7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaudinantis ištvermės eksperimentas

Lukas Geniušas atliko visus Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui

 

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 37 (1051), 2013-10-11
Muzika
Lukas Geniušas. J. Siruso nuotr.
Lukas Geniušas. J. Siruso nuotr.

Skoningai išleistame informatyviame leidinyje su Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dalyvių nuotraukomis ir koncertinio sezono iki gruodžio 31 d. reklamomis puikuojasi akies su ašara fotografija bei pavadinimas – „Jaudiname jau 25 metus“... Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius su orkestru savo prisiekusiems klausytojams spalio 5–6 d. pateikė dar vieną jaudinančią dovaną: pakvietė atlikti visus L. van Beethoveno Koncertus fortepijonui jauną (g. 1990 m.), ambicingą, pasižymintį išskirtinėmis atlikėjo virtuozo savybėmis trečios kartos Geniušų muzikantų dinastijos atstovą, pianistų Petro Geniušo ir Ksenijos Knorre sūnų Luką Geniušą, jau turintį Lietuvoje jo skambinimu besižavinčią publiką. Gerbėjams žinomi reikšmingiausi Luko laimėjimai konkursuose: II vieta Škotijos tarptautiniame konkurse (2007), aukso medalis XV tarptautiniame Ginos Bachauer pianistų konkurse JAV (2010), sidabro medalis ir II premija viename svarbiausių – tarptautiniame Frederico Chopino pianistų konkurse Varšuvoje (2010).

 

Prieš reikšmingus savo koncertus Vilniuje pianistas muzikologei Ritai Nomicaitei rašė: „Beethovenas mano gyvenime (nors ir ne tokiame dar ilgame) yra vienas iš centrinių personažų kompozitorių, visur palikęs gilius atspaudus. Visur, kas susiję su pianistiniais dalykais, muzikalumu, kūrybiniu mąstymu, savęs identifikacija mene. Neperdėdamas turiu pasakyti, kad Beethoveno asmenybė man yra vienas iš pedagoginių pavyzdžių, iš tų meistrų, kurie ne savo pamokomis, o gyvenimu padarė didžiulį poveikį. Jo fortepijoninius koncertus pradėjau skambinti nuo Ketvirtojo. Jis anksti tapo vienu iš mano mėgstamiausių koncertų, repertuariniu, jau šešerius metus gyvenu kartu su juo. Paskui buvo „trumpi santykiai“ su Pirmuoju, bet jie praėjo ganėtinai nepastebimai (ko dabar gailiuosi). Na, ir galų gale atėjo momentas, kai gavau šitokį „transcendentinį“ pasiūlymą iš Italijos – pagroti visus Penkis. Žinoma, aš greitai suvokiau, jog tai ženklas, šansas, kurio negaliu pražiopsoti. Atsakiau teigiamai ir tuomet prasidėjo karas! Su savimi, savo užimtumu, savo sąžine. Turėjau suspėti per pusę metų, šalia dar grodamas daug skirtingų programų, išmokti ir įsigilinti į šitą šventą (bet kuriam pianistui) medžiagą. Ar pavyko, ar sugebėjau atitikti šios muzikos genialumą? Pamatysim... Nors jau vieną kartą Italijoje bandžiau. Tada rezultatas nebuvo toks, kokiu likčiau visiškai patenkintas.“
Pirmame koncerte, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo atlikti trys pirmieji L. van Beethoveno Koncertai fortepijonui su orkestru. Jau besiklausant Koncerto Nr. 1, C-dur, op. 15 (I d. Allegro con brio, II d. Largo, III d. Rondo. Allegro scherzando) sužavėjo stilingas, grakštus, prasmingas, nepriekaištingas Luko Geniušo šios muzikos traktavimas kartu su įkvėptai orkestrui vadovaujančiu Gintaru Rinkevičium. Tai buvo gaivių ir rafinuotai kokybiškų idėjų perteikimas. Nors žinome šio jauno atlikėjo stipriąsias talento savybes – neįtikėtiną atmintį, aukštą profesionalumą, puikią pianistinę mokyklą, sugebėjimą be nereikalingo jaudulio patogiai jaustis scenoje, nesipuikuoti, t.y. susikaupti į muzikos prasmes, o ne į norą atkreipti dėmesį į savo išvaizdą, elgesį scenoje ar kokius  nors išorinius efektus, vis tiek stebino jauno talento muzikos girdėjimas ir nepriekaištingas pateikimas. Buvo labai gražu ir harmoninga.
 
Panašiai nuskambėjo ir Koncertas Nr. 2, B-dur, op. 19 (I d. Allegro con brio, II d. Adagio, III d. Rondo. Molto allegro), kurio muzikoje taip pat dar juntama ryški Mozarto įtaka, todėl skambesiai liejosi šviesiai, kokybiškai, nuotaikingai. Tik sudėtingoje fortepijono kadencijoje (kompozitorius ją sukūrė vėliau nei patį Koncertą) išgirdome kulminacinį ryžtingos patetikos epizodą.
 
Kiek kitaip buvo atliktas Koncertas Nr. 3, c-moll, op. 37 (I d. Allegro con brio, II d. Largo, III d. Rondo. Allegro). Atlikėjai puikiai perteikė tiek minorinės tonacijos dramatinius atspalvius, tiek jau išsivysčiusio Beethoveno stiliaus ypatumus. Nuostabių emocinių įtampos pliūpsnių į muzikinį audinį įliejo jaudinanti, jautri dirigento G. Rinkevičiaus įtaiga.
 
Nors per visą koncertą galima buvo gėrėtis kokybišku tobulos muzikos atlikimu, ypač išsiskyrė antrųjų, lėtų dalių kūrybingas, tarsi paprastas, bet įkvėptai gražus traktavimas, taip pat solisto ir dirigento atlikimo idėjų atitikimas bei tikslus garso balansas: nė viena pianisto natelė, akompanuojanti orkestrui (beje, meistriškai įprasminta), nenuskendo bendroje skambesių jūroje. Įsismarkavusios publikos prašymu Lukas bisui audringai paskambino Frederico Chopino Etiudą C-dur, op. 10, Nr. 1.
 
Spalio 6 d. pasiklausyti numylėtinio atliekamų Beethoveno Koncertų Nr. 4, G-dur, op. 58, ir Nr. 5, Es-dur, op. 73 („Imperatoriškojo“), rinkosi ir daug profesionalų, negalėjusių išvakarėse gėrėtis L. Geniušo pirmųjų trijų Beethoveno koncertų traktuotėmis. Deja, manyčiau, kad eksperimentas per du vakarus atlikti net penkis sudėtingus kūrinius ne visai pavyko. Jautėsi didžiulis atlikėjo dvasinis nuovargis. Puiki technika, racionalus mąstymas, sugebėjimas ypač gražiai tembriškai nuspalvinti tylius aukštame registre skambančius epizodus bei nepavedanti atmintis veikė, tačiau įtaigos, bent kiek daugiau emocionalumo neliko. Susidarė įspūdis, kad visą dėmesį atlikėjas nukreipė į muzikos teksto atlikimą, kovą su nuovargiu. Nemanau, kad pianistas sąmoningai suplanavo skambinti tik virtuoziškai blizgančiai ir nepasiduoti pagundai įkvėpimu, emocijomis, filosofiniais apmąstymais nuspalvinti antrąsias Koncertų dalis ar tokiomis pastangomis apjungti visą muzikinę medžiagą.
 
Net ir pervargęs solistas, manyčiau, visai be reikalo bisui pagrojo Johanneso Brahmso–Ferruccio Busoni Choralą vargonams, op. 122, –  sudėliojo virtinę lėtai slenkančių harmonijų. Tačiau, tarsi norėdamas įrodyti, kad dar turi jėgų, Lukas su orkestru labai energingai ir kur kas greičiau nei prieš tai pakartojo tik ką skambėjusio „Imperatoriškojo“ koncerto Finalo fragmentą. Tai buvo tarsi pasiutęs sprintas koncertų maratono pabaigai.

 

Lukas Geniušas. J. Siruso nuotr.
Lukas Geniušas. J. Siruso nuotr.