7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kalbėti pasitelkus muziką

 

Pianistę Guodą Gedvilaitę kalbina Šviesė Čepliauskaitė

 

Šviesė Čepliauskaitė
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Muzika
Guoda Gedvilaitė. U. Arenso nuotr.
Guoda Gedvilaitė. U. Arenso nuotr.

Improvizacijos, ramuma, temperamentinga elegancija – visi šie Guodos Gedvilaitės koncertinių programų ir kompaktinių plokštelių pavadinimai puikiai charakterizuoja ir pačią pianistę, ir turtingą spalvų bei atspalvių jos pasirenkamos muzikos paletę. Gyvendama, dėstydama ir koncertuodama Vokietijoje, ji visuomet atranda laiko sugrįžti į Lietuvą. Gimtojoje šalyje šiais metais G. Gedvilaitė jau dalyvavo penkių L. van Beethoveno koncertų maratone Klaipėdoje, koncertavo, vedė kūrybinio meistriškumo seminarus ir vertino festivalio-konkurso „Muzika be sienų“ dalyvius Druskininkuose, o lapkričio 23 d. pakvies savo gerbėjus į rečitalį „Įkvėpimai“ (Vilniaus fortepijono muzikos festivalio programoje) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

 
Neseniai Druskininkuose baigėsi festivalis-konkursas „Muzika be sienų“. Kokie Jūsų, kaip vertinimo komisijos narės, įspūdžiai? Kaip jaučiatės klausydama ir vertindama jaunuosius menininkus, kai dar neseniai pati buvote tokio vertinimo objektu?
Konkursas yra „antimeninis“ renginys. Dalyvaudami tokiame renginyje atlikėjai dažniausiai galvoja, kaip turėtų pagroti, kad įtiktų žiuri nariams. O žiuri nariai privalo geriau ar blogiau atlikėją įvertinti. Tokios nuostatos dažnai labai varžo atlikėjus, išlenda visokios baimės, nepasitikėjimas savimi. Konkursą galėčiau prilyginti grojimui egzamine, nes tai visai kitas jausmas nei skambinant koncerte. Nors esu žiuri narė ir turiu kažkaip vertinti dalyvius, pirmiausiai noriu išgirsti muzikantą, menininką, asmenybę ir įdomų pašnekovą. Pati visuomet stengiuosi kalbėti pasitelkusi muziką ir pianistinę techniką, tad šie kriterijai man svarbiausi klasifikuojant atlikėjus. Juk greitai skambinti arba garsiai reikštis nėra didelis menas. Visuomet sąžiningai ir objektyviai vertinu jaunuosius atlikėjus.
 
Dėstote Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje, vedate meistriškumo kursus Vokietijoje ir Lietuvoje, esate fortepijono festivalio „Klaviertage Bad Wildungen“ Vokietijoje meno vadovė, organizuojate šioje šalyje konkurso „Muzika be sienų“ laureatų ir talentingo Lietuvos jaunimo koncertus. Kuo Jums patrauklus darbas su jaunaisiais atlikėjais, kad jiems skiriate tiek savo laiko ir jėgų?
Man daug kas padėjo ieškoti ir siekti muzikos aukštumų. Žinau, kaip svarbu turėti vedlį, kuris padeda rasti kelią į svajonių žvaigždę. Kadangi jau baigiau visus oficialius mokslus, toliau mokausi ir siekiu žinių pati, skaitydama apie muziką, klausydamasi, mokydamasi kalbų – taip po truputį statau tą muzikos ir žinių piramidę Frankfurte. Ją aplankyti ir joje pabūti kviesiu tuos, kurie siekia savo ateitį susieti su muzika. Visuomet malonu leisti laiką su naujai augančia muzikų karta, vieniems iš kitų pasimokyti.
 
Kokius koncertuojančiam pianistui būtinus asmenybės bruožus išskirtumėte?
Norėdamas susilaukti sėkmės, šiuolaikinis pianistas turi sugebėti ne tik groti, bet ir žinoti viską apie muziką, mokėti dirbti visur – nuo organizacinių smulkmenų iki pardavimų. Be to, labai svarbu sveikai, tvarkingai ir estetiškai atrodyti. Argi pirkėjui nėra svarbu, kaip prekė įpakuota? Patarčiau kiekvienam ieškoti savo USP (unique selling proposition) – tai komercinis terminas, kurį muzikui pritaikyčiau taip: asmeninis atpažinimas. Mano nuomone, pirmoje vietoje yra GARSAS kaip vizitinė kortelė ir atpažinimo ženklas. Prisiminkime Sviatoslavą Richterį, Emilį Gilelsą, Ivo Pogoreličių, Marthą Argerich, Arkadijų Volodosą ir kt.
 
Kas Jums yra įkvėpimo šaltinis ir akstinas groti, koncertuoti, dėstyti, kurti?
Prigimtis. Suprantanti ir palaikanti antroji pusė. Publika. Pati Muzika.
 
Dvi naujausios Jūsų kompaktinės plokštelės – „Improvisations in C“ (2012) ir „Quiet Now / Ramuma“ (2013) intriguoja jau savo pavadinimais. Kas davė impulsą šioms programoms atsirasti?
Programoms esu labai išranki, jos turi užslėptą idėją ir paaiškinimą. „Improvisations in C“ muziką vienija C – mažorinės ir minorinės tonacijos, o visi kūriniai yra tarsi improvizacijos: Ludwigo van Beethoveno Arietta iš paskutinės sonatos, Sergejaus Rachmaninovo Etiudai-paveikslai ar Billo Evanso kompozicija – viską groju taip, lyg improvizuočiau. Be to, tai kelionė nuo klasikos iki džiazo, kuriam nesu abejinga.
 
Naujausias mano dienoraščio įrašas – „Quiet now / Ramuma“: taip vadinasi B. Evanso kompozicija. „Ramuma“ nukelia klausytoją į ramybės salą, kurioje jis praleidžia valandą, atsipalaiduoja, užsimiršta, atleidžia. Skambindama šią programą pati jaučiuosi kiek kitaip, nes rami muzika reikalauja kur kas daugiau vidinės energijos nei greita, virtuozinė. Aš semiuosi energijos iš absoliučios tylos ir gamtos.
 
Kaip įvardytumėte savo, kaip atlikėjos, paskirtį ir tikslą interpretuojant įvairių epochų kompozitorių kūrinius?
Esu tarpininkė tarp senovės ir ateities, klasikinės muzikos pasiuntinė, įgaliota perduoti ją ateinančiai kartai. Anksčiau, kol ieškojau savojo unique selling proposition, norėjosi laužyti tradicijas ir netgi formas, bet kartą pagalvojau, kad tikroji jėga atsiskleidžia ne laužant ar iškraipant Mozartą, o kaip tik stengiantis išlaikyti tą mocartiškumą, kad ir mūsų vaikai dar jį išgirstų ir suprastų. Dabar, atėjus kompiuterių ir virtualios muzikos laikui, klasikinei ir gyvai muzikai kyla vis didesnė grėsmė išnykti. Mes, klasikos atlikėjai, norime, stengiamės ir privalome tą tikrą – nemirtingą – muziką išsaugoti.
 
Kaip apibūdintumėte savo santykį su publika: ko tikitės iš jos ir ko, Jūsų nuomone, ji laukia iš Jūsų?
Stengiuosi publikai sudaryti įdomias programas, kurių būtų malonu klausytis. Grojant kūrinį namuose ir interpretuojant jį scenoje veikia du visiškai skirtingi emocijų poliai. Namuose vyksta darbas su kūriniu, jį analizuojant, sužinant ir suprantant viską apie to kūrinio epochą, „atidirbant“ techninius sunkumus, ieškant garso niuansų. Scenoje kyla kažkokie nepaaiškinami žinių ir emocijų susikryžiavimo laukai, kurie per techniką perduoda ir perteikia publikai tai, ką jauti arba norėtum pasakyti. Aš, nors ir visiškai pasinėrusi į muziką, visuomet jaučiu publiką. Jaučiu, kaip ji reaguoja, kaip aš reaguoju į ją. Man svarbu, kad klausytojas mane suprastų, pajaustų, išgirstų, sureaguotų į tai, ko aš tiek dienų ir mėnesių viena ieškojau namuose, prie instrumento.
 
Esate grojusi su violončelininku Davidu Geringu, nuolat rengiate koncertines programas su smuikininku Vilhelmu Čepinskiu, Vokietijoje įkūrėte „The Guoda Company“ bendriems projektams su aktoriais ir šokėjais. Kaip jaučiatės, kai scenoje esate ne viena, o tampate meninio vyksmo partnere?
Kai tos mūzos – muzika, šokis, teatras ir dailė – jungiasi ir pradeda „šokti“ kartu, tvyro ypatinga dvasia. Man labai patinka choreografija ir teatras, todėl mėgstu sujungti kelias meno sritis scenoje, tampu lyg režisiere ar dirigente. Be to, scenoje būti ne vienam visuomet drąsiau (šypsosi).
Spalio mėnesį Frankfurte atidarysiu savo muzikos studiją, kurioje organizuosiu ir su kolegomis rengsiu muzikinius projektus. Jie galės būti informaciniai, edukaciniai, teminiai ir netgi „crazy cross over“ – mano fantazijų įgyvendinimas. Džiaugiuosi, kad būsiu nors ir nedidelės, bet savo koncertinės erdvės šeimininkė, čia jungsis daug meno sričių – muzika, literatūra, teatras, dailė, šokis... Norinčius apsilankyti renginiuose Frankfurto muzikos studijoje dėl informacijos prašau kreiptis į mane mano internetinėje svetainėje www.guoda.de.
 
Koncertavote daugelyje Europos šalių, JAV, Kanadoje, Japonijoje – kurie koncertai Jums įsimintiniausi?
Vertinu kiekvieną koncertą, nes atiduodu viską, ką jaučiu. Didesnį ryšį su publika jaučiu koncertuose Druskininkuose, o ne Niujorko „Carnegie Hall“. Vilniaus ir Frankfurto publika yra išmananti, atidžiai klausanti, čia reikalauju iš savęs ypatingos atsakomybės ir pasirengimo koncertams.
 
Kartais, teisindamiesi dėl netobulo instrumento, koncertų organizatoriai juokauja: juk geras pianistas gali pagroti ir ant stalo. Ar teko koncertų ar konkursų metu grumtis su instrumento trūkumais? Kokį fortepijoną išsirinktumėte, jei turėtumėte tokią galimybę?
Esu tos pačios nuomonės kaip ir tie koncertų organizatoriai. Turime idealiai valdyti garsą, tuomet nebus jokių problemų grojant netvarkingais instrumentais. Tokiais atvejais aš groju savo įsivaizduojamus garsus su esamomis garso perdavimo sąlygomis. Manęs neišgąsdins nei sena „Estonia“, nei instrumentas be pedalo. Pedalo efektą galima padaryti rankomis, o gražų garsą – pasinaudojant pianisto technika. Svarbiausia, kad instrumentas būtų suderintas. Man įdomiausias instrumentas garso požiūriu – „Fazioli“.
 
Ką iš to, ką turite ir patiriate Vokietijoje, norėtumėte įgyvendinti Lietuvoje – muzikoje ir gyvenime, ir vice versa?
 
Vokietijoje klasikinės muzikos salės visuomet pilnos. Manau, kad tai lemia vokiečių auklėjimo sistema, juk ten kiekvienas vaikas, jei šeima turi galimybę, yra mokomas muzikos. Labai retas kuris tampa muzikantu, tačiau jie visi supranta ir moka skaityti natas, jie visi anksčiau ar vėliau prisiliečia arba yra paliečiami muzikos. Įspūdinga, kai vokiečiai dviem balsais gieda bažnyčiose, arba kai per Kalėdų šventes namų muzikavimas ir kalėdinių giesmių giedojimas yra privalomas dalykas. Nors jie ir neturi tokio aukšto lygio muzikos ir meno mokyklų kaip M.K. Čiurlionio menų mokykla Vilniuje, manau, toks muzikinis auklėjimas yra puikus. Žmonės, nors ir laikantys save nemuzikaliais, mielai lankosi klasikinės muzikos koncertuose, paremia meną ir menininkus finansiškai, suvokia muzikos svarbą gyvenimo ir auklėjimo kontekste.
Vokietijoje kiekviename miestelyje ir miesteliuke vyksta klasikinės muzikos koncertų ciklai arba festivaliai. Buvau paprašyta prižiūrėti ir organizuoti fortepijono festivalį kurortiniame miestelyje Bad Vildungene. Rengti festivalį – didelis darbas, reikalaujantis paaukoti asmeninius vakarus, bet kartu tai galimybė pakviesti ir pristatyti Vokietijos publikai muzikus iš Lietuvos. Toks koncertas fortepijono festivalyje Bad Vildungene laukia ir Druskininkų festivalio „Muzika be sienų“ nugalėtojų. Kartais kviečiu lietuvius, o kartais iš kitų šalių, kaip šiais metais, daną ir portugalą.
Nors dirbu Frankfurte, savo svajones ir siekius sieju su Lietuva ir visu tuo, kas susiję su muzika Lietuvoje. Norėčiau kuo dažniau bendrauti su Lietuvos muzikais, dalytis savo žiniomis su Lietuvos muzikinėmis atžalomis, koncertuose matytis ir bendrauti su Lietuvos publika. O Vokietijoje stengiuosi diegti Lietuvoje įgytas žinias, meilę ir pasišventimą pasirinktam muzikos instrumentui ir Muzikai.
 
Dėkoju už pokalbį.

 

Guoda Gedvilaitė. U. Arenso nuotr.
Guoda Gedvilaitė. U. Arenso nuotr.