7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vis dar kupina eksperimentų ir ieškojimų

29-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“

Vaida Urbietytė Urmonienė
Nr. 22 (1036), 2013-05-31
Muzika
Liudas Mockūnas ir Jakobas Riisas. V. Karnickaitės nuotr.
Liudas Mockūnas ir Jakobas Riisas. V. Karnickaitės nuotr.

Jau praūžusio festivalio „Druskomanija“ (gegužės 11–19 d.) nuotaika dar neišblėso. Skubu pasidalyti patirtais įspūdžiais. Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje įvyko dvidešimt festivalio renginių. Ne vienas ten pabuvojęs pripažins, kad renginiai buvo solidūs ir verti dėmesio, juose skambėjo ir jaunųjų, ir vyresniosios kartos kompozitorių kūriniai, kaip ir kasmet, buvo gausu premjerų. Koncertuose girdėjome tiek nuosaikios akademinės muzikos, tiek eksperimentinius ar elektroninius projektus.

Festivalis šiemet buvo pradėtas netradicine spaudos konferencija, tapusia tarsi įžanga į tą vakarą vykusį fortepijoninių ansamblių grupės „4.3.2.1“ koncertą. Spaudos konferenciją vedė kompozitorius Andrius Maslekovas, kūrybinei komandai parengęs nemažai klausimų apie festivalio organizavimą, koncepciją, sunkumus ir kt. Tiesa, neslėpsiu, kad spaudos konferencija labiau priminė „savo rato“ pokalbį, nes joje dalyvavo patys organizatoriai, kompozitoriai ir atlikėjai, bet vis dėlto renginys buvo gana įdomus, su diskusijomis ir pasisakymais.
 
Iškart po spaudos konferencijos Lietuvos kompozitorių sąjungoje pradėjo rinktis klausytojai, susidomėję šaunių atlikėjų – fortepijoninių ansamblių grupės „4.3.2.1“ (narės Roberta Mikučionytė, Lukrecija Petkutė, Ina Marija Ubaitė ir Aušra Vaitkutė) bei pianisčių Alisos Gaižauskaitės ir Simonos Zbarauskaitės – pasirodymu. Šis merginų kolektyvas susibūrė prieš dvejus metus ir iškart aktyviai įsiliejo į Lietuvos muzikinį gyvenimą. Jos savo koncertuose atlieka įvairių fortepijoninių sudėčių ir stilių muziką, nebijo muzikinių iššūkių. Tą vakarą buvo atliktos septynios kompozicijos, iš jų ir viena premjera – Dionysio Boukuvalo „Music for a non-existent film“ (sukurtas specialiai šiam festivaliui). Tai dviejų dalių humoreska, kurių pirmoji tarsi atliepė pavadinimą, o antroji „kalbėjo“ apie neegzistuojančio filmo scenarijų.
 
Kitos trys naujos kompozicijos buvo sukurtos elektroninių ir kompiuterinių kūrinių konkursui „EIKKK“. Mato Drukteinio kūrinyje „Googolplex selections“ natūraliam ir kompiuteriniam fortepijonui išgirdome kosminių garsų, tam tikrų garsų slinkčių, kurios sukūrė mistinį efektą. Juliaus Aglinsko „Fragmentai dviem“ minėtame konkurse iš penkiolikos kūrinių laimėjo pirmą vietą. Kaip teigia pats autorius, „šis kūrinys neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tad tai galbūt net ne kūrinys, o tik tarpusavyje susiję, bet atskiri fragmentai... Nors dvi mintys identiškai vienodos, jas veda paprasčiausias nesusikalbėjimas.“ O tą vakarą kūrinį atlikusios Alisa Gaižauskaitė ir Lukrecija Petkutė, manau, puikiai susikalbėjo. Ir trečioji kompozicija – Lukrecijos Petkutės „Malda“ fortepijonui, sempleriui ir sintezatoriui, kurią atliko pati autorė. „Pianoteq“garsas buvo projektuojamas į fortepijono vidų, o semplerio garsai – į salę, taip sudarydami keturių kanalų erdvinį skambesį. Koncerte taip pat buvo atliktas jauno kompozitoriaus Tado Dailydos kūrinys „F^2 pieces“, skirtas dviem „Pianoteq“sintezatoriams ir fortepijonui.
 
Koncertą pradėjo ir pabaigė Vytautų Barkauskų – jaunesniojo ir vyresniojo – kūriniai. V. Barkausko jaunesniojo kompozicija „Tempora 21“, sukurta specialiai ansambliui „4.3.2.1“, buvo puiki koncerto įžanga, o vakarą grupė „4.3.2.1“ pabaigė V. Barkausko vyresniojo kompozicija „Sekmadienio muzika“, sukurta 1985-aisiais taip pat fortepijoniniam kvartetui. Buvo labai smagu matyti patį autorių V. Barkauską vyresnįjį, kuris po koncerto neslėpė šypsenos ir sveikino jaunąsias atlikėjas. „Sekmadienio muzika“ tarsi pakvietė į kitos dienos koncertą „Vakaro meditacija“, kuriame pasirodė kompozitorius ir atlikėjas Mykolas Natalevičius su pianiste Gabija Rimkute.
 
Tad kitą pavakarę Kompozitorių sąjunga vėl buvo užlieta muzikos garsais, tik šį kartą girdėjome vokalinę muziką. Nors klausytojų nebuvo labai gausu (ką, deja, pasakyčiau ir apie kitus festivalio renginius), koncertas buvo labai nuoširdus. Skambėjo užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai, tarp kurių ir viena premjera – Mykolo Natalevičiaus „Malda“. To vakaro koncertas buvo vienas šilčiausių visame festivalyje. Muzika atlikta profesionaliai, švariai, kartais, ir ne man vienai, net lengvi šiurpuliukai pereidavo per kūną, nes atlikėjai nuoširdžiai atsidavė klausytojams, o šių nė vienas neliko abejingas. Tegul gailisi tie, kurie tą sekmadienį liko namie.
 
Festivaliui persikėlus į „Menų spaustuvę“, koncertavo varinių pučiamųjų ansamblis „Brass Trio“. Tiesa, akustika variniams instrumentams nebuvo pati palankiausia, bet atlikėjai su šia kliūtimi susitvarkė. Neseniai susikūręs ansamblis jau spėjo išpopuliarėti ir suburti savo klausytojų būrį. Publika ir šįkart nebuvo nuvilta, priešingai, visi išėjome šypsodami. Nuotaiką pakėlė šmaikščiai pačių atlikėjų pristatoma programa. Prieš kiekvieną kūrinį pasakytos frazės tinkamai įvedė į kūrinius. Programa buvo atlikta profesionaliai, puikiai valdant instrumentų techniką. Suprantama, juk atlikėjai scenoje ne naujokai, visi trio nariai intensyviai koncertuoja.
 
Kitą vakarą ta pati „Menų spaustuvės“ salė kaip niekad buvo pilna klausytojų. Čia pasirodė neseniai susibūręs labai perspektyvus ansamblis „Sinestesis“, vadovaujamas Karolio Variakojo. Tai buvo pats ryškiausias kolektyvas festivalyje, nors visos sudėties scenoje neišvydome – kūriniai buvo skirti skirtingoms sudėtims. Tą vakarą skambėjo net keturios premjeros. Nors ansamblis dar labai naujas, jautėsi jų susigrojimas, bendradarbiavimas, įdėtas sunkus darbas ir rimtas požiūris į muzikos atlikimą. Tiesa, koncertą vedė pats vadovas K. Variakojis, kuris šiam vaidmeniui akivaizdžiai turi per mažai patirties, todėl jaudinosi. Tačiau muzika skambėjo labai profesionaliai. Akivaizdu, jeigu ansamblis ir toliau taip dirbs, bus labai populiarus ir mylimas.
 
Kitą dieną festivalyje vėl tilpo du renginiai. Konferencija „Nestandartiniai muzikos reiškiniai kitose meno šakose“ sugrąžino seną tradiciją festivalyje ne tik muzikuoti, bet ir kalbėti apie muziką. Šiais metais ji susilaukė dėmesio, nors ir negausaus: penki dalyviai skaitė pranešimus, įdomios diskusijos įtraukė visą auditoriją. Jaunųjų muzikologų ir kompozitorių konferenciją plačiau aptarė muzikologė Rasa Murauskaitė Lietuvos kompozitorių sąjungos svetainėje „Lietuvos muzikos antena“.

Tos pačios dienos renginius vainikavo devyni aktyvūs, muzikalūs ir kūrybingi LMTA akordeonistai, parengę solidžią programą. Skambėjo net dešimt kompozicijų, tarp jų – dvi labai skirtingos premjeros. Dominyko Digimo kūrinys akordeonų kvartetui buvo nuosaikus, gana romantiškas, reikalaujantis susikaupimo, o Neilo Lucko „Liebestod“ – priešingai, atrodė teatrališkas ir sukėlė ne vieną šypsnį. Kūrinį grojęs akordeonistų duetas stengėsi tiksliai atlikti kompozitoriaus užduotį suvaidinti britą, slepiantį psichiškai nesveiką pusbrolį palėpėje. Duetui pavyko įsijausti į vaidmenis ir perteikti kūrinio nuotaiką. Bene daugiausiai ovacijų koncerte sulaukė Tadas Motiečius, atlikęs suomių kompozitoriaus Juhanio Nourvalos kūrinį „Preliudas ir Tokata“. Kūrinyje įpinta įvairių citatų, popmuzikos ir roko ritmų. Taip įsijausti į kūrinį, kaip tai padarė Tadas, tikrai labai sudėtinga, toli gražu ne kiekvienas tą sugeba. Koncertą užbaigė Raimondas Sviackevičius, atlikęs Broniaus Kutavičiaus „Perpetum mobile“, kurio versiją akordeonui ir fonogramai sukūrė pats atlikėjas. Tai buvo vienintelis to vakaro kūrinys su fonograma, kurioje buvo įrašytas kitas akordeonas. Gyvo ir įrašyto akordeono garsai sudarė nenutrūkstančio bėgimo įspūdį, viskas buvo atlikta subtiliai ir profesionaliai.
 
Vilniuje renginius užbaigė „sunkioji“ festivalio „Druskomanija“ grandis – projektas „ELEKTROmanija“, kuris tradiciškai vykdavo Druskininkuose, o šiemet persikėlė į Vilnių. Kasmet šiame projekte skamba įvairi eksperimentinė elektronika, garso performansai, gyvojo meno pasirodymai. Šiais metais „ELEKTROmanijos“ vairą į rankas perėmė žinomas saksofonininkas Liudas Mockūnas ir elektronikos atlikėjas iš Danijos Jakobas Riisas. Projektas vyko Jono Meko vizualiųjų menų centre – tokiam projektui tinkamoje erdvėje, kur susirinko gausybė klausytojų. Buvo įdomu išgirsti saksofonu atliekamus įvairius netradicinius sąskambius, pademonstruotas instrumento galimybes. Pasitelkus elektroniką saksofonas suskambo kitaip. Smagu, kad „ELEKTROmanijos“ tradicija išlieka ir kasmet galime išgirsti vis kitokių eksperimentų, ieškojimų, bandymų. Palyginti su pernykščiu projektu, šiųmetinis buvo kur kas įvairesnis ir įdomesnis.
 
Po beveik savaitę trukusių renginių Vilniuje, festivalis persikėlė į Druskininkus. Čia savo pasirodymus kartojo ansamblis „Sinestesis“, taip pat LMTA akordeonistai, kurie Druskininkuose susilaukė dar daugiau dėmesio bei palankumo ir buvo pripažinti vienais geriausių festivalyje. Kitas LMTA kolektyvas – medinių pučiamųjų kvintetas – pasirodė Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčioje. Koncerte atlikti penki kūriniai, kurių net trys buvo sukurti specialiai šiam festivaliui. Ansamblis susibūrė 2009-aisiais ir jau pelnė daug apdovanojimų įvairiuose konkursuose, atlieka klasikinę ir šiuolaikinę muziką. Dalyvavimas festivalyje jiems pridėjo dar daugiau šiuolaikinės muzikos atlikimo patirties, o specialiai šiam ansambliui sukurti kūriniai suskambo įvairiomis spalvomis.
 
Vienas žaviausių festivalio projektų – „Muzika fontanams“, kurį surengė kompozitoriai Lukrecija Petkutė, Tadas Dailyda ir Mykolas Natalevičius. Projektas pritraukė gausybę klausytojų, žiūrovų, nes renginys vyko po atviru dangumi, prie Druskininkų miesto fontano. Šniokščiant fontanams skambėjo penkios labai skirtingos kompozicijos. Nuo įvairiausių garso instaliacijų (Lukrecijos Petkutės „Klasteriada“, Matthiaso Kronlachnerio „aukštyn žemyn – atgal pirmyn“), kurių metu klausytojai turėjo vaikščioti aplink fontaną, kad išgirstų įvairiausius garsus ir pajustų muzikos poveikį, iki popmuzikos ir techno ritmais bei intonacijomis grįsto Mariaus Salyno kūrinio „Genesis Fountain“, kuris susilaukė bene didžiausio klausytojų palaikymo, nes judėti priverčiantys ritmai įtraukė visus ten buvusius. Kompozitoriai atskleidė įvairias „grojančio“ fontano galimybes, pademonstravo garso, spalvų ir fontano srovių žaismą. Šis projektas buvo kartojamas ir sekmadienio rytą, tačiau šviesoje nebuvo pasiektas toks efektas kaip vakare. Manau, daugelis pritars, kad toks sėkmingas projektas turėtų tapti viena iš festivalio tradicijų.
 
Vienintelis šių metų festivalyje dalyvavęs užsienio kolektyvas – fleitų kvartetas „112“ iš Latvijos ir Švedijos – pasirodė Liškiavoje, Švč. Trejybės bažnyčioje. Šis kolektyvas Lietuvoje koncertuoja ne pirmą kartą, festivalis jiems taip pat ne naujiena. Kvartetas atliko keturis kūrinius, tarp kurių, deja, nebuvo nė vieno lietuvių autoriaus, bet išgirdome net dvi premjeras. Yveso Tanuri kompozicijoje „Contravento“ įpinta daug skirtingos, ekspresyvios melodikos ir skirtingų, ryškių ritmų, o Annos Romashkovos „Jingwei“ privertė susimąstyti. Kūrinyje išgirdome paukščių garsų, netradicinių melodijų, keistų sąskambių. Kūrinys paremtas kinų mitu „Jingwei užpildanti jūrą“ apie užsispyrimą ir atkaklumą, įveikiantį, atrodo, neįveikiamus barjerus.
 
29-ąją „Druskomaniją“ vainikavo kompozitoriui Teisučiui Makačinui, šiais metais švenčiančiam 75-erių metų sukaktį, skirtas vakaras. Koncerte išgirdome populiarių T. Makačino dainų aranžuotes, kurių autorė – buvusi kompozitoriaus studentė Monika Sokaitė, ir pokalbį su pačiu kompozitoriumi, jį kalbino muzikologė Laimutė Ligeikaitė. Skambėjo keturi kūriniai, kurie, nepaisant kartais nelabai tikslios intonacijos, sužibo visiškai kitomis spalvomis ir tapo visai savarankiškomis kompozicijomis. Idėją švęsti kompozitorių sukaktis (pernai taip buvo pagerbtas Bronius Kutavičius) padėjo įgyvendinti jaunas ir entuziastingas kolektyvas keistu pavadinimu „No Future“ (kurio sudėtis kinta), kaip pripažintų daugelis, turintis ateitį. Atrodytų, keista ir nesuderinama ansamblio sudėtis – vokalas, fortepijonas, smuikas ir tūba, – puikiai derėjo ir įdomiai skambėjo. Kalbus ir puikiai nusiteikęs kompozitorius pasakojo apie įvairiausius pomėgius, kūrybą, asmeninius potyrius.
 
Festivalis prabėgo labai greitai, kaip ir kasmet, palikdamas neišdildomų įspūdžių ir labai įvairių emocijų. Nors neapseita be nesklandumų (renginių vėlavimo, tam tikrų techninių kliūčių), renginiai buvo itin spalvingi ir įvairūs. „Druskomanija“ visada yra jauna, kupina eksperimentų ir ieškojimų. Norėčiau palinkėti festivalio kūrybinei komandai daug naujų gražių idėjų, ištvermės ir entuziazmo. Juk kitais metais ir pati „Druskomanija“ švęs 30-ties metų jubiliejų. O tai jau kai ką reiškia.

 

 

Liudas Mockūnas ir Jakobas Riisas. V. Karnickaitės nuotr.
Liudas Mockūnas ir Jakobas Riisas. V. Karnickaitės nuotr.