7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Begalinės harmonijos dvelksmas

Vilniaus festivalio pradžios koncertas su Violeta Urmana

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 23 (1037), 2013-06-07
Muzika
Violeta Urmana ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Violeta Urmana ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Šiemet jau tokie metai, kad be Wagnerio Lietuvoje ir pasaulyje – nė žingsnio. Neseniai nacionalinio operos ir baleto teatro sceną drebino Wagnerio savaitė, kurioje buvo pateiktas ir baletas pagal Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“. Į šį choreografinį pastatymą įterptos penkios Mathildos Wesendonck dainos – nuostabus Wagnerio vokalinės muzikos perlas. Dainavo Sigutė Stonytė. Susitikime su žiūrovais kalbėdama apie Wagnerio atlikimo ypatumus, dainininkė galiausiai pasakė: „Pavydžiu Violetai Urmanai, kuri gyvena tame Wagnerio pasaulyje. Kai Violeta dainuos, ateikite paklausyti, kaip iš tikrųjų turi skambėti ši muzika.“
 

Ir štai ši diena išaušo: birželio 3 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniaus festivalį pradėjo Violeta Urmana su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. O koncerto programoje, gal ir sutapimas – ir Mathildos Wesendonck dainos, ir Izoldos mirties scena iš operos „Tristanas ir Izolda“, ir dar Zyglindos pasakojimas iš „Valkirijos“, greta kurių prasmingai įkomponuotos simfoninės poemos: Richardo Strausso „Mirtis ir pragiedrėjimas“ ir šio žanro pradininko Lietuvoje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške“. Ši programa bus atlikta pagrindinėse Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai iškilmėse Briuselyje.  
 
Pirmiausiai nustebino itin prasmingai (kas retai pasitaiko) – istoriškai, stilistiškai, dramaturgiškai – susiję koncerto kūriniai. Gal atsitiktinai, gal ne, programoje galima atrasti neįtikėtinų sutapimų ir sąsajų. Ši paini istorija, apie kurią, manau, reiktų užsiminti (viskas, kas susiję su Wagneriu, kažkaip yra painu, pradedant jo leitmotyvų sistema, baigiant jo gyvenimu) – taip pat gali sudaryti savotišką kontekstą koncerte skambėjusiai muzikai. Todėl man knieti gerokai perpinti koncerto įspūdžius su istorinėmis gijomis ir, nors koncertą pradėjo Čiurlionis, pirmiausiai pažvelgti į Wagnerį.
Poetės Mathildos Wesendonck sutuoktinio, Wagnerio muzikos gerbėjo, šilko pirklio Otto Wesendoncko kvietimu Wagneris apsigyveno jų dvare Šveicarijoje, Ciuriche. Čia, sakoma, kompozitorius beprotiškai įsimylėjo Mathildą. Manoma, jog meilės polėkis inspiravo Wagnerį atidėti savo darbą prie „Zygfrydo“ ir pradėti kurti aistringąją operą „Tristanas ir Izolda“.

Kaip rašoma literatūroje, aistra Mathildai išskyrė Wagnerį su pirmąja žmona, nors nėra įrodymų, kad Mathildos jausmai buvo tokie patys. Užtat Wagneris ją įamžino kaip poetę, pasauliui palikęs vieną ryškiausių vokalinių ciklų „Mathildos Wesendonck dainos“.

Atlikdama šias dainas, V. Urmana ne šiaip dainavo, o tarsi išsipasakojo visą po ramybės šydu užslėptą širdgėlą. Ramiai, neforsuodama, vengdama išorinės vaidybos, dainininkė išgavo subtiliausius emocinius niuansus, o jai jautriai ir labai nuoširdžiai stengėsi talkinti orkestras. Ypač prasmingai suskambėjo daina „Im Treibhause“ („Oranžerijoje“), kurioje dainininkė atskleidė visą psichologinį poezijos gylį, o tam padėjo kokybiškai suskambėjęs orkestro piano, nuosekliai plėtojamos dinaminės bangos. Dramatiškoje dainoje „Schmerzen“ („Kančios“) V. Urmana parodė „vagnerišką“ balso jėgą, o „Träume“ („Svajos“) atskleidė šviesios melancholijos gaidas. Tai buvo reta proga pajusti tai, jog dainininko balsas gali turėti ne tik „spalvą“, bet ir išgauti pašviesėjimo ar patamsėjimo niuansus. Be to, V. Urmana ne tik paneigė legendą apie šių dainų „nepatogumą“ balsui, bet ir neseniai susitikime paaiškino jų fenomeną. Dainose vyrauja vidurinis diapazonas, nėra aukštų natų, kaip ir daugelyje „aukšto dramatizmo“ (Hochdramatische)partijų remiamasi viduriu. Tad jei dainininkas neturi išvystyto vidurinio registro, jam yra sunku. „Man jas dainuoti patogu“, – sakė V. Urmana.
 
Didingai, su orkestru (dažniausiai dainos atliekamos su fortepijonu) atgijęs pilnas ciklas „Mathildos Wesendonck dainos“ su paskutiniu posmu („Kad jos galėtų augti, žydėti / Svajingai skleisti savo aromatą, / Švelniai nublukti ant tavo krūtinės / Ir pasinerti į savo kapą“) vėl nugrimzdo į, ko gero, ilgalaikę nebūtį mūsų scenose. 
 
O Wagneris, praėjus minėtoms aistroms, netrukus sutiko Ferenzo Liszto dukrą Cosimą, tuometinę savo draugo Hanso von Bulowo žmoną. 1865 m., kai įvyko „Tristano ir Izoldos“ premjera (tam pačiam Bulowui diriguojant), Wagneriui ir Cosimai gimė dukra, kurią jie pavadino Isolda…
 
Koncerto kulminacija tapusi Izoldos mirties scena („Liebestod“) iš operos „Tristanas ir Izolda“ leido pajusti ypač retą darną scenoje – turinio, skambėjimo, atlikimo, skonio, profesionalumo darną. Orkestras pasistengė, kad scenos įžangoje skambėję įvairių leitmotyvų gijos, meilės dueto tematika, įžymusis „tristaniškasis akordas“, pradėjęs „begalinės harmonijos“ revoliuciją, tembrų bei dinamikos požiūriu būtų subalansuoti, raiškūs, o ištisinės plėtotės muzikos audinys niekur netrūkinėtų ir neišsisemtų. Čia, greta visas jėgas atidavusių muzikantų, didelę dalį nuopelnų priskirčiau dirigentui M. Pitrėnui, kuris jau ilgus metus interpretuoja Wagnerio kūrinius ir gerai jaučia jų dvasią bei stilistiką. Orkestras padėjo ir dramatiškai sukrečiančiam V. Urmanos – Izoldos išsisakymui, paremtam balso sutelktumu, įsijautimu. Ne veltui V. Urmana ne tik iš patriotinių paskatų pareikalavo, kad šią sudėtingą koncerto programą diriguotų lietuvis dirigentas ir būtent M. Pitrėnas (Briuselyje jai buvo siūlyti kitų šalių garsūs dirigentai). Sulig paskutiniu dramatišku V. Urmanos pianissimo ir kulminaciniais orkestro akordais jau buvo galima pasidžiaugti įvykusiu ir pavykusiu dviejų Wagnerio interpretatorių susitikimu. Jautėsi, kad V. Urmanai Izolda tikrai įsismelkusi į visas balso (ir gal net sielos) kerteles, yra nuoširdžiai jos mėgstama ir plačiai pasaulyje atliekama partija, o M. Pitrėnui su Nacionaliniu simfoniniu pagal jėgas jai sudaryti vertą draugiją. (Beje, audringais publikos aplodismentais išprašytas bisas – nedidelė Zyglindos scena iš „Valkirijos“ – V. Urmanai pavyko kur kas geriau nei antrą koncerto dalį pradėjęs Zyglindos pasakojimas, sudaręs kiek „įtrūkusio“ muzikinio audinio įspūdį.)
 
Jeigu pažvelgtumėme į kitą programos autorių – Richardą Straussą, jau peržengusį amžių sandūrą – jo ryšys su Wagneriu itin ryškus. Ne tik todėl, kad ilgus metus jis dirigavo Bairoito festivaliams, bet ir kūrybos, netgi bendravimo su Wagnerio šeima požiūriu (rašoma, jog Cosima Wagner netgi piršo Straussui savo dukterį Evą).
 
Pirmąją savo operą „Guntram“, akivaizdžiai paveiktą „Parsifalio“, R. Straussas paskyrė Wagnerio atminimui. Vagneriškai simfonizuotomis laikomos ir operos „Dafnė“, „Danajos meilė“. Beje, didelė R. Strausso gerbėja V. Urmana pripažino, jog yra dainavusi tik „Ariadnėje iš Naksos“, buvo kviesta dainuoti Elektrą („Elektra“), tačiau šie planai ateityje. „Jo muzika kur kas sudėtingesnė už Wagnerio“, – sakė dainininkė, kuri rengia orkestruotų R. Strausso dainų programą ateinantiems metams, dedikuotiems R. Straussui.
Tyrinėtojai pabrėžia, kad savo sceniniuose veikaluose R. Straussas tęsė tą tematiką, kurią pradėjo dainose ir ypač simfoninėse poemose. Simfoninėje kūryboje Strausas jungė Wagnerio, Ferenco Liszto, Hectoro Berliozo simfonizmo bruožus: monotematines transformacijas, leitmotyvų principą, persipinantį daugiabalsumą, melodikos lakoniškumą, lankstumą. Nors ir keista, didelę įtaką jam turėjo ir Wolfgangas Amadeus Mozartas (Straussas organizavo ir Mozarto festivalius), tad Strausso stilius dažnai įvardijamas kaip „aristokratiškas“, dvelkiantis klasicistinės mocartiškos harmonijos ir vagneriško aistringumo sinteze.

„Mirtis ir pragiedrėjimas“ (1889) – trečioji Strausso simfoninė poema, kurioje perteikiama mirštančiojo agonija ir iškilmingai mistiška pomirtinio gyvenimo apoteozė. Ši Strauso sugalvota programa vėliau tapo poeto ir muziko, gero kompozitoriaus draugo Alexanderio Ritterio eilėmis, kurias Strausas įdėjo į partitūrą.
 
Simfoninės poemos tematikai įtakos turėjo Arthuro Schopenhauerio idėjos. „Mirties filosofija“ tuo metu buvo madinga tarp vokiečių intelektualų. Čia vėlgi galime atrasti paralelių su „Tristanu ir Izolda“, kurios fabuloje taip pat šmėkščioja nemažas Schopenhauerio šešėlis. Tačiau, kitaip nei Schopenhaueris – mirties apologetas, Straussas aukština gyvenimą, nors ir tokiame kontekste.
 
Būtent vitališkasis aspektas vyravo M. Pitrėno parengtoje poemos interpretacijoje. Svarbią temą pradėjo švariai ir lygiai skambantis obojus, skaidrumo pridėjo arfa. Raiški styginių linija, neišsišokantys mušamieji ir kaip niekad susitelkę variniai patikimai ir darniai pratęsė plėtojamą dramaturgiją, nuosekliai augino kulminacijas, kurių netrūko sudėtingame ir ilgame kūrinyje. Interpretacija pasižymėjo sodrumu, jėga, tačiau nebuvo pamirštas ir tyliųjų epizodų subtilumas. Dirigentui pavyko aprėpti kūrinio visumą ir įtikinamai perteikti šio romantizmo dvasia alsuojančio simfoninio audinio grožį. Tai bus tikrai solidus akcentas nacionalinio simfoninio orkestro repertuare.
 
Turint omeny svarbų momentą, jog Vilniaus festivalį pradėjusi programa atstovaus Lietuvos kultūrai pirmininkavimo Europos Tarybai pradžios iškilmėse, norisi pridėti kelis štrichus šia tema. Kaip sakė festivalio vykdomoji direktorė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, programa buvo kruopščiai apmąstyta ir derinta su iškilmių rengėjais Briuselyje (Palais des Beaux-Arts de Bruxelles). Šie, perspėję, jog Briuselis išlepintas pačių garsiausių atlikėjų vardų, paklausė „ką jūs galėtumėte pasiūlyti?“, tačiau, pamatę Violetos Urmanos pavardę ir tokią programą, tuoj pat ją patvirtino. Be to, programa taip pat yra derinta prie kito atlikėjų laukiančio svarbaus įvykio – dalyvavimo viename didžiausių klasikinės muzikos festivalių – Klara festivalyje Briuselyje, kurio pavadinimas šįkart yra „Melancholija mene“. Tad prie šio renginio „atspalvio“ buvo priderinta ir filosofinė Strausso „Mirtis ir pragiedrėjimas“, ir nostalgiškoji Čiurlionio „Miške“.

Reiškiu nuoširdžiausius komplimentus tiems, kurie į tokią atsakingą programą įtraukė kiekvieno tautiečio širdžiai brangią Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Programos sudarytojai nesikompleksuoja, kaip dažnai pasitaiko, o drąsiai Europai pateikia lietuvių genijaus (apie kurį, deja, ten vis dar beveik nežinoma) muziką. Juk nepasirinktas, pavyzdžiui, nei Rodionas Ščedrinas su Žalgirio mūšio sakmėmis (kaip 2009 m. „Vilnius – kultūros sostinė“ ir 2010 m. Vilniaus festivalio atidarymo atvejais), nei koks kitas pasaulinis autoritetas, kas tiesiog automatiškai Europos akyse užvilktų kultūros konvencionalumo rūbą. Tiesa, šį vaidmenį puikiai atlieka kiti programos autoriai, tad gali atsirasti vietos ir „nežinomam“ Čiurlioniui. Tačiau jį garsinti plačiau yra tiesiog būtina (gaila, kad daugelis įvairių progų jį parodyti praėjo neišnaudotos).
 
Beje, sumanyta pateikti būtent autentišką Čiurlionio „Miške“ partitūrą, nors dėl tokio sprendimo drįsčiau paabejoti. Koncerte išbandytas toks kūrinio variantas ne iki galo pasiteisino. Partitūra kiek ištęsta (Čiurlionis tik po metų pradėjo studijuoti Leipcige ir gilintis į to paties R. Straussso partitūras), o šiuo kūriniu koncertą pradėjęs ir pirmojo jaudulio dar neįveikęs orkestras nepademonstravo reikiamo skambesio švarumo, dinamikos balanso. Jautėsi, jog ir dirigentas dėjo dideles pastangas kaip nors apjungti medžiagą ir perteikti kiek įmanoma spalvingesnį bei sodresnį paveikslą. Manyčiau, kur kas geriau skambėtų Teisučio Makačino „Miške“ redakcija, kurioje, be kupiūrų, leidžiama lengviau „alsuoti“ visiems kūrinio dramaturgijos elementams. O jie labai įdomūs. Vytautas Landsbergis užsimena apie „Miške“ esančius temų darinius, sąlygiškus „miško leitmotyvus“ kaip „vėjas“, „nerimas“, „ilgesys“: „Tas įvairovės ir vienybės santykis gana subtilus, ir jį atskleisti – kartu su partitūros spalvingumu, ištisine, lanksčia formos dinamizacija – turbūt svarbiausias dirigento interpretatoriaus uždavinys.“ Belieka tikėtis, jog dirigentas dar „pašlifuos“ šią poemą arba galbūt imsis redaguotos versijos.
 
Tiesa, Vilniaus festivalį, o juolab tokią progą kaip pirmininkavimo Europos Taryboje pradžios iškilmės bei kiti tarptautiniai renginiai, be abejonės, būtų papuošusi ir šiuolaikinio lietuvių autoriaus kūrinio premjera. Turėdami tikrai iškilių kūrėjų, galėjome ir festivalio kontekste, ir vėliau Europai priminti turį modernios ir įdomios šiuolaikinės muzikos. Neabejoju, kad gavę tokią progą, pavyzdžiui, estai, tikrai išnaudotų savo Arvo Pärtą ir kitus žymesniuosius, pateikdami europietišką ir kartu savitą šalies kultūros įvaizdį. Mes turime ne ką prasčiau, tik bijau, kad progą plačiai ir ryškiai pristatyti būtent šiuolaikinę lietuvių muziką šį kartą, deja, praleidome.
 
Sugrįždama prie pakylėtos Vilniaus festivalio pradžios koncerto dvasios ir vis dar džiaugdamasi, kad, neseniai atlaikiusi ištisą spektaklių maratoną Paryžiuje, Violeta Urmana rado jėgų papuošti šį koncertą iškiliausiais Wagnerio operų epizodais, galiu paminėti ir tai, kad dainininkė su Izolda neatsisveikina. Karališkojoje Alberto salėje Londone Violeta Urmana dainuos Izoldos partiją koncertiniame „Tristanas ir Izolda“ atlikime su BBC simfoniniu orkestru. Malonu priminti, jog tame pačiame Londone 2002 m. V. Urmanai buvo suteiktas prestižinis Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas. Be to, V. Urmana (taip pat Lietuvos kamerinis orkestras, būrys žinomų violončelininkų) atstovaus Lietuvai šiųmečio prestižinio Šlėzvigo-Holšteino (Vokietija) klasikinės muzikos festivalio programoje. V. Urmana minėjo, jog yra kviečiama į Vieną, Madridą, Paryžių, į kitus įvairius festivalius, kur, žinoma, karaliauja Wagneris. Taip pat numatyti koncertai su orkestruotomis Strausso dainomis. Tačiau dainininkė prasitarė, jog dabar pamažu vėl dairosi į italų operą ir rimtai mąsto apie Amneris, Eboli, Azučeną ir kitas, žadėdama „pamaišyti soprano ir mecosoprano partijas“. Belieka ir toliau svajoti apie V. Urmanos dalyvavimą kokiame nors pastatyme mūsų operos teatre, nors nežinia, ar dainininkę tenkina teatro akustika, apsunkinusi atlikimą ir šiame koncerte.
 
Iš reto koncerto išeinu tiek pakylėta ir pajutusi tokią visumos darną. Meninio lygio prasme Vilniaus festivalis prasidėjo pačia aukščiausia gaida. Tai nereiškia, kad toliau slinks žemyn. Laukia įvairių, unikalių ir aukščiausios „prabos“ atlikėjų koncertai – tikrų tikriausi „Muzikos viršūnių susitikimai“, kurie kartais atneša netgi prasmingesnių rezultatų nei panašaus „formato“ reikalai politikoje.

 

Violeta Urmana ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Violeta Urmana ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Violeta Urmana. D. Matvejevo nuotr.
Violeta Urmana. D. Matvejevo nuotr.