7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie atostogų muziką ir nesusisiekiančius indus

 

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 31 (1045), 2013-08-02
Muzika
Koncerto akimirkos
Koncerto akimirkos

 

Išties keista rašyti apie vasaros koncertus. Atostogų dvasia verčia atsipalaiduoti ir nelaukti jokių reikšmingesnių postūmių koncertiniame gyvenime – nebent tik įprastų, viliojančių ir patrauklių poilsiautojams. Vos ne kiekviename miestelyje vasarą kaip niekad pagausėjo festivalių, koncertų, meistriškumo kursų ir t.t. Atidesniu žvilgsniu net neįmanoma visko aprėpti. Matyt, toji kultūros krizė iš kiekybės (buvo verkiama, jog niekur niekas nevyksta) persikėlė į kokybę (o čia jau gilesnė problema). Tačiau šį kartą atkreipkime dėmesį į vieną kurortą, vis dėlto „skambantį“ garsiau už kitus. Palanga šiemet – ne šiaip kurortas, o Lietuvos kultūros sostinė. Tad buvo smalsu ten ne pasivaikščioti iki skausmo pažįstamais takais link jūros, o apsilankyti kai kuriuose ryškesniuose muzikiniuose renginiuose, žinoma, akademinės muzikos koncertuose, kurių afišas buvo sunku rasti tarp mirguliuojančių „popsininkų“ plakatų. Nors, reikia pripažinti, ir visų klasikinių koncertų pajūryje aplankyti neįmanoma.
 
Kadangi palangiškių organizacines jėgas ypač sustiprino viena profesionaliausių koncertinės veiklos organizatorių VšĮ „Cantus firmus“, Palanga iš tikrųjų įgavo solidžių muzikinės sostinės bruožų ir pajūrio gyvenimą ryškiai papildė gero lygio klasikinės muzikos koncertais. Palangos miesto savivaldybės, Kultūros skyriaus, Kultūros centro darbuotojų ir svarbiausios generatorės „Cantus firmus“ vadovės Gitanos Krikščiūnaitės pastangomis, liepos mėnesį įvyko (dar vyks ir rugpjūty) daug turiningų renginių: buvo atgaivinta ir legendinėje vietoje prie Birutės kalno parodyta pirmoji lietuviška opera „Birutė“ (skaitykite internetinėje „7md“ svetainėje, Nr. 28 (1042), 2013 07 12), koncertavo talentingi jauni muzikai iš giminingo Švedijos Simrishamno miesto, įdomus ansamblis „Subtilu-Z“, pristatyta programa „Graviūra varyje“ su Klaipėdos „Brass“ kvintetu, koncertas „Palangiškiai – Palangai“, skambino gitaros virtuozai iš Argentinos ir Estijos, įvyko „Susitikimai“ – taip pavadintame koncerte dainavo Rafailas Karpis, skambino šiuo metu Vokietijoje gyvenantis pianistas Leonidas Dorfmanas, – visų koncertų nė neišvardysiu.
 
Greta Palangos kultūros „vizitinės kortelės“ – keletą dešimtmečių Lietuvos kamerinio orkestro rengiamo ciklo „Nakties serenados“ – solidžią vietą užėmė jau penkerius metus „Cantus firmus“ rengiamas sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“. Festivalio organizatorė Gitana Krikščiūnaitė, geranoriškai globojant Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios dvasininkams, įžvelgė nemenką sakralinės muzikos poreikį ir festivalis surado savo unikalią nišą, visiškai antagonistinę šalia bažnyčios šurmuliuojančiai Basanavičiaus gatvei. Be abejo, tai nėra bandymas atsverti tos gatvės kultūrą. Tai siekis parodyti geriausius Lietuvos atlikėjus ir noras, kad skambėtų muzika, verta atidesnio klausymo, leidžianti nors trumpam stabtelėti kitokiame dvasiniame lauke. Juo labiau kad festivalis „Ave Maria“ šiemet gražiai įsilieja ne tik į kultūros sostinės programą – jis primena, jog šiuos metus Popiežius paskelbė Tikėjimo metais. O atidarymo koncertas, pasak sveikinimo žodį tarusio festivalio globėjo JE Telšių vyskupo Jono Borutos, buvo prasminga įžanga į žemaičių krikšto jubiliejaus paminėjimo iškilmių savaitę.
 
Festivalio „Ave Maria“ pradžios koncertai jau tradiciškai užbrėžia ryškų štrichą visai festivalio programai. Šiemet taip pat pasitelkti labai pajėgūs atlikėjai: Nacionalinės premijos laureatė Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Ignas Misiūra (bosas), choras „Polifonija“ (vadovas Tomas Ambrozaitis), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), dirigentas Nacionalinės premijos laureatas Robertas Šervenikas. Galima ir užsimiršti, kad koncertas vyksta ne nacionalinės filharmonijos salėje, juo labiau ją priminė kaip visuomet kultūringas ir informatyvus filharmonijos koncertų vedėjos Janinos Pranaitytės kalbėjimas. O ar dažnai pastaruoju metu išgirsi naujausius lietuvių sakralinės muzikos kūrinius chorui, pavyzdžiui, ką tik Jurijaus Kalco sukurtas melodingas ir šviesiai mąslias „Dainas Mergelei Marijai“, arba tik pernai suskambusį Vaclovo Augustino „Jerusalem, surge“? Šiuos kūrinius a cappella puikiai atliko žinomi sakralinės muzikos profesionalai – choras „Polifonija“, su naujuoju vadovu ir dirigentu Tomu Ambrozaičiu nenuleidžiantys meistriškumo kartelės. Kur, jei ne šiame festivalyje, galėjau vėl išgirsti Felikso Bajoro šedevrą (2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pripažintą geriausiu vokaliniu kūriniu) „Pater Noster“ balsui ir styginių orkestrui? Kūrinį atliko Ignas Misiūra ir Klaipėdos kamerinio orkestro stygininkai. Greta lietuviškos sakralinės muzikos kūrinių (ir latvio Eriko Ešenvaldo perlo „O Salutaris Hostia“) koncerte skambėjo pasaulietiškasis Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertas Nr. 3, gyvu tempu, su visais virtuoziniais ornamentais pagriežtas Klaipėdos kamerinio orkestro (klavesino partiją atliko Vitalijus Neugasimovas), kelios J.S. Bacho arijos, jas padainavo koncerto solistai, ir tikra sakralinės muzikos koncertų puošmena – Franzo Schuberto Mišios G-dur. Beje, šios pasaulio scenose dažnai atliekamos Mišios, sukurtos ypač produktyviais kompozitoriaus jaunystės metais (1815), turi ir keistąją savo istorijos pusę: Schuberto brolis Ferdinandas buvo jas „pagražinęs“ prie styginių pridėdamas pučiamuosius ir net timpanus, o vienas čekų kapelmeisteris Prahoje išleido Mišių natas kaip savo kūrinį (laimei, vėliau buvo demaskuotas). Šios kompaktiškos, koncentruotos raiškos, klasikinės darnos ir jaunatviško gyvybingumo kupinos Schuberto Mišios tapo koncerto kulminacija. Čia sėkmingiausiai atsiskleidė ir solistų meistriškumas, ir harmoningas orkestro bei choro susiklausymas.
 
Šiemet festivalis „Ave Maria“ įgyvendino naują idėją – įvyko festivalio preliudo renginys. Tai sumanytas pokalbių ciklas „Legendos“, suteikiantis progą susitikti su įžymiais Lietuvos menininkais. Jaunoji karta šiandien turi savus autoritetus ir be skrupulų nusigręžia nuo meno pasaulio senjorų, o festivalio organizatorių idėja siūlo priešingus argumentus: kiekvienos šalies kultūra turi savo korifėjus, jau tapusius legendomis. Niekad nevėlu sužinoti apie juos daugiau, o pasiklausyti jų išmintingų minčių visados įdomu ir prasminga. Pirmoji tokia popietė įvyko Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kur Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyr. dirigentą Juozą Domarką kalbino muzikologas Viktoras Gerulaitis, parašęs knygą „Orkestro byla“ apie Maestro kūrybinį gyvenimą (leidykla „Versus aureus“, 2010).
 
Susirinkusieji išgirdo Maestro pasakojimą nuo biografijos vingių iki globalesnių kultūrinių temų. Su nostalgija buvo prisiminta, jog kadaise Palangoje vyko netgi simfoninės muzikos koncertai ir kurortas labiau panėšėjo į kultūringą Europos vasaros miestą. „Kai peržiūrėjau senas afišas, prisiminiau, kad Palangoje skambėjo simfonijos, kantatos, oratorijos, lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros! Ne poilsio muzika. O žmonių vis dėlto buvo pilna. Kaip ryžotės groti tokią muziką kurorte?“, – paklausė V. Gerulaitis. J. Domarkas prisiminė, kad kiekvienas atvykęs prie jūros ir iš mažiausio miestelio turėjo galimybę pasiklausyti simfoninės muzikos. „Tuomet Palangoje buvo ir labai daug atvykusių iš Maskvos bei Leningrado. Tai buvo pagrindinė mūsų klausytojų masė, jie kėlė ažiotažą. O mes stengėmės pritraukti publiką kuo geresniais koncertais. Mūsų koncertuose Palangoje dalyvavo ir to meto pasauliniai atlikėjai, tokie kaip Jelena Obrazcova, Pavelas Serebriakovas, Emilis Gilelsas ir daugybė kitų. Tai, kad dabar Palangoje apskritai nebeliko simfoninės muzikos koncertų, sakyčiau, yra skandalas. Bet Lietuvoje dabar tiek daug skandalų, jog šis – nulio vertas... Kiek pats mačiau ir turiu informacijos, nėra Europoje padoraus kurorto, kuris neturėtų tokio reiškinio kaip simfoniniai koncertai, neturėtų tam skirtos koncertų salės. Štai netolimas pavyzdys: mažas Estijos Pernu kurortas yra pasistatęs puikią, šiuolaikinę, modernių techninių galimybių koncertų salę su milžiniškais vargonais.“ Maestro buvo paklaustas ir apie unikalų Plungės Oginskio festivalį, šiais metais jau aštuntąjį. Vienas iš pagrindinių jo mecenatų buvo Bronislovas Lubys. Festivalio sumanytojas ir meno vadovas J. Domarkas pasidžiaugė, jog ir šiandien atsiranda rėmėjų, tačiau valstybė festivaliui neduoda nieko, o Kultūros ministerija apskritai festivalio „nemato“. Galbūt todėl, kad Oginskio festivalio devizas – ne patrauklios pramogos, o „tik rimčiausia simfoninė ir chorinė muzika“, – svarstė Maestro. „Kodėl tik tokia muzika? Nes Mykolas Oginskis puoselėjo rimtąją muziką, globojo Čiurlionį, išlaikė simfoninį orkestrą, rengė simfoninės muzikos koncertus. Iš pagarbos jam mes festivalyje puoselėjame būtent rimčiausius muzikos žanrus. Tokio devizo, ko gero, neturi nė vienas festivalis Lietuvoje. Beje, kadangi Oginskis buvo mecenatas ir iš nieko, taip pat ir iš mūsų Čiurlionio, neėmė pinigų, – visi festivalio koncertai yra nemokami“, – sakė J. Domarkas.
 
Susitikimo dalyviai išsakė nemažai įdomių kultūrinių įžvalgų. Tikiuosi, jos nuguls į kitą V. Gerulaičio knygą. O po jaukaus susitikimo su tikra muzikos legenda Juozu Domarku buvo smagu išgirsti festivalio „Ave Maria“ organizatorės Gitanos Krikščiūnaitės planus „Legendų“ ciklą tęsti ir pasibaigus vasarai.
 

Kaip visada, pokalbiai su legendiniais žmonėmis ne tik atsako į klausimus, bet ir kelia naujų. Šį susitikimą, o ir akademinės muzikos koncertų įspūdžius tarsi aidas vis atlydi pasvarstymai apie akademinės muzikinės kultūros reikšmę, apie tai, kaip ją supranta valdžioje (nuo vietinės iki aukščiausios) sėdintys kostiumuotieji arba tie, kurių rankose pinigai. Vis dar neapleidžia jausmas, jog jie ir muzikų pasaulis – tarsi nesusisiekiantys indai, tik retais atvejais siekiantys bendro tikslo. Pavyzdžiui, J. Domarkas nusistebėjo, jog suprojektuota ir pradėta statyti nauja Palangos koncertų salė vėl bus nepritaikyta simfoniniams koncertams, nes taip niekas ir nesugalvojo pasitarti, apsvarstyti tam reikalingas technines, akustines ir kitokias galimybes. Kita vertus, vasaros kultūriniuose renginiuose labai greitai paaiškėja, kas yra kas: ir visuomenės išprusimo lygis (vėlavimas, vaikščiojimai koncertų metu, nepasitenkinimas išgirdus ne tai, ko tikėtasi, plojimai netgi po kiekvienos Mišių dalies... ir pan., ypač kai koncertai nemokami), ir organizatorių bei atlikėjų požiūris į savo darbą ir klausytoją. Pasidairius po Lietuvą, galima rasti nemažai tokių, kurie vasaros darbą scenoje laiko antrarūšiu užsiėmimu ir pasitenkina menka materialine nauda. Tačiau reikia pripažinti, jog labai nemaža dalis koncertų organizatorių ir atlikėjų nuoširdžiai atiduoda visas jėgas ir talentą muzikinės kultūros puoselėjimui, parengia naujas programas, telkia kuo stipresnes atlikėjų pajėgas, stengiasi sukurti tikrą šventę, toje iliuziškai „šventiškoje“ atostogų tėkmėje. Tokią sunkią misiją šiemet stengiasi vykdyti ir Palanga, padedami reiklių ir aukščiausią kartelę iškėlusių talkininkų – „Cantus firmus“, Nacionalinės filharmonijos, remiami Kultūros ministerijos. Tuomet smagu, kai tarp vėl kurortą užplūdusių svečių iš Maskvos ar Peterburgo atsiranda tokių, kurie po koncerto sako: „Jūsų muzikinė kultūra labai aukšto lygio.“ Nors mums dar reikėtų ir nurausti, turint omeny Europos vasaros festivalių tradicijas. Kad jos suvešėtų, reikia ne vien nuoširdžių organizatorių pastangų, bet ir sėkmingiau „susisiekiančių indų“.

 

Koncerto akimirkos
Koncerto akimirkos
Koncerto akimirkos
Koncerto akimirkos