7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie tai, kas brangu

Pirmosios tautinės operos „Birutė“ atlikimas Palangoje

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 28 (1042), 2013-07-12
Muzika
„Ant marės krašto, Palangos miestelėj...“, tiksliau, Palangos Birutės parke, prie Birutės kalno, Valstybės dieną, liepos 6-ają, skambėjo Miko Petrausko ir Gabrieliaus Lansdbergio-Žemkalnio pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Palangai tapus Lietuvos kultūros sostine, Palangos miesto kultūros skyriaus ir VšĮ „Cantus firmus“ buvo sumanyta tai progai skirtų renginių virtinę papuošti pirmąja lietuviška opera, kaip tik atkeliavusia į istorinę jos siužeto vietą. Kaip žinia, dramaturgas G. Landsbergis-Žemkalnis operos siužetu pasirinko žinomą istorinę legendą apie kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimą Palangoje ir jų meilę. Legenda atėjusi iš gilios senovės, o XIX a. pradžioje atgimusi ir paplitusi per Silvestro Valiūno „Birutės dainą“.
 
Tiesą sakant, operos sukūrimo istorija bei jos vaidmuo tautiniam ir kultūriniam atgimimui yra svarbesnis ir įdomesnis už pačią operą. Šį istorinį procesą tyrinėjo ne vienas muzikos istorikas. Vytautas Landsbergis rašo, jog „1906 m. Vilniuje buvo išleista Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio parašyta pjesė „Birutė“, taigi draminis scenos veikalas, kurį turėjo esmingai papildyti muzika. L. Giros duomenimis, „Birutė“ buvo pirmoji dramaturgo pjesė, pradėta rašyti dar 1900 m., kai Žemkalnis išėjo iš Liepojos kalėjimo, atkentėjęs ten 10 savaičių „už lietuvišką propagandą“. Tokio žanrinio „Birutės“ pavidalo (pjesė su muzika) sukūrimą paskatino kiek vėliau statomos lietuvių kalba operetės bei chorvedžio ir kompozitoriaus Miko Petrausko veikla Vilniuje 1905 m. Tikrai žinoma, kad 1906 m. vasarą, slapstydamasis nuo carinės policijos persekiojimų, M. Petrauskas per keletą savaičių sukomponavo muziką „Birutei“. Lapkričio 6 dieną „Vilniaus kanklių“ draugija atliko G. Landsbergio-Žemkalnio melodramą (kompozitorius M. Petrauskas) Vilniaus miesto salėje (dabartinėje Valstybinėje filharmonijoje). Operą režisavo G. Landsbergis-Žemkalnis, vaidino ir dainavo Vilniaus lietuviai, teatro mėgėjai: knygyno vedėja M. Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė), literatas K. Puida (Kęstutis), G. Landsbergis-Žemkalnis (senas vaidila) ir trys jo vaikai, dailininkas A. Žmuidzinavičius (krivių krivaitis Lizdeika), būsimieji profesionalai dainininkai: S. Audėjus, K. Petrauskas (Birutės broliai) ir kiti.“ (V. Landsbergis, Apie M. Petrausko operą „Birutė“, 1976)
 
„Birutės“ muzika nesudėtinga, klasikinio stiliaus, įterpta nemažai eiliuotų kalbamų tekstų. Nors M. Petrauskas necitavo lietuvių liaudies dainų, sugebėjo įpūsti lietuviškos dvasios ir pats džiaugėsi „jau tuomet galėjęs rast tiek lietuviškų gijų“. Dabartine ausimi klausantis gaila, kad kompozitorius nepanaudojo autentiško folkloro pavyzdžių, amžinai modernaus sutartinių skambesio, sudėtingesnės liaudies dainų melodikos. Būtų kur kas raiškiau atskleista pagoniška dvasia ir lietuviškos autentiškos muzikos grožis. Reikia pripažinti, kad išėjo gana elementari muzikinė drobė su lenkiškos romantinės muzikos atgarsiais. Tiesa, turėkime omenyje sukūrimo aplinkybes ir atgimimo laikotarpio atneštą profesionalios tautinės muzikos viltį: tuo metu buvo sukurti pirmieji ir kitų svarbių žanrų (simfoninės poemos, kvarteto, sonatos) lietuviški kūriniai. Kaip rašo muzikologė Jūratė Burokaitė, „opera buvo rašoma vienkartiniam atlikimui, neturint nei solistų trupės, nei orkestro, nei teatro patalpų. Tik suburtas mėgėjų choras, dainavęs lietuviškus kūrinius, buvo patikimas atlikėjas. Todėl operos muzika negalėjo būti sudėtinga. O ir muzikos autorius nebuvo baigęs kompozicijos mokslų. Tad kūrinyje yra skubos ir kompozicinio mėgėjiškumo.“
 
Vėliau „Birutė“ pastatyta Čikagoje, Niujorke (Brukline), Bostone ir kitur, kur nuo carinių persekiojimų buvo emigravęs ir Mikas Petrauskas.
 
Deja, operos partitūra neišliko, o M. Petrausko parengtas ir 1928 m. JAV išleistas klavyras tebėra vienintelis šaltinis. Kompozitorius įžangoje nurodo – „kaip jaunose dienose ją parašiau, tokią ją ir išleidžiu“. Naują operos orkestruotę sukūrė kompozitorius Teisutis Makačinas, o svarbiausias operos atgimimo akcentas įvyko praėjus 100 metų nuo pirmojo atlikimo – 2006 m. lapkričio 6 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Nuo to laiko koncertinės organizacijos „Cantus firmus“ pastangomis opera kartkartėmis pasirodo kokiame stambesniame festivalyje (Pažaislio, Biržų), o 2008 m. visuomenei buvo pristatyta operos kompaktinė plokštelė.
 
Prieš kalbant apie šių metų „Birutę“ Palangoje – Lietuvos kultūros sostinėje, pravartu prisiminti, jog palangiškiai operos nesulaukė net nuo 1909 m., kai buvo suvaidinta „Amerika pirtyje“ ir „Birutė“.
 
Kokia šiųmetė „Birutė“ Palangoje? Orkestras, žinoma, nepriminė 1906 m. mėgėjų kolektyvo. Patyrusiam Kauno simfoniniam orkestrui (vadovas Algimantas Treikauskas) išgroti elementarią partitūrą nebuvo sunku, tad ausies neerzino jokie ryškesni nesusipratimai. Operos eigą savo rankose patikimai laikė dirigentas Modestas Pitrėnas. Juo labiau be problemų atlikti savo partiją sekėsi tokiems neabejotiniems profesionalams, pasaulinių šedevrų atlikėjams kaip Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis). Žinoma, populiarumo bei muzikinio grožio prasme „Birutės“ chorų nesulyginsi, pavyzdžiui, su Verdi „Nabuko“. Jie nedainuojami nei politinėse eisenose, nei koncertuose. Tačiau M. Petrausko garbei reikia pripažinti, jog choro partija gan ryškiai pasodrino partitūrą, o chorui skyrus tam tikrus vaidmenis netgi pagyvino veiksmą. Tiesa, choro vyrams kur kas geriau sekėsi dainuoti, negu ritmiškai ir unisonu skanduoti vaidinant vokiečių svitą.
 
Pagrindiniai vaidmenys operoje skirti ir dainininkams, ir aktoriams. Be abejo, Birutė yra pagrindinė operos siužete. Patikimu atlikimo profesionalumo pagrindu, kad ir kur opera būtų atliekama, visuomet yra Asta Krikščiūnaitė. Jos Birutė ir kalbėdama, ir rečituodama, ir dainuodama ieškojo dinamikos, balso spalvos, charakterio niuansų, o arija „Dievaičiai, dievuliai, kas su manimi dedas...“ tapo jausminga lyrine operos kulminacija, padainuota jautriai ir dramatiškai.
 
Taiklų charakterį kūrė Giedrius Prunskus (Senasis Vaidila). Jam pavyko perteikti paprastą tėvišką švelnumą, o kalbamą tekstą išsakyti net raiškiau už aktorius. Kiek blankiau atrodė Birutės broliai (Audrius Rubežius ir Giedrius Žalys), tačiau šiems patyrusiems dainininkams neleido atsiskleisti pats kompozitorius, neskyręs ryškesnių pozicijų partitūroje.
 
Andrius Apinis (Sundšteinas) šiek tiek įsitempęs dainavo savo partiją, vaidyboje buvo justi mėgėjiškų štampų. Jo kryžiuočių vadas Sundšteinas neatrodė grėsmingas. Galbūt čia ir M. Petrauskas apsiriko, šį vaidmenį skyręs tenoro balsui, įprastai skambančiam švelniai ir romantiškai.
 
Aktoriai Vytautas Anužis (Palangos tėvūnas), Ferdinandas Jakšys (Lizdeika) atrodė patikimai ir profesionaliai, kalbėjo raiškiai, o Ramutis Rimeikis (Krivis) sugebėjo sukurti svarų personažą teturėdamas vos keletą eilučių teksto. Jaunatvišką Kęstutį įkūnijęs Aleksas Kazanavičius tekstą išsakė gyvai, su atitinkama romantiška įsimylėjėlio nuotaika, nors vaidmeniui šiek tiek pritrūko kunigaikštiško išdidumo, solidumo. Tiesa, visi aktoriai, pasinaudodami mikrofonų įgarsinimu, galėjo paieškoti dar įvairesnių intonacijų bei balso dinamikos. Kita vertus, tas gan statiškas teksto deklamavimas su patoso gaidelėmis priminė senąjį vaidybos stilių ir, manyčiau, visai vietoje padvelkė savotiška autentika.
 
Režisierė Birutė Mar pasitelkė saikingą, koncertinio atlikimo sąlygų diktuojamą koncepciją, jau išbandytą anksčiau. Manyčiau, dalyvių išsidėstymas keliais sluoksniais gamtoje suręstoje scenoje visiškai pasiteisino ir vizualiai, ir akustiškai. Itin saikingą judėjimą kompensavo Birutės Banevičiūtės choreografija. Reginį neabejotinai papuošė dviejų Vaidilučių (šokėjos Edita Stundytė ir Giedrė Subotinaitė) pasirodymai. Taikliai parinkti judesiai, primenantys modernaus šokio elementus, atrodė kartu ir ritualiniai, ir baletiniai. Visa tai operai suteikė paslaptingos pagoniškos dvasios. Netgi ištęstas orkestro ir choro epizodas buvo užpildytas stilinga ir skoninga choreografija, ji taip pat leido grožėtis ne viena vizualiai ryškesne scena (pavyzdžiui, Birutės, Senojo Vaidilos ir vaidilučių epizodas).
 
Viena, kas trukdė žiūrėti operą ir netgi jos klausytis, tai palangiškių sumanyta naujovė – greta scenos sumontuotas ekranas. Deja, matyt, dėl patirties stokos jam sureguliuoti pritrūko laiko. Tad gausiai susirinkę žiūrovai, užuot džiaugęsi, kad gali gerai matyti sceną ir solistus, matė tik pusę solistų galvų, nuolat judantį ir šokčiojantį vaizdą, o numerius dažnai „padalydavo“ ekrano užsklanda – emblema „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė“...
 
Tačiau „techniniai nesklandumai“ nesugadino šventės. Ar tai tikrai buvo šventė? Beje, ta proga klausimų kyla ir daugiau. Gal vertėtų pasvarstyti ir apie sudėtingesnį reikalą – senųjų tautinių muzikinių relikvijų atnaujinimą, prikėlimą naujam šiandienos gyvenimui? Ar tai pasiteisina? Kodėl veikalams neleidžiama ramiai sau dūlėti muziejaus lentynoje? Jie mums kažkuo brangūs?
 
Gausus būrys Palangos savivaldybės svečių iš užsienio, atvykusių į Lietuvos kultūros sostinę, stebėjosi, kaip mes gerbiame savo istoriją, nenutraukiame su ja ryšių, minios susirenka pagerbti istorinį kūrinį. Taip, ne kūrinio meninė vertė ir grožis dažnai lemia pirmųjų profesionalių lietuviškų muzikos kūrinių svarbą. Užtat džiugu, jog yra suvokiančių ir gerbiančių šiuos istorinius faktus kaip nekvestionuojamą vertybę. Mūsų kultūros istorija pagimdė ir mus pačius, tokius, kokie esame. Ir tegul toli tyruose nuskęsta kartais pasigirstančios frazės apie bespalves Naujalio dainas, nemokšišką Čiurlionio muziką, nevykusią pirmąją operą ir panašiai... Istorinės aplinkybės lėmė, kad neprisilyginome Europos kultūros didžiūnams. Beje, neprilygstame ir šiandien. Tad tik nuoširdžiai gerbdami tuos per pavojus ir kančias išdygusius tautinės kultūros daigus galbūt suvoksime savo identitetą ir jame esantį pozityvą bei potencialą.
 
Be galo reikalingi žmonės ir organizacijos, kurie šiais kultūrinių marginalijų ir materialiai vertinamo paviršutiniškumo laikais giliau suvokia savo misiją. Aukštai iškeltą kultūros bei meninio lygio kartelę laiko ne itin gausus būrys koncertų rengėjų. VšĮ „Cantus firmus“ vizitinė kortelė – profesionaliai organizuojami renginiai, prikeliantys istorines vertybes ir puoselėjantys vertingą šiuolaikinę kūrybą, reaguojantys į nevienadienes aktualijas. Ne mažiau svarbu, kad jų veikla neapsiriboja vien sostinės gyvenimu. Didžiulė minia žmonių, atėjusių paklausyti „Birutės“ Palangoje, atspindi visų regionų poreikį panašaus pobūdžio vertybėms ir renginiams.
 
Kaip teigia istorikai, daugelis pažinimo sričių, atveriančių kelią tarp dabarties ir buvusių laikų, gali kurti ir kuria aktyvią, nuolatinę, budrią žinojimo būseną. Galbūt svarbiausia iš tų pažinimo sričių yra menas, o konkrečiai – muzika. Ir, pasak Martino Heideggerio, „kai atsiranda menas, t.y. kai pasirodo pradžia, istorija gauna postūmį – ji tik prasideda, arba prasideda iš naujo. Istorija yra žmonių nutolimas nuo to, ko jie atsisako, ir suartėjimas su tuo, ką jie gauna.“ Kviesčiau (eilinius piliečius – meno vartotojus, politikus ir netgi pačius menininkus) pasvarstyti, ką gauname ir ko dažnai netenkame.
Operos „Birutė“ programa 1906 m.
Operos „Birutė“ programa 1906 m.
Asta Krikščiūnaitė (Birutė). Nuotrauka iš svetainės www.palanga2013.lt
Asta Krikščiūnaitė (Birutė). Nuotrauka iš svetainės www.palanga2013.lt