Tėvynės ieškojimas, arba iš ko susideda Nidos DNR?

Liepos 13–20 d. Nidoje jau septynioliktą kartą įvyko tarptautinis Thomo Manno festivalis. Kaip ir įprasta, šiųmetis festivalis sujungė muzikos, žodžio, dailės ir kino sferas – buvo pristatytos 7 literatūrinės ir 4 dailės bei fotografijos parodų popietės, surengti 8 koncertų vakarai ir 5 kino naktys. Bene pirmą kartą festivalis sulaukė tokio ypatingo tuo metu mūsų šalyje viešėjusio Vokietijos Prezidento Joachimo Gaucko ir Lietuvos prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus – festivalio globėjo – vizito. Turbūt neatsitiktinai paskutine Joachimo Gaucko viešnagės Lietuvoje stotele tapo Nida, apsilankymas T. Manno namelyje ir autentiška dovana muziejui – T. Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ antikvarinis tritomis, nuoširdi kalba festivalio svečiams evangelikų liuteronų bažnyčioje (daug metų J. Gauckas dirbo pastoriumi Šiaurės Vokietijoje) apie politinę tėvynę, skaudžios emigracinės patirties bendrystę lietuvių ir vokiečių istorijoje, dalyvavimas festivalio pradžios koncerte.

 

Kaip šių metų festivalio tema, tampriomis gijomis apjuosusi ir skirtingų meno sričių, ir skirtingo žanro renginius, buvo pasirinkta prieš kelerius metus muzikologo Edmundo Gedgaudo pasiūlyta mintis apie tėvynės ieškojimą iš Czeslawo Miłoszo eseistikos. Būta nedidelių nuogąstavimų, kad pasirinkta tema netaptų savotišku Miłoszo „garbinimu“. Juk jau trečius metus iš eilės Thomo Manno festivalių temos tarsi „padiktuotos“ Miłoszo darbų pavadinimų (2012 m. pasirinktas traktato „Pavergtas protas“ pavadinimas, 2011 m. – „Gimtoji Europa“). Tačiau iš tiesų tai daug apimanti mintis, kuri dar iki pasirodant Miłoszo knygai jau buvo universaliu dvasinių esamybės ieškojimų simboliu. Todėl tėvynės ieškojimas visomis galimomis prasmėmis, jungiančiomis ir geografinę vietą, ir politinę sąvoką, ir namų židinio jaukumo sampratą, ir mėginimą įsigilinti į savąjį „aš“ ar kitus perkeltinius vaizdinius, be galo taikliai išreiškė festivalio turinį ir tapo visų renginių leitmotyvu. Pirmiausia galbūt todėl, kad pasirinkta tema ypač rezonavo su festivalio vieta. Nida. Kas ji buvo Thomui Mannui? Kas Thomui Mannui buvo tėvynė? Galbūt vidinės ramybės pajauta, išsakyta jo frazėje „Vokietija yra ten, kur esu aš“, kuri vieniems asocijuojasi su egocentriška laikysena, kitiems byloja daug gilesnį emigracinės netekties sukrėtimą. O į Nidą Mannas pirmąkart atvyko 1929 m. ir iškart nusprendė čia statytis vasarnamį. Sakė, jį sužavėjo Kuršių nerijos gamta ir aplinka. Tačiau kelias dienas, kone 2000 kilometrų trunkanti kelionė į šiaurę – į žemę, „savitą primityvumu“, su jos pavandenijusiomis akimis, negražiais, bet maloniais žmonėmis, minančiais rūstų žvejų gyvenimą, – veikiausiai bylojo ir apie norą pasitraukti, apie vidinę ramybę suteikiančio atokumo siekį. Ar ne to paties vedini ir šiandien traukiame į tą pusiasalį?

 

Įvairios tėvynės ieškojimo interpretacijos lydėjo kelias šiųmetes žodžio programas: lenkų filosofas Marecas Cichockis diskutavo apie demokratijos ir valstybės bei ES išgyvenamos krizės klausimus; vokiečių kultūrologė Aleida Assmann, kalbėdama apie „tėvynę naujame kontekste“, originaliai ją gretino su miesto, architektūros reiškiniais; filologas Emanuelis Zingeris ir poetas Donatas Petrošius dalijosi apmąstymais ir patirtimi iš sovietinės okupacijos laikotarpio; paskutinę dieną T. Manno kultūros centro darbuotoja, viena festivalio rengėjų istorikė Rutha Leiserowitz pristatė pranešimą „Loto žmona, arba baltos dėmės žemėlapyje“. Tėvynės ilgesio palytėta buvo ir knygos „Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai“ pristatymo popietė su monografijos autoriaus Edmundo Gedgaudo skaitomomis a. a. muzikologės laiškų iš tremties nuotrupomis. Tradiciškai surengtas „susitikimas“ ir su Manno artimaisiais – Nicola Knoth, Hedwigos Pringsheim apybraižų leidėja, perskaitė du trumpučius literatūrinius apsakymus „Bairoitas kadais ir dabar“ ir „Dviračiais po platųjį pasaulį“, iš kurių galėjai susidaryti nuotaikingą portretą, kokios puikiai valdančios plunksną, temperamentingos ir emancipuotos būta Thomo Manno uošvės Hedwigos (beje, Pringsheimų šeimos gija įsipynė ir į muzikos programą – Richardo Wagnerio jubiliejinę sukaktį paminėjusio koncerto programoje nuskambėjo jo „Zygfrido idilės“ versija fortepijoniniam kvintetui, kurią aranžavo Manno uošvis, aistringas Wagnerio gerbėjas Alfredas Pringsheimas).

 

Penkiose kino naktyse, kurios šiemet vyko Nidos meno kolonijos angare, bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje, buvo rodomi lietuvių, lenkų, vokiečių bei šveicarų ir vokiečių filmai, tėvynės tematiką nagrinėję ir komedijose, ir dramose, ir dokumentinėse juostose. O dailės programoje tėvynės temą pristatė kelios istorinės refleksijos – tai Petro Saulėno surengta cianotipijos technika atspausdintų fotografijų paroda „Algirdo Saulėno palikimas“ su įamžintais Nidos sklandymo mokyklos vaizdais (simboliškai ši paroda sutapo su Dariaus ir Girėno skrydžio 80-osiomis metinėmis liepos 17-ąją), Dovilio Paliuko fotografijų perpetuum mobile juosta „30 minučių iki kopų“, užfiksavusi nuo Uošvės kalno į marias ir kopas besidriekiančios panoramos fragmentus, į kuriuos galėjai pažvelgti tarsi T. Manno akimis, ir Evos Pluharovos surengta istoriškai vertingų leidinių su Nidos fotografijomis paroda. Šiuolaikinio meno krypčiai šįkart festivalyje atstovavo liepos 14 d. įvykęs Nidos meno kolonijoje 2013 m. birželį–liepą rezidavusio Goethe’s instituto stipendininko Wilhelmo Klotzeko teksto skaitymo ir instaliacijų (pagal autorių skulptūrinių-paveikslinių objektų) projektas „Nie da in Nida“ („Niekad ten Nidoje“), anot Rasos Antanavičiūtės, susidedantis iš „Thomo Manno, „Maximos“, poezijos, varnų valgymo, Zappos, nostalgijos, turistų...“, bei Nidos meno kolonijoje atidaryta videofilmų, fotografijų paroda „Savos teritorijos“.

 

Kalbant apie muzikinę festivalio dalį, norisi grįžti prie minties apie gelminį žmogaus ir vietos santykį. Kodėl taip artimai nuskambėjo festivalio užsakyta Vidmanto Bartulio kompozicija „Mano (Manno) kopos“, kurios premjera įvyko pirmąjį vakarą? Ši chorinė partitūra, papildyta prasmingu dirigento Romualdo Gražinio režisūriniu sprendimu išskaidyti „Aidijos“ choro dainininkus erdvėje (panašiai kaip Kutavičiaus opusuose), nesunkiai privertė klausytojus pasinerti į Kuršių nerijos gamtovaizdį, ilgai tęsiamuose garsuose ir šūkčiojimuose išgirsti hipnotizuojantį Nidos vėjo šnaresį ar mistišką paukščių klegesį, kai atsidūręs dauboje tarp kopų pameti bet kokį pasaulio krypties pojūtį. Tada supranti emigranto siaubą, kai, trumpam grįžęs į savąją vietą, vietoj prisiminimuose išlikusios Tilžės stoji į akistatą su Sovetsko chaosu – tokiame kontekste reikėtų klausytis liepos 17 d. Kauno kvarteto atliktos Abelio Ehrlicho „Mano kelionės į Tilžę“, kurioje autorius serialistinę techniką meistriškai praturtino ekspresionistiniais sąskambiais, įmantriomis nereguliaraus ritmo figūromis (ši itin įdomi ir prasminiu požiūriu vientisa kompozicija Lietuvoje skambėjo pirmą kartą).

 

Dar viena ne mažiau sėkminga festivalio premjera – tai Ericho Wolfgango Korngoldo XX a. pirmojoje pusėje parašytas fortepijoninis kvintetas (vėlgi papildęs Kauno kvarteto repertuarą), nepertraukiamą dėmesį per visas tris dalis prikaustęs veikiausiai dėl kompozitoriaus – tobulo kino dramaturgo – talento. Kauno kvartetas, kurį, beje, norėtųsi vadinti festivalio kvartetu ir tikėtis jo dalyvavimo ir kitų metų festivaliuose (šiais metais Kauno kvartetas griežė net keturiuose muzikos vakaruose ir kiekvieną koncertą stebino savo profesionalumu, atidumu ar pagarba atliekamai muzikai ir meistriškomis interpretacijomis), šią kompoziciją atliko su pianistu Daumantu Kirilausku – nuo pradžių iki pabaigos tai buvo brandaus menininkų ansamblio pasirodymas, jo metu nepriekaištingai išpildytų pasažų ar akordų techninio sudėtingumo ar tobulo susigrojimo uždaviniai liko tarsi nuošalėje, į pirmą vietą iškeldami ir atverdami partitūroje užrašytos muzikos grožį. Panašiai intriguojantis buvo ir paties Daumanto Kirilausko pasirodymas dar pirmąjį vakarą, kai jis atliko Georgo Friedricho Händelio Čakoną G-dur ir Wagnerio–Liszto „Izoldos mirtį“. Pastarosios interpretacija įsiminė visiškai kitokiu kūrinio „perskaitymu“ – pianistas absoliučiai įtikino savo pasirinkimu vengti, nepasiduoti forte „pagundai“ (kas itin dažna atliekant šį kūrinį dėl jam būdingų dažnų kulminacijų ir atoslūgių) ir neslūgstančią įtampą išlaikyti iki paskutinio kulminacinio taško. Prikaustyti dėmesį nuo pradžių iki paskutinės, šešioliktos Roberto Schumanno „Poeto meilės“ dainos pavyko ir dainininkui Mindaugui Zimkui, subtiliai akompanuojant Paulei Gudinaitei. Šių atlikėjų pasakojama poezijos ir muzikos sąjungoje įkūnyta meilės piligrimystė atsiskleidė ir filosofinėmis, ir metaforiškomis formomis, galbūt paskatinusi dainininką originaliai į ciklą sudėlioti ir tą vakarą nuskambėjusias atskiras Schuberto dainas, atliktas su Kauno kvartetu (fortepijono partiją styginių kvartetui aranžavo Saulius Bartulis).

 

Tėvynės tema, apjuosusi visą programą, paliko erdvės viduje formuotis savotiškoms potemėms ir mini ciklams. Taip galėčiau apibūdinti Vytautės Markeliūnaitės sukomponuotas kamerinių muzikos vakarų programas, kuriose be Kauno kvarteto muzikavo trio „Kaskados“ ir altininkas Wolfgangas Klosas (Austrija), kartu ir atskirai parengę čekų Bedřicho Smetanos ir Antonino Dvořáko, Abelio Ehrlicho ir Antono Weberno muzikinių jubiliejų, amžininkų Arnoldo Schönbergo ir Ericho Korngoldo kamerinės muzikos programas. Taip pat festivalyje driekėsi ir lietuvių muzikos tema, aprėpusi ir minėtą šiuolaikinės muzikos (Vidmanto Bartulio) premjerą, ir klasikų Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Teodoro Brazio kompozicijas chorui a cappella (Romualdo Gražinio diriguojamas choras „Aidija“ šią programos dalį atliko su ypatinga įtaiga) ar vargonams (Karolina Juodelytė). Fortepijono rečitalyje Gabrielius Alekna atliko Gražinos ir Vytauto Bacevičių kompozicijas, skatinusias svarstyti apie sesers ir brolio, drauge be galo skirtingų menininkų skirtingus kelius: tai įvairialypė, Sergejaus Prokofjevo, Claude’o Debussy stilistikai atitarianti Gražinos Bacevič Antroji sonata ir naujų formų paieškas įprasminęs filosofiškas Vytauto Bacevičiaus „Šeštasis žodis“, kuriuos lydėjo Gabrielio Faure Šeštasis noktiurnas ir Vincenzo Bellini–Liszto parafrazė „Normos“ temomis, o bisui paskambinta Ludwigo van Beethoveno „Elizai“ publikoje sukėlė pritarimo šypseną (ar tik ne taip kartais šypsomės atmintyje iškilus vaikystės prisiminimams...). Išlaikant festivalio tradiciją, pabaigos koncerte skambėjo Johanneso Sebastiano Bacho kantata, kurią atlikti susibūrė šio festivalio „apaštalaujantieji“ – Kauno kvartetas, choras „Aidija“ ir dirigentas Romualdas Gražinis, dainininkai Mindaugas Zimkus ir Nerijus Masevičius kartu su kitais muzikantais.

 

Festivalis, o kartu ir savaitę besitęsęs, tačiau toks trumpas pabėgimas nuo šurmulio (galbūt nuo paties savęs) baigėsi. Thomo Manno festivalis ir Nida tapo nepajudinama meno, žmonių ir vietos sąjunga. Tačiau sugrįžti kasmet tuo pačiu metu į Nidą traukia ne tik festivalis. Kas tie elementai, kurių visuma verčia gręžtis į Kuršių nerijos pusiasalį? Dar Thomas Mannas savo pranešime „Mano vasarnamis“ 1931 m. gruodžio 1 d. „Rotary“ klubo nariams mėgino atskleisti Nidos peizažą, jo branduolį dėliodamas iš ypatingu žydrumu švytinčių marių su žvejų kurėnais rytuose, Sacharą primenančių kopų pietuose, sunkiai įžengiamų pelkynų ir Briedžių girios šiaurėje bei jūros su bangomis tarsi „liūto letenomis“ vakaruose. Mannas nuogąstavo, kad jam apsigyvenus Nidoje ir tuo parodžius pavyzdį, kažkas atsitiks: „Nida nepaprastai graži, bet nekalbėkime apie tai balsiai, kad pasaulis jos neatrastų ir, su jam būdingu juokingu troškuliu užgriuvęs josios ramybę, jos nesunaikintų.“ Taigi yra ir penktasis elementas – žmogus. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes žvelgiame į šį gamtos kraštą. Puiku, jei jaučiame jam tai, ką šių metų festivalyje norėta pasakyti tėvynės ieškojimo metaforomis. Festivalio klausytojai išsiskirstė iki kitų metų, nes nemaža jų dalis į Nidą važiuoja būtent tuo metu. Po metų suėję draugėn jie vėl sveikinasi tarsi seni pažįstami.