Donato Katkaus knygos „Muzikos atlikimas“ neperskaitysite vienu prisėdimu kaip kokio įdomaus romano, nors prielaidų tam lyg ir būtų. Pirmoji – gan kontroversiška autoriaus, dažnai aštriu ir kartais keistoku humoro jausmu dangstančio savo jautrumą, gilią erudiciją ir begalinę meilę muzikai, asmenybė. Antroji – knygos pratarmėje pabrėžiamas faktas, kad vien interpretacijos teorijos kurso pavadinimas dar ir dabar gąsdina studentus. Ar gali būti labiau intriguojanti romano pradžia? Trečioji – įdomiai ir patraukliai apibūdindamas kiekvienos epochos dvasią, Donatas Katkus, kaip ir Viktoras Gerulaitis istorinėje apybraižoje „Muzikos stilių raida“ (Muzikos švietimo centras, Vilnius, 1994), prikelia skaitytojo vaizduotei šimtmečiais nutolusius kolegas muzikus ir jų gyvenimo bei kūrybos aplinką. Tuo panašumas su romanu ir baigiasi. Ir gerai. Nes ši knyga turėtų atrasti garbingą vietą kiekvieno besidominčio muzika, o ypač atlikėjų ir pedagogų, asmeninėje bibliotekoje kaip informacijos ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.
Manau, daugelis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų, kaip ir aš, prisimena tą gyvenimo akimirką, kai Alma mater durys užsivėrė, išstumdamos juos su diplomu kišenėje iš koncertinės veiklos šiltnamio į savarankiško kelio pradžią. Štai tuomet, ieškodamas savo vietos ir siekdamas tapti pastebimu pasaulio atlikėjų vandenyne, ir supranti, jog būtent tavo pateikiama kūrinio interpretacija yra tas bilietas iš vandenyno gelmių į pripažinimo bangos keterą. Kaip nebūna identiškų pirštų atspaudų, taip neįmanoma ir identiška muzikos kūrinio interpretacija, kuri yra ne savaiminis kūrybinis procesas, o įvairiausio pobūdžio žinių, emocijų, vaizduotės, intuicijos, talento ir kitų veiksnių sąveikos rezultatas. Todėl manau, kad muzikos interpretacijai skirtas kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje yra ta būtina jungiamoji specialybės, praktikos ir teorijos grandis, kuri padeda būsimajam muzikos atlikėjui suvokti savo veiklą kaip nenutrūkstamo muzikinio vyksmo dalį, o tai suteikia svarbų prasmės akcentą kiekvieno jauno atlikėjo mąstymui.
Prof. Donatas Katkus pirmasis ėmėsi misijos „nutiesti tiltą tarp muzikavimo ir mąstymo apie muzikos prasmę, tarp teorijos ir praktikos“ (9 p.). Kurį laiką tik LMTA magistrantai turėjo galimybę klausytis jo kurso apie muzikos interpretaciją, bet Lietuvos muzikų sąjungai (2006 m.) ir leidyklai „Tyto alba“ (2013) pakartotinai išleidus D. Katkaus knygą „Muzikos atlikimas. Istorija, teorijos, stiliai, interpretacijos“, šių paskaitų medžiaga tapo prieinama visiems.
Pirmą kartą Lietuvoje turime knygą enciklopediją, kurioje pateikiama plataus spektro medžiaga apie muzikos atlikimą: nuo natūralių žmogui būdingų garsų mistifikavimo, kai filosofinė prasmė įžvelgiama netgi knarkime („Miegas – riba tarp gyvenimo ir mirties, knarkimas – jų trintis“, 46 p.), nuo instrumentų siejimo su ritualiniais simboliais per visą muzikos, kaip mokslo ir meno, kūrimo ir interpretacijos procesų istoriją iki dabarties muzikos instrumentų bei jų raidos aprašymo ir konkrečių patarimų atlikėjams.
Atlikėjas ir yra vienas pagrindinių šio veikalo (nors ir ne romano) herojų, o tai dar vienas esminis bruožas, kuo unikalus šis D. Katkaus darbas, solidžiai papildęs tuštoką atlikimo menui skirtų lietuviškų knygų lentyną, kur pastaruoju metu greta galima padėti nebent Linos Navickaitės-Martinelli „Pokalbių siuitą“ („Versus aureus“, Vilnius, 2010).
Muzikos interpretacijos terminą, pasak D. Katkaus, tik 1868 m. pirmąkart pavartojo Léonas Escudier: „Interpretacija – tai tinkamiausias muzikos kūrinio atlikimui žodis, nes būtent artistui privalu suprasti muziko mintį ir perduoti ją klausytojui; būtent jis turi balsu ar instrumentu išreikšti užrašytą mintį [...], žodžiu, būti kompozitoriaus norų interpretatoriumi“ (21 p.), tačiau atlikėjas visuomet buvo kompozitoriaus užmanymo perteikėjas, t.y. bent momentinis bendraautoris atlikimo metu.
Knygoje apžvelgiamos ir cituojamos įvairių epochų kompozitorių, teoretikų ir muzikos praktikų nuomonės – kontroversiškos ir papildančios viena kitą, taip pat patarimai, liudijantys apie to meto muzikos ir jos atlikėjų paskirties supratimą, apie kompozitoriaus ir atlikėjo funkcijos bei jų tarpusavio santykio kaitą laikui bėgant. Tobulėjant instrumentams, vis labiau įvairuojant technikos ir išraiškos galimybėms, kito ir muzikinio teksto užrašymo bei perskaitymo būdai, taigi „daug stilistinių muzikos epochų vartojo tuos pačius natų ženklus, kuriuos gavo iš pirmtakų, tačiau juos suprato ir pritaikė remdamosi savo patirtimi ir savomis muzikinės praktikos reikmėmis“ (17 p.). Šios atlikėjui būtinos žinios apie skirtingų epochų muzikos atlikimo taisykles pateikiamos to meto istorijos įvykių, mokslo atradimų ir pasiekimų, literatūros ir meno tendencijų kontekste.
D. Katkus azartiškai ir vaizdingai tapo kiekvienos epochos paveikslą, daugiausia dėmesio skirdamas barokui ir romantizmui, pabrėždamas, jog būtent šios dvi epochos tapo kertiniais mūsų dienų muzikos atlikimo pamatų akmenimis. Skyriuje „Muzikos atlikimo menas baroko laikotarpiu“ randame išsamios informacijos apie baroko ornamentiką ir jos iššifravimą, artikuliaciją, štrichus, tempo, metro ir dinamikos nuorodas, kadencijų kūrimo praktiką ir kt. Kiekvieną aptariamą temą iliustruoja gausūs natų pavyzdžiai ir puikiai parinktos baroko muzikos teoretikų ir kompozitorių citatos, ne tik paaiškinančios, bet ir pagyvinančios tekstą („Vienintelis geras metronomas, koks išvis gali būti, – tai gabus muzikas, turintis skonį, gerai perskaitantis muziką, kurią turi groti, ir žinantis, kaip mušti taktą“, 213 p.), ar suteikiančios pikantiškumo („Kodėl, asile, darai čia koloratūrą? Jeigu ji man patiktų, ir pats ją čia pažymėčiau. Jeigu nori koreguoti teisingai sukurtą dainavimą, pasirašyk pats...“, 219 p.). D. Katkus primena, kad šiandienos atlikėjų uždaviniai – baroko teorines taisykles vertinti ne kaip apribojimus, o kaip begalinę išraiškos įvairovę, be to, atskirame skyriuje nagrinėja šiuolaikinio senovinės muzikos atlikimo klausimus.
Rašydamas apie romantizmo epochą D. Katkus pabrėžia, kad jos pagimdytas atlikimo tradicijas tęsiame ir šiandien. Ne tik akademinės muzikos koncertų salėse, bet ir populiariosios muzikos estradoje vis dar tebevyrauja atlikėjų „žvaigždžių“ kultas, kurio ištakos – romantinė atlikėjo, kaip menininko par excellence ar antžmogio, traktuotė. Romantizmo epochoje klausytojai pirmąkart išgirdo didįjį simfoninį orkestrą ir įvertino jį suvaldančio dirigento vaidmenį. Šių dienų vadybininkai gal net nesusimąsto, kad už savo egzistenciją turi būti dėkingi šiai aistringai Sturm und Drang bei Weltschmerz epochai, o muzikologai gali ją minėti kaip grynosios profesijos gimimo laiką. D. Katkaus knygoje patiriame, kaip romantizmo dvasia, pirmąkart pasireiškusi maištingojo L. van Beethoveno kūryboje, tarsi galinga banga kilo per visą XIX amžių, lyg cunamis pasiglemždama užvaldytus naujus muzikos klodus ir jų sukeliamas emocijas, kol persiritusi per amžių sandūros ir pasaulinių karų sieną sudužo į begalę XX ir XXI a. srovių.
Skaitydama „Muzikos atlikimą“ galvojau, kaip patogu vienoje knygoje rasti tokią gausą su muzika susijusių žinių iš istorijos, filosofijos, estetikos, psichologijos veikalų, faktų ir samprotavimų iš knygų apie muzikos teoriją ir interpretaciją, apie grojimo įvairiais instrumentais bei dirigavimo meną, orkestro raidą. Nebereikia blaškytis po įvairiakalbę ir ne visada Lietuvoje prieinamą literatūrą – viskas „patiekta“ lietuviškai, ir ne taip svarbu, kad stilius ne visuomet be priekaištų.
Greta instrumentinės muzikos, daug dėmesio skiriama vokalui – nuo dainavimo kaip aukos dievams, nuo bažnytinės muzikos ir įvairių laikotarpių primadonų operų iki džiazo ir populiariosios muzikos. „Tyto albos“ leidimas papildytas ir nauju vokalinei tarčiai bei balso technikai skirtu skyriumi. Atlikėjo saviruoša – dar viena naujajame leidime išvystyta tema. D. Katkus apeliuoja į atlikėjo sąmoningumą, iškeldamas tikslą sujungti refleksus ir emocijas, intuiciją, vidinę klausą, pateikdamas patarimų, kaip organizuoti kūrybinį ir techninį darbą ruošiant kūrinį ir kaip praktiškai panaudoti žinias, pateiktas šioje knygoje. Gaila tik, kad naujojo leidimo papildymų sąskaita pradingo pavardžių rodyklė.
Apibendrindama pasirinksiu Jules’io Verne’o romanų koloristiką. Taigi – D. Katkaus „Muzikos atlikimą“ prilyginčiau vadovui po interpretacijos teorijų džiungles, kuriose skaitytojai skatinami (programuojami?) atpažinti ir domėtis visokiomis muzikos bei jos atlikimo apraiškomis, ir nebijoti atlikėjo kelyje sutinkamų interpretacijos iššūkių.