7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vieno vinilo istorija II

Pokalbis su Teisučiu Makačinu ir Laimiu Vilkončiumi knygyne „Keista“
Pabaiga. Pradžia nr. 27

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 28 (1042), 2013-07-12
Muzika
Teisučio Makačino plokštelė
Teisučio Makačino plokštelė

 

Laimis Vilkončius: Sulaukę Teisučio Makačino pasiūlymo aranžuoti jo dainas ir įrašyti disko muzikos plokštelę, supratome, kad esame „pliki“– turime tik pianiną... Teko skolintis instrumentus iš tų, kurie juos turėjo. Taigi paskambinau vienam klavišininkui – Voldemarui Gliožeriui. Jis grojo restoranuose, o tais laikais ten grojo profesionalūs muzikantai, didesni ar mažesni ansambliai ir, žinoma, gyvai. Voldemaras grojo „Lietuvos“ viešbutyje (dabar „Radisson Blu Lietuva“), kur dainavo Stasys Povilaitis, ką tik buvo atėjusi visiškai jaunutė Rosita Čivilytė, Česlovas Gabalis – mes jį vadinome lietuvišku Rodu Stiuartu. Būgnais grojo Linas Būda, dar studentai ten pradėjo groti saksofonininkas Petras Vyšniauskas, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas. Taigi, ten grodamas ir gaudamas neblogus pinigus, Voldemaras nusipirko net du sintezatorius. Vienas buvo YAMAHA – dviejų generatorių, kurie sugeneruodavo vieną garsą (du generatoriai tam, kad tą vieną garsą papuoštų kokiais nors tembrais). Spaudžiant klavišą, jokiais akordais jis neskambėjo. O jei spaudei akordą, tai skambėjo tik viršutinis garsas. Tada gelbėdavo tik daugiakanaliai magnetofonai. Plokštelių studijoje stovėjo angliškas magnetofonas, kurio magnetinė juosta buvo įspūdingo storio ir jis turėjo net 8 takus. Tai jau kokybė! Radijuje turėjome vengrišką magnetofoną, kuris buvo 16 takų, bet juo niekas nenorėjo įrašinėti, nes kai panaudoji daugiau takų, iš karto girdisi šnypštimas, kažkokie triukšmai. Radijuje daugelį metų įrašinėjome į paprastą magnetofoną, bet į kokybišką „Basf“ juostą.
 
Taigi, pasikvietę Voldemarą ir naudodami tą vienbalsį jo sintezatorių, įrašinėjome net trimis balsais, tai reiškia – į tris takus. Kai vienas pagroja, kitas turi sutaikyti su tuo, ką anas pagrojo. Paskui viską reikia suvesti į vieną. Tai gana sudėtinga, juk nebuvo elektroninių priemonių. Bet mes buvome entuziastai. Bandėme, ieškojome tembrų. Atrodo, jau randame gražų garsą, bet kai sudedame tris balsus – netinka. Iš naujo visas procesas.
 
Kai viską įrašėme, tariau sau: kaipgi čia, ansamblis „pavyzdinis“, o neturime kuo groti. Negi visada reikės skolintis instrumentus? Vėl nuėjau pas Trinkūną. Bet vizitui rimtai pasiruošiau: perrašau dainas į jau tada atsiradusias kasetes, pasiėmiau nešiojamą stereoradiolą „Sanyo“, kurią pirkau iš honoraro už muziką Marijono Giedrio filmui „Amerikietiška tragedija“ (o, kinui labai apsimokėjo rašyti!) ir, viską atsinešęs pas Trinkūną, rodau jam, paleidžiu keletą dainų.
 
Ministro pavaduotojui padarė įspūdį! Ne mažesnį įspūdį nei elektronika (kurios Lietuvoje faktiškai dar nebuvo) jam įspūdį padarė tai, jog dainos ne kieno kito, o Makačino – rimto, pripažinto kompozitoriaus, Lietuvos kompozitorių sąjungos nario. Tada aš prakalbau apie instrumentų įsigijimą. Pavaduotojas pažadėjo pakalbėti su ministru (tada ministras buvo Jonas Bielinis).
 
Ir štai po poros dienų vėl skambina Staselė ir sako: ministro pavaduotojas klausia, kur galima jų gauti ir kiek tai kainuos? Aš apsidžiaugęs skambinu Voldemarui, klausiu: „Vuoldi (vadinome jį žemaitiškai), iš kur gavai sintezatorių? Šviečiasi pinigai, gal pavyks įsigyti.“ – „Tai tu iš monei pirk“, – sako Vuoldis. Jis turėjo dar vieną, itališkos firmos „Crumar“, kuris grojo akordais, bet darė labai „plastmasinius“ styginių tembrus. Vis dėlto tai buvo nuostabu, kai paspaudęs klavišą galėjai groti už visą orkestrą. Klausiu, kiek už juos abu prašysi? Sako – 14 000 rublių. Išeitų kokios trys mašinos „Žiguli“! Beje, palyginimui, mano alga, kaip ir daugelio tuo metu, buvo 120 rublių. Aš su didžiausia baime ministro pavaduotojui pasakau – 14... Po kelių dienų vėl man skambina Staselė – yra pinigai! Ruoškite sutartį, sudarome komisiją, įvertinsime, pirksime. Ir svajonė išsipildė – Menininkų rūmams buvo nupirkti du sintezatoriai. Galėjau juos čiupinėti, bandyti dieną naktį.
 
Daugelį metų nebuvau girdėjęs šios plokštelės. Dabar pasiklausęs pagalvojau – žiūrėk, kaip ten padaryta! Na, žinoma, dabar keistai skamba, pavyzdžiui, būgnas – bosai dabar jau ne tokie. Bet kaip tiems laikams – tikrai ne gėda.
 
Teisutis Makačinas: Ta plokštelė ir po tiek metų pakankamai tenkina akustiškai. Žinoma, bosų turi būti daugiau. Tačiau ten būgnininkas groja gyvai, o ne koks kompiuterinis „kaziukas“ pridėtas, kaip dabar daroma. Įgrojo puikus to meto būgnininkas Viačeslavas Kononovas, ansamblio „Saulės laikrodis“ narys.
 
Labai panašus būdas kaip ir dabar – dažnai derinami elektroniniai būgnai su „gyvais“.
 
Laimis Vilkončius: Tada dar pagelbėjo ir vadinamoji drum machine, bet ji ne pati grojo, o būgnininkas sėdėjo ir pirštu ritmiškai spaudė mygtuką. Reikėjo išlaikyti tikslų ritmą, tempą. Tada būgnų niekas nemokėjo įrašyti taip kokybiškai kaip dabar, o būgnijo dažniausiai „amačiais“, „premjerais“.
 
Plokštelėje įrašyta gan keista daina – „Gėlės veidrodyje“. Kodėl tekstas, dainuojamas Vilkončiaus, skamba kiek „psichodeliškai“? Kas nulėmė tokį stilių?
 
Teisutis Makačinas: Tekstas toks ir yra – grynai asociatyvus. Laimiui Vilkončiui buvo suteikta visiška laisvė. Jei profesionalas aranžuoja ir atlieka, tai turi daryti taip, kaip jaučia. Juo labiau kad su standarto reikalavimu ir harmonija niekur neprasilenkta. Pasitaiko atvejų, kai aranžuotojas, gal dėl neišprusimo ar neatidumo, nesiskaito su autoriaus kūrinio „karkasu“, su pagrindiniais harmonijos posūkiais, kuriuos galima išplėsti, nuspalvinti, o keisti – negalima, nes griūva pati kūrinio harmoninė sistema. Šios plokštelės atveju nėra nė vieno tokio žingsnio, kur būtų prasilenkta su kompozicijos logika. Vilkončiaus darbas nepriekaištingas.
 
Dainos „Gėlės veidrodyje“ žodžiai yra Vytauto Bložės – vieno geriausių ir didžiausių mūsų poetų, tekstų dainoms autorių. Jo poezija ir be muzikos yra tobula. Dainoms naudojau jo poeziją iš publikuotų rinkinių. Pati dainos muzika turi šiek tiek braziliškos bosanovos stiliaus.
 
Šioje plokštelėje ir kitose to meto dainose jaučiama melodijos ir žodžių darna. Teksto autoriai suteikia didžiulį prasminį krūvį. Mes to pasiilgę. Ar nenorėtumėte atgaivinti šių kūrinių ir išleisti iš naujo? Kodėl šios muzikos negirdime per radiją?
 
Laimis Vilkončius: Šios Makačino dainos nėra disko šlageriai, kaip koks Boney M „Sunny“ tuo laiku. Čia sudėtingesnė ir intelektualesnė muzika, galų gale vien Bložės tekstai jau ką reiškia. Tas suderinimas išties labai įdomus.
 
Teisutis Makačinas: Žinoma, dainas galima atnaujinti. Žinau bent šešis skirtingus savo dainos „Vėjas man pasakė“ variantus. Ir kartais fantastiškai gražius, netgi geresnius nei aš pats įsivaizduočiau. Galima atnaujinti netgi ir šią plokštelę, kuri tada buvo moderni, tik reikėtų gerokai koreguoti, nes jos garsas kitoks, nėra tokios skambėjimo erdvės kaip dabar.
Manau, radijo fondai turi šiuos įrašus. Tačiau redaktoriai leidžia tai, kas šiai dienai aktualu, o pasiknaisioti po gilesnius klodus reikia ir energijos, ir profesionalumo, reikia žinoti kontekstą, kaip tie procesai augo, plėtojosi. Čia daug priklauso ir nuo redaktorių kvalifikacijos.
 
Kaip plokštelės dainoms rinkotės tekstų autorius?
 
Teisutis Makačinas: Beveik visa mano lengvoji muzika rašyta taip: pirma muzika, po to tekstai. Pasirenku poetą pagal tai, kokį įsivaizduoju kūrinio emocinį pasaulį. Mano poetų ratas labai siauras.
 
Kaip paduodavote poetui muziką, pagal kurią jis turi sukurti eiles? Juk ne visi natas pažįsta? Tarkime, Bložė natų neskaitė?
 
Teisutis Makačinas: Būtent Bložė skaitė natas, jam tiesiog jas siųsdavau. Vladas Šimkus natų nepažinojo. Jam reikėjo rašyti „žuvį“. Tai teksto schema, parašyta bet kokiais žodžiais, bent kažkiek atitinkančiais dainos turinį, bet joje turi būtų aiški kirčiavimo sistema ir ritmas. Kartais poetas turi laisvę padidinti ar sumažinti skiemenų skaičių. Tada jau kompozitorius koreguoja savo medžiagą. Reikia talentingo ir meistriško poeto, kuris sugebėtų taip dirbti. Ir muzikalaus. Toli gražu ne kiekvienas poetas gali pagal duotą ritmą parašyti eiliuotą tekstą. Šiandien poetai jau ir eiliuoti, rimuoti nemoka, pėdų nežino... Laisvi menininkai, o amato, deja, nemoka.
 
Ką manote apie dabartinių kompozitorių kartą? Ar jų apskritai yra? Dabartinė lengvoji muzika nepasižymi profesionalumu.
 
Teisutis Makačinas: Jūs, ko gero, klausiate apie muzikos autorius. Lengvąja muzika užsiima nedaug kompozitorių, kuriuos pavadinčiau profesionalais, t.y. baigusiais kompozicijos mokslus. Tai, pavyzdžiui, Raigardas Tautkus, Deividas Zvonkus, keletas kitų. Jie dirba gana profesionaliai. Bet yra talentingų kūrėjų, kurie neturi tos profesijos diplomo. Pagirčiau Liną Adomaitį, Arvydą Martinėną (Vudį), kurio muzikoje yra tai, ką žinomas dirigentas Juozas Domarkas pavadintų motyvu. Talentingų žmonių yra nemažai. Bet daug ir tokių, kurie konvejeriu kepa dainas ne ką geresniems dainininkams.
 
Yra vilčių, jog šios srities muzikoje profesionalumas sustiprės. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedra pradėjo naują specializaciją – taikomoji kompozicija. Čia studijuojantiems nebus keliami reikalavimai atsidurti akademinės kūrybos avangarde, bet jie bus išmokomi elementaraus kompozicinio amato. Tuomet gal atsiras gerų dainų ir tai pačiai „Eurovizijai“? Beje, daina, kurią „Eurovizijoje“ atliko Evelina Sašenko – puikus autoriaus Pauliaus Zdanavičiaus darbas.
 
Jauniems kūrėjams svarbu, jog pedagogas jiems „sustatytų“ vertybes, orientyrus. Po to jie „juda“ savarankiškai. Tą pradinį kompozicijos etapą su būsimais kūrėjais dirbu Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Džiaugiuosi, kad mano buvę studentai sėkmingai kuria įvairią muziką: tai ir žinomas kompozitorius Ričardas Kabelis, ir Arūnas Rakšnys – roko kompozicijų autorius su aukštojo mokslo diplomu, ir Mykolas Natalevičius – daug pasiekęs jaunas kompozitorius bei kiti.
 
Koks jūsų santykis su dabartine elektronine muzika?
 
Teisutis Makačinas: Manau, kad visa muzika dabar yra elektroninė. Kur yra gyvas grojantis orkestras? „Semplais“ padaro orkestrą, ir tiek. Bet patyrusi ausis girdi, kad kvėpavimo toje muzikoje nėra. Deja, tai nėra tikras garsas, gyvas instrumentas. O kad gyvo orkestro atliekama muzika egzistuotų, ko gero, turi susirūpinti visuomenė ir priversti savo visuomeninį transliuotoją turėti orkestrinius kolektyvus. Tai būtų puiki bazė kūrybai. Ir švedai, ir norvegai tai turi. Jų nacionaliniai radijai turi orkestrus, o kompozitoriai su jais gali dirbti nepriklausomai nuo kokio nors prodiuserio užgaidų.
 
Kodėl tokio pobūdžio plokštelė tik viena jūsų kūryboje? Kodėl nėra daugiau panašių įrašų?
 
Teisutis Makačinas: Apie 1983 metus apskritai baigiau rašyti dainas. Grįžau į akademinę muziką ir prie estrados daugiau neprisėdau. Bet, žinoma, domiuosi moderniais dalykais, pasiklausau įrašų. Tiesa, klausausi tokios muzikos, kurioje yra informacija. Bent dvi radijo stotys Lietuvoje tokią muziką transliuoja, pavyzdžiui, „JazzFM“ ir „Pūkas 2“, nuo 17 valandos, kurioje yra visko, bet daug ir tų meditatyvių kompozicijų, kurių niekas kitas netransliuoja. Kartais tokiose elementariose teritorijose pasitaiko nepaprasto išradingumo kūrinių, į kuriuos įdėtas didelis intelektinis potencialas. Tokia muzika išgyvena. Jei jūs šiandien norite pasiklausyti prieš trisdešimt metų įrašytų kūrinių, vadinasi, ten kai kas yra. Intelektinis potencialas laike neišblėsta.
 
Laimis Vilkončius: Klausėte, kodėl daugiau tokių plokštelių nebuvo? Plokštelių studija daugiau neįtraukė į planus. Buvo viena studija Lietuvoje, o autorių su įvairia muzika laukė ilga eilė. Vien man teko įrašinėti ir Benjamino Gorbulskio plokštelę su Sauliaus Sondeckio orkestru ir ritmo grupe, ir Mikalojaus Noviko plokštelę, ir daugelį kitų.
 
Teisutis Makačinas: O šiandien, nors sistema pasikeitė, deja, mūsų estradinė muzika nepasiekia tokio lygio kuris yra Europoje. Gaila, bet bėdų yra visose srityse. Pavyzdžiui, dailininkai neturi pakankamai galerijų, nėra kas užsako kūrinius, kas juos propaguoja. Nėra leidyklų sistemos. Kompozitorius turi pats rūpintis savo kūrinių sklaida. Kodėl? Juk jis turi dirbti, t.y. kurti. Ir šiandien Vilkončiaus, mano, Raudonikio muzika yra „neformatas“. Bet turi atsirasti leidėjas, prodiuseris, kuriam tai būtų „formatas“. Matyt, dar daug laiko prabėgs, kol viskas susitvarkys.
 
 
Unikaliosios plokštelės autoriai padėkojo šauniai ir smalsiai auditorijai, susibūrusiai knygyne „Keista“. O iš plokštelės skambanti muzika tarsi vėl priminė apie tai, jog ir paradoksaliausio laiko kūryba, jei ji intelektuali ir autentiška, bus aktuali įvairių kartų žmonėms.
 
Parengė Laimutė Ligeikaitė

 

Teisučio Makačino plokštelė
Teisučio Makačino plokštelė
Teisučio Makačino plokštelė
Teisučio Makačino plokštelė
Teisutis Makačinas
Teisutis Makačinas