pianistui viešint Lietuvoje.
 
Daug metų gyveni atlikėjo gyvenimą, kvieti Lietuvos ir užsienio klausytojus į klasikinės muzikos koncertus. Ką šiandien reiškia būti pianistu?
Jei to kas nors būtų paklausęs prieš dešimt metų, tikriausiai būčiau atsakęs kaip nors skambiai ir pakylėtai. Tačiau šiandien suvokiu, kad man teko didelė laimė ir garbė daryti tą darbą, kurį darau. Būti pianistu man reiškia turėti galimybę tiesiogiai bendrauti su klausytojais man pažįstama muzikos kalba. Tačiau kiekvienas atlikėjas vieną dieną gali tapti nebeaktualus. Būtina sekti aktualijas, suprasti publikos skonius. Žinoma, klausytojams pataikauti nereikia, bet svarbu žinoti, kokiai publikai groji, ir stengtis duoti tiek, kiek klausytojas gali aprėpti. Kai pagaliau suvokiau, kiek klausytojo nuomonę lemia muzikanto žmogiškosios savybės, supratau, ką turėčiau daryti. Man dabar jau neįprasta koncertuoti salėse, kuriose yra pranešėjas. Jei pavyksta, išsideru galimybę šnekėtis su publika. Mano koncertuose publika gauna ne tik muziką, bet ir informaciją, kurios jie galbūt niekada neišgirdo mokykloje.
 
Taigi, vien muzikos neužtenka, kad idėja būtų įgyvendinta ir koncerto programa įvyktų?
Muzika – ilgametis darbas, domėjimasis, koncertų klausymas. Štai spalio mėnesį Lietuvoje grojau dviejuose koncertuose iš eilės: Užutrakio dvare, kuriam parengiau Sergejaus Rachmaninovo programą, ir Kaune, kur pasirodžiau su kamerine muzika. Abiejuose koncertuose kalbėjau, bendravau, susipažinau su publika, jaučiau, kurie klausytojai yra profesionalūs muzikai, o kurie – mėgėjai.
Vokietijoje negalėčiau pragyventi, jei į koncertus ateitų tik muzikantai. Ten didžioji dalis publikos yra muzikos mėgėjai. Iš klasikinės muzikos koncertų jie stengiasi „pasiimti“ daugiau nei tik malonumą, atsipalaidavimą. Žinoti tiek, kiek ilgus metus studijavę muzikai, jie negali, bet nori. Todėl visada stengiuosi juos pasitikti toje „žinių pusiaukelėje“, o po koncerto dažnai jaučiu, kad padėjau jiems priartėti prie galimybės natūraliai mėgautis muzika.
 
Ar svarbus abipusis bendravimas su koncerto klausytoju?
Labai svarbus. Be to, kad privalau palaikyti gerą atlikimo formą, dar turiu apgalvoti ir parengti informaciją, su kuria tuos kūrinius pristatysiu. Neketinu koncerto paversti muzikos literatūros paskaita, kurioje būtų pernelyg detaliai gvildenamos muzikinės temos. Tačiau matau, kad žmonėms įdomu sužinoti, iš kur yra atkeliavusi kūrinio tema, arba kad kompozitorius ją sukūrė įsimylėjęs merginą, kuriai ta tema labai patiko. Muziką kuria žmonės, o klasikinės muzikos kompozitoriai – ne astralinės būtybės. Jie buvo tokie patys žmonės: rytais pusryčiaudavo, vakarais gerdavo vyną. Manau, svarbu suvokti, kad muzika ir praėjusiais amžiais, ir šiandien yra kilusi iš kasdienių įvykių, pojūčių, kad ji – gyvenimo palydovė.
 
Tokiu būdu praėjusių amžių muziką stengiesi pateikti aktualiai ir paversti svarbia šiandieniniam klausytojui?
Ir taip, ir ne. Vokietijoje, kur dabar gyvenu, klasikinės muzikos koncertų lankymas, regis, yra toks dažnas ir įprastas, kaip ir ėjimas į kiną. Kaip užklupus lietui žmonės įbėga į kino pastatą ir, paklausę, koks artimiausias kino seansas, nusiperka bilietą, taip kartais spontaniškai jie nusiperka ir klasikinės muzikos koncerto bilietus. Tačiau tokiam reiškiniui reikia terpės – tradicijos, mentaliteto, galiausiai net finansinės bazės. Nežinau, ar Lietuvoje tokia terpė jau yra.
 
Vokietijoje koncertų lankymo tradicijos formavosi ištisus šimtmečius. O mes savąsias dar brandiname?
Lietuvoje daugelis dalykų nėra galutinai susiformavę ir neturi tokių gilių tradicijų kaip Vokietijoje. Daugelis veiksnių, tarp jų ir sovietinė okupacija, tam užkirto kelią. Įsivaizduokime, juk Vokietijoje gyveno Johannas Sebastianas Bachas, Johannas Jakobas Schützas, per Vokietijos miestelius važinėdavo koncertuodami žymiausi atlikėjai, pasirodydavo Josephas Joachimas, Clara Schumann, Johannesas Brahmsas. Nepaisant didžiulio kartų ir epochų skirtumo, vokiečiams savų kraštų kompozitoriai yra tokie pat artimi, kaip mums artimi mūsų krepšininkai.
 
Ar, pasisėmęs idėjų, įgavęs kitokios patirties, jauti norą parvežti kažką naujo į Lietuvą?
Aš net nežinau, kas Lietuvoje būtų nauja. Čia vyksta fantastiški projektai, į Lietuvą atvyksta žvaigždės, kurių ir Vokietijoje klausytojai laukia metų metus. Nemanau, kad geriausių koncertų pasiūla Lietuvoje savo kokybe nusileidžia vokiškiems. Tiesiog Vokietijoje tų kultūros renginių begalę kartų daugiau. Grojama tiek tūkstančius talpinančiose salėse, tiek atvirose erdvėse, organizuojama nesuskaičiuojama galybė koncertų privačiuose namuose ir net butuose.
 
Muzikinis klausytojų pasirengimas Lietuvoje ir Vokietijoje: ar įžvelgi skirtumus?
Daugiau skiriasi kiekis žmonių, pasirengusių ateiti į klasikinės muzikos koncertus ir juose jaustis patogiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje kartais matyti, kad muzikos pasiklausyti atėję žmonės jaučiasi nesmagiai, nežino, kada ploti. Lygiai kaip ir aš jausdavausi nesmagiai bažnyčioje per mišias, nežinodamas, kur reikia atsiklaupti, kur atsistoti, o kur giedoti. Kuo dažniau lankaisi koncertuose, tuo daugiau pažįsti. Žmonių, kuriems klasikinių koncertų lankymas yra beveik kasdienis dalykas, Vokietijoje labai daug.
 
Ar tai reiškia, kad Vokietijoje koncertų salės visada pilnos?
Nebūtinai. Yra buvę, kad koncertą grojau septyniems žmonėms – tuo metu Vokietijos nacionalinė futbolo rinktinė pasaulio čempionate triuškino anglus. Kaskart po įvarčio į salę įeidavo žmogus ir tai džiugiai pranešdavo.
 
Kai kurie atlikėjai teigia, kad nėra skirtumo, ar groji tūkstančiui, ar tik vienam žmogui. O pats ar jauti skirtumą, grodamas keturiems šimtams ar septyniems klausytojams?
Groti septyniems žmonėms man yra kur kas maloniau, intymiau. Koncerto pabaigoje aš jau žinočiau visų jų vardus, vėliau vienas kitą pažintumėm gatvėje. Gyvas ryšys tarp atlikėjo ir publikos tik per muziką užsimegzti negali, todėl ir noriu bendrauti. Nepatinka į žmones žiūrėti iš aukštai, tad džiaugiuosi, kai salėse, kuriose skambinu, nebūna pakylos. Dažnai tai – vienuolynai, pilys, salonai. Norėčiau, kad klausytojų kėdės būtų tame pačiame aukštyje, kaip ir fortepijonas.
 
Kelias į sėkmę ir pripažinimą: sudėtingas, painus, o gal visai paprastas?
Kiekvieno žmogaus sėkmė priklauso ne tik nuo jo profesinių gabumų, bet ir nuo to, kaip jis sugeba save pateikti. Kiekvienam atlikėjui skirtas ribotas laikas, per kurį jis turi sudominti publiką. Aš gana vėlai pradėjau profesionaliai užsiiminėti savo paties vadyba. Kažkodėl mus Lietuvoje mokė, kad viskas bus padaryta už mus, o jei esi geresnis už kitus, pasaulis tave atras, siūlytis nereikia ir net gėdinga. Bet kaip kitaip sužinoti apie tą, kuris gali groti, turi puikią programą, tačiau neišlenda iš auditorijos? Ar gali tikėtis, kad tave, lėtai dirbantį prie oktavų pasažo, pro dvigubas duris išgirs koncertų organizatorius ir pasiūlys koncertų? Nebūtinai biografijoje turi būti įrašyta nežinia kiek pirmųjų premijų. Juk ne paslaptis, jog dalis atlikėjų į sceną patenka dėl viešųjų ryšių. Didžioji dalis mano publikos apie mane sužinojo per projektus, kuriuos aš pats organizavau, pradėjęs nuo nulio. Nežinau, ar dabar sugebėčiau surinkti pilną salę naujame mieste, kuriame manęs nepažįsta. Tam reiktų puikios organizacijos bei viešųjų ryšių. Tačiau žmonės, kuriems patinka tai, ką darau, iki šiol rašo atsiliepimus, linkėjimus, parašo, kai išgirsta mano įrašą per radiją.
 
Vadybinė ir sceninė veikla – dvi skirtingos sritys. Šias sritis Tau sekasi derinti, tačiau ar jos viena kitai netrukdo?
Vadybinė veikla mane labai domina. Ja užsiimu ne dėl to, kad reikėtų, o dėl to, kad man smagu. Tai savotiška kūryba. Dienomis ir naktimis mąstau apie įvairias programas, noriu, kad tai pamatytų ir išgirstų kuo daugiau žmonių. Studijavau tik muziką ir galimybės pasirinkti kitą profesiją neturiu, todėl privalau iš to užsidirbti. Vadybinė veikla – tarsi natūralus papildymas to, kuo užsiimu. Vadybininkas yra tarpininkas. Lietuvoje žmonės dar nėra įpratę žiūrėti į atlikėją kaip į socialiai lygų kad ir biuro darbuotojui, mažai kas suvokia, kiek valandų atlikėjas paaukoja programai parengti, kūrinių atlikimui tobulinti, ir net negauna sveikatos draudimo... Vadyba padeda už įdėtą darbą gauti derama atlygį.
 
Šį kartą į Lietuvą atvežei ir solinę, ir kamerinio ansamblio programą. Kaip atrenki kūrinius koncertams?
Viskas priklauso nuo idėjos. Praėjusių metų programa vadinosi „Rusiška brangenybių dėžutė“. Idėja gimė tada, kai mano profesorius B. Goetzke pasiūlė išmokti Claude’o Debussy „Slavišką baladę“. Tai nuostabus kūrinys. Tuomet man kilo idėja paieškoti daugiau ne rusų kompozitorių kūrinių rusiška tematika. Radau nemažai. Taip į programą atkeliavo Ludwigo van Beethoveno „Variacijos rusiško šokio tema“, Ferenco Liszto „Rusiškas galopas“. Pastebėjęs, kad iki pilnos programos dar kažko trūksta, nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę – išmokti kūrinius tų kompozitorių, kurių dar negrojau, bet apie kuriuos jau seniai mąsčiau. Taip programoje atsirado Piotro Čaikovskio „Dumka“, Aleksandro Borodino „Scherzo“, Nikolajaus Kapustino Variacijos. O dabartinė mano programa brendo trejus metus. Pagerbdamas savo mėgstamiausią kompozitorių Sergejų Rachmaninovą dvigubo jubiliejaus proga (140 gimimo ir 70 metų mirties metinės, – aut. past.), užsibrėžiau atlikti programą, kurią jis pats grojo 1913 metais. Skambinau į Peterburgą, Maskvą, į archyvą Šveicarijoje, kol viską susižinojau. Tą programą sudėliojau ta pačia eilės tvarka, kokia ji buvo atlikta prieš 100 metų.
 
Būdamas gabus atlikėjas ir koncertų organizatorius, tikriausiai sulauki ir pedagoginių pasiūlymų? Jei taip, ar pedagoginė veikla Tau artima?
Kai kviečia skaityti paskaitų, nuvykstu: buvau Japonijoje, Kinijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Moldovoje. Tikiuosi sulaukti kvietimo ir iš Lietuvos. Man patinka perduoti savo idėjas, bendrauti. Bet nežinau, ar jau dabar galėčiau užsiimti pastovia pedagogine veikla. Kai susitinki su žmogumi per meistriškumo kursus, esi jam informacijos šaltinis. Tačiau nuolat dirbti ir būti atsakingam už to žmogaus lavėjimą, maksimalius pasiekimus – didelė atsakomybė. Man dar reikia pačiam labai daug suprasti savo gyvenime. Galėčiau pedagogu tapti vėliau. Juk pedagogika – tai ne knygose perskaitytos žinios. Tie, kurie mokytųsi pas mane, žinotų, jog dalinuosi savo paties gyvenimo patirtimi.
 
Mokytojo darbą vertini labai atsakingai ir rimtai. Ar yra pedagogų, kuriuos galėtum paminėti kaip palikusius ryškiausią pėdsaką Tavo profesinio tobulėjimo kelyje?
Kiekvienas pedagogas paliko labai didelę dalį savęs mano gyvenime. Paprasto „ačiū“ nepakaktų. Kai pedagogas patiki tau savo laiką, idėjas, globoja tave kaip savo šeimos narį – tai neįkainojama. Vaikystėje turėjau galimybę gyventi nekomerciniame pasaulyje. Žinau, su kokia širdimi ir atsidavimu dirbo ir tebedirba Lietuvos pedagogai. Žemai lenkiuosi didžiajai daliai Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų. Su kokia energija ir kokiu užmoju jie dirba, kiek altruizmo ir pasiaukojimo jų kasdienybėje! Gaila, kad dažnai žmonės tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Susipažinęs su daugelio šalių mokymo kultūromis, prilyginčiau savo patirtį Lietuvoje stebuklui.

 

Gintaras Januševičius. Nuotrauka iš Shenzhen tarptautinio pianistų konkurso Kinijoje. 2011 m.
Gintaras Januševičius. Nuotrauka iš Shenzhen tarptautinio pianistų konkurso Kinijoje. 2011 m.