Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras gegužės 11 d. ypatinga programa pažymėjo koncertų sezono pabaigą. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo dviejų skirtingų stilistinių epochų rusų kompozitorių kūriniai: Piotro Čaikovskio koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 b-moll, op. 23, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonija Nr. 10 e-moll, op. 93. Orkestrui dirigavo vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas Juozas Domarkas.
Neseniai iš ilgo koncertinio turo Lotynų Amerikoje sugrįžęs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras baigiamajame sezono koncerte sulaukė gausaus klausytojų būrio. Tai dar vienas gyvas įrodymas, jog orkestras yra vertinamas ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Balandžio mėnesį Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą kartą pradėjo bendradarbiauti su didžiausia Lotynų Amerikos koncertų agentūra „Conciertos Grappa“, kurios kvietimu sėkmingai koncertavo Brazilijoje, Peru, Ekvadore ir Argentinoje.
Baigiamojo sezono koncerto intriga – P. Čaikovskio koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 b-moll solistė – pianistė iš Pietų Korėjos Yeol Eum Son: XIV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso (2011) sidabro medalio laimėtoja, taip pat pelniusi sidabro medalį XIII tarptautiniame V. Cliburno (2009) konkurse, trečiąją premiją tarptautiniame A. Rubinšteino pianistų konkurse Izraelyje (2005), laureatės vardą ir specialiųjų prizų kituose tarptautiniuose pianistų konkursuose. Atlikėja yra grojusi su Izraelio, Čekijos, Varšuvos, Tokijo filharmonijos, Baden Badeno, Japonijos simfoniniais orkestrais, bendradarbiauja su JAV orkestrais, dalyvauja įvairiuose pasaulio muzikos festivaliuose.
Pirmojoje koncerto dalyje skambėjęs P. Čaikovskio koncertas puikiai atskleidė skirtingų kultūrų muzikos suvokimą ir interpretacijas. Pianistė Yeol Eum Son skambino nepriekaištinga technika. Atlikėja pademonstravo Pietų Korėjos nacionaliniame menų universitete išugdytą ištvermę ir tikslumą, Europoje tebetobulinamą muzikinių formų suvokimą. Tiesa, girdint greitų tempų ir puikiai valdomos pianistinės technikos derinį vietomis stigo subtilesnės, labiau išjaustos kūrinio interpretacijos, spontaniškesnės Piotro Čaikovskio romantikos. Nors antroje dalyje Andantino semplice fortepijonas skambėjo gana minkštai, skaidriuose fleitos ir fortepijono, obojaus ir fortepijono tematinių linijų sugretinimuose pritrūko vientiso pianistės frazavimo, „kvėpavimo“ kartu su orkestru. Tačiau energinga ir „plati“ trečioji kūrinio dalis Allegro con fuoco iš tiesų suliepsnojo: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pažėrė visą paletę spalvų, o pianistė tiesiog sužibėjo techniškai sudėtingose finalinės koncerto dalies vietose. Po ištvermės reikalaujančio P. Čaikovskio koncerto Pietų Korėjos atlikėja, publikos plojimų raginama, padovanojo bisą – P. Čaikovskio simfonijos Nr. 6 („Patetinės“) III dalies Samuelio Feinbergo aranžuotę fortepijonui. Čia pianistė pademonstravo neįtikėtiną koncentraciją, tikslumą ir jėgą, tarsi neleisdama išsisklaidyti prieš tai skambėjusio fortepijoninio koncerto nuotaikai. Ir vis dėlto tie, kurie laukė spalvinės fortepijono garsų įvairovės, jos neišgirdo.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras klausytojams dovanojo rečiau Lietuvoje skambančią Dmitrijaus Šostakovičiaus Dešimtąją simfoniją. Jautrus muzikos filosofas D. Šostakovičius šioje simfonijoje perteikia sudėtingą žmogaus būtį painiame ir niūriame istorijos kontekste. Kaip rašė Mykolas Drunga: „Niekada skambesiu pavirtusi meninė vizija nebuvo asmeniškai, politiškai, visuomeniškai, kultūriškai taip sunkiai atskiriama nuo jos kūrėjo gyvenimo. Šostakovičius savo šimtmečiui pažiūrėjo į akis, buvo brutaliai jo formuojamas, bet ir pats jį formavo, kaip niekas kitas prieš jį ar po jo. Žiauriai dviprasmiškas XX amžius uždėjo jam ženklą.“
Keturių dalių simfonija sukurta po Stalino mirties, 1953 m. rudenį, parašyta su niekuo nesupainiojama D. Šostakovičiui būdinga muzikine kalba, yra kupina prasminių kodų, kuriuos klausytojui „atrakino“ maestro Juozas Domarkas ir jo vadovaujamas orkestras.
Pirmos dalies nerimą ir augančią įtampą subtiliai kūrė vieningai skambėję orkestro styginiai, lydimi pilnos ilgesio obojaus melodinės linijos. Laukimo įtampą auginanti harmonija, kintanti ritmika, melodinės linijos vingiavimas skirtingais fleitos, klarneto, obojaus ir kitų pučiamųjų tembrais, neramus styginių piano, tykūs fleitos piccolo garsaikūrė neramios nuojautos atmosferą. Antroji simfonijos dalis „sprogo“ kovos žiedais – karo būgnų tremolo, vieninga styginių „kariauna“, pučiamųjų fanfaros nukėlė į žmogaus viduje tarsi karo lauke vykstančios kovos epicentrą. Trečia dalis, gausi ryškių, gretinamų ir priešinamų pučiamųjų temų, buvo atlikta labai apgalvotai ir subtiliai. Orkestro solistai parodė aukštą profesinę meistrystę. Ketvirtoji dalis Andante – Allegro, prasidėjusi prislopinta styginių linija, vėliau sužibo gyvybingu vaiskios fleitų temos judėjimu, kuris susipynė su antrojoje dalyje aidėjusiomis mūšio intonacijomis ir išaugo į mozaikišką jau skambėjusių temų mainymąsi. Trečioje dalyje pasigirdusi, vėliau įvairiuose tembruose ir aukščiuose pasikartojanti tema (d–es–c–h), muzikos tyrėjų teigimu, yra kompozitoriaus monograma (D.SCH.), simbolizuojanti asmenybės santykį su besikeičiančiais ir neišvengiamai gyvenimą paliečiančiais dabarties pasaulio įvykiais.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras kiekvienais metais sulaukia pilnų koncertų salių. Nuo 1964 m. jam vadovaujantis maestro Juozas Domarkas, akivaizdu, geba puoselėti orkestro vieningumą ir auginti atlikėjų profesionalumą. 72-ojo sezono baigiamajame koncerte skambėjusi dviejų rusų klasikų kūryba, nors ir dažnai atliekama pasaulio scenose bei puikiai pažįstama kiekvienam muzikos gerbėjui, leido atsiskleisti orkestro įvairiapusiškumui: gyvybingam romantiniam polėkiui ir intelektualiai filosofinės XX a. muzikos minties interpretacijai.
