7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sugrįžtančių talentų staigmenos

Apie kelis muzikos festivalio „Sugrįžimai“ koncertus

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 16 (1030), 2013-04-19
Muzika
Smuikininkė Ieva Pranskutė, pianistė Morta Grigaliūnaitė
Smuikininkė Ieva Pranskutė, pianistė Morta Grigaliūnaitė

XV tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ (balandžio 8 – gegužės 2) jau pirmąją savaitę gausiems klausytojams pažėrė daugybę pakilių akimirkų bei staigmenų. Gražiai išleistame leidinyje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius apie šio festivalio prasmingumą rašo: „Šiandien tai – ne tik galimybė susipažinti su pasklidusiais po pasaulį Lietuvos ir su Lietuva save siejančiais kūrėjais bei jų darbais, „Sugrįžimai“ šiandien – tai ir mūsų paraiška pasaulio bendruomenei, kad esame neatsiejama jos progreso ir kultūros dalis, kurią nuolat turtiname savo talentais, darbais ir laimėjimais.“
 

Pirmasis festivalio koncertas balandžio 8 d. sausakimšoje Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, iškilmingai prasidėjęs Lietuvos himnu, kultūros ministro Šarūno Biručio bei Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio sveikinimo kalbomis, klausytojams pateikė įdomias muzikines staigmenas. Tą vakarą išgirstas kompozitoriaus Jono Švedo anūkės Jūratės Švedaitės nuostabaus grožio sopranas daugeliui buvo tikras atradimas. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (doc. Aldonos Vilčinskaitės, vėliau prof. Irenos Laurušienės klasėse), dainininkė išvyko į JAV, kuria vaidmenis „Connecticut Lyric Opera“. Niu Londono laikraštyje „The Day“ muzikos kritikų paskelbtoje kasmetinėje apžvalgoje J. Švedaitė buvo įvardyta „pačiu vertingiausiu ir įspūdingiausiu 2010-ųjų menininku ir atlikėju“.
 
Koncerte dainininkė žavėjo ne tik reto grožio balsu, kurio atspalvis, traktuojant prancūzų autorių kūrinius – Charles’o Gounod „O, dieviškasis atpirkėjau“ („Repenteur“), Jeano Baptiste’o Faure „Nukryžiuotasis“ („Crucifixus“) – keitėsi į plastišką, netgi „šilkinį“, bet ir profesionaliu, stilistiškai tiksliu bei išraiškingu kūrinių traktavimu. Iš pradžių solistė dainavo pritariant vargonininkei Renatai Marcinkutei-Lesieur, kuri viena pradėjo pirmąją koncerto dalį Richardo Wagnerio Piligrimų choru (aranžuotu vargonams) iš operos „Tanhoizeris“ bei atliko Charleso Marie Widoro Vargonų simfonijos Nr. 5 finalinę Tokatą. Tik gaila, kad  nesuderintų vargonų garsai bei „plaukiojanti“ bažnyčios akustika dirgino klausą ir apsunkino atlikėjų pastangas. Stebėtina, kaip Elizabetos arijoje „Dich, teure Halle“ („Tau, įstabioji mene“) iš R. Wagnerio operos „Tanhoizeris“ ar minėtuose prancūzų autorių kūriniuose dainininkei pavyko laiku įstoti ir švariai dainuoti.
 
Antroje koncerto pusėje solistei dainuojant prie fortepijono, Carlisle’o Floydo arijoje „Argi ne nuostabi naktis?“ iš operos „Siuzana“ (beje, atliekamoje vidurio Amerikos dialektu), balsas suskambo kitaip, tačiau vis vien nebuvo lengva apsiprasti su erdvėje išsibarsčiusia akustika. Puikiai išmanančios kamerinės muzikos atlikimo subtilybes J. Švedaitė ir patyrusi koncertmeisterė Audronė Kisieliūtė išraiškingai traktavo Richardo Strausso dainas „Naktis“, „Mano vaikui“, „Dedikacija“. Vis dėlto, gražiai skambant balsui, per mažai dėmesio buvo skirta tekstui, kas šiame žanre yra labai svarbu.
Gražaus tembro baritoną Dainių Puišį esame girdėję ne kartą. Jis ne tik pritarė studijų kolegei Jūratei, bet ir padainavo Karlo Bohmo „Tyli kaip naktis“ ir Volframo giesmę iš R. Wagnerio operos „Tanhoizeris“. Džiugino ideali dikcija, įsijautimas į muzikos turinį. O Violetos ir Žermono duetas iš Giuseppe’s Verdi operos „Traviata“ tapo viso koncerto kulminacija – taip įtaigiai ir išraiškingai jie kūrė vaidmenis. Pabaigoje J. Švedaitė jautriai padainavo senelio Jono Švedo „Oi tu dziemed, dziemedėli“, duetu su D. Puišiu Miko Petrausko „Jau vakaras buvo“ ir Galinos Savinienės „Lietuva“ (žodžiai Just. Marcinkevičiaus). Publika jautėsi pakylėta meninių akimirkų palaimos. Beje, sumani ir nuoširdi koncerto vedėja muzikologė Laimutė Ligeikaitė taip pat prisidėjo prie jaukios vakaro nuotaikos.
 
Balandžio 9 d. Vilniaus rotušėje vykęs antrasis „Sugrįžimų“ koncertas taip pat išsiskyrė kokybiška, profesionaliai atlikta muzika. Česlovo Kulevičiaus sumeistrautu altu griežė lietuvis Povilas Syrrist-Gelgota, muzikavęs solo bei duetu su sutuoktine norvege Toril Syrrist-Gelgota, kurios violončelė skambėjo gražiai ir stilingai. Vykusiai jiems pritarė pianistas Aleksandras Vizbaras.
 
Povilas Syrrist-Gelgota po studijų LMTA (prof. Petro Radzevičiaus alto klasėje), gavęs Londono mero stipendiją, metus studijavo Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje Londone, vėliau stažavosi Nacionalinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje. Studijas baigė Oslo muzikos akademijoje pas žymų altininką Larsą Andersą Tomterį. Abu su žmona Toril groja prestižiniame Oslo filharmonijos orkestre, yra ne vieno kamerinio ansamblio nariai (beje, Povilas prie griežimo altu kartais priderina ir dainavimą, juo paįvairino ir šio vakaro programą). Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio proga (2010 m.) Povilas yra apdovanotas medaliu už nuopelnus populiarinant lietuvišką muziką Norvegijoje, pernai jam buvo įteiktas Marisso Jansonso apdovanojimas. Toril – kamerinės muzikos atlikėja, nors nevengia ir solinių pasirodymų. Beje, magistrantūros studijas yra baigusi ir Vilniuje (prof. Silvija Sondeckienė), ir Osle (prof. Truls Mork).
 
Įspūdingu Fausto Latėno „Pasadobliu“ koncertą pradėjo altininkas su pianistu. Povilas čia atskleidė ryškiausias savo talento savybes – artistiškumą, gyvybingumą, meistrišką instrumento valdymą. Po to Povilo ir Toril duetas nuotaikingai ir grakščiai interpretavo Kjello Moerko Karlseno „Partitą brevis“, stilingai atliko barokinę Josepho Bodino de Boismortierio Sonatą D-dur, specialiai jiems sukurtą Rasos Bartkevičiūtės pjesę „Liūdesys“. Smagu buvo išgirsti Dalios Raudonikytės-With išplėtotą pjesę „Ne nauja, bet naujoviška“ („Non nova sed nove“), kurioje Povilas raiškiai griežė altu, pamažu įterpė niūniavimą, o vėliau balsu išplėtojo ryškią kulminaciją. Buvo įdomu ir originalu.

Modernioje Zitos Bružaitės „Auroroje“ Povilas Syrrist-Gelgota ir pianistas Aleksandras Vizbaras įtikino kuriamais vaizdiniais, nuosekliai auginama įtampa, ryškiomis kulminacijomis bei atoslūgiais. O štai Franzo Schuberto Sonata Arpeggione – „kietas riešutėlis“ ir altininkams, ir pianistams. Šio genialaus kompozitoriaus muzikai atskleisti nepakanka vien profesinio meistriškumo. Reikia turėti įgimtą šios muzikos pojūtį, būti meniškai brandžiam. Koncertą įspūdingai užbaigė visi trys atlikėjai Astoro Piazzollos pjese „Skausmas“.
 
Balandžio 10 d. „Sugrįžimuose“ meistriškumą demonstravo Austrijoje ir Didžiojoje Britanijoje studijuojančios talentingos atlikėjos. Smuikininkė Ieva Pranskutė mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokytojos ekspertės Beatos Šmidtienės, vėliau prof. Ingridos Armonaitės klasėse. Nuo 2011 m. studijuoja Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete pas prof. Christianą Altenburgerį.
 
Pianistė Morta Grigaliūnaitė taip pat mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokytojos ekspertės Jūratės Karosaitės klasėje, vėliau Henrio Purcello muzikos mokykloje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu studijuoja Karališkoje muzikos akademijoje Londone. Yra Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ ir Michelo Sogny fondo „SOS Talets“ stipendininkė. Už pasiekimus apdovanota Karalienės Mortos (2006), Dorothy Bryant (2011) bei Jeano Ginsburgo (2012) premijomis.
 
Koncerto pradžioje atlikėjos jaunatviškai veržliai traktavo Johanneso Brahmso Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur, op. 100, Nr. 2. Nuo pat pirmų taktų paaiškėjo, kokios skirtingos jų meninės individualybės bei atlikėjiškoji mokykla. Smuikininkė griežė pakiliai, kultūringai, tačiau labiau klasikiniu stiliumi, o pianistės temperamentas bei lyderės savybės nešė ją į audringus verpetus, aistringas buvo kiekvienas pasažas. Tik antroje kūrinio dalyje (Andante tranquillo) buvo ramių, mąslių frazių. J. Brahmso trijuose kaprisuose fortepijonui, op. 76, Morta Grigaliūnaitė atskleidė solistės savybes ir savo nežabotą norą skambinti maksimaliai ryškiai.
 
Vienas gražiausių vakaro įspūdžių – gyvybingai, subtiliai Ievos Pranskutės pagriežta Vytauto Barkausko Partita smuikui solo, op. 12, dėl kurios interpretacijos smuikininkė konsultavosi net su pačiu autoriumi. Abi talentingos muzikės savo emocingą pasirodymą baigė Benjamino Britteno „Lopšine“ ir „Valsu“ iš Siuitos smuikui ir fortepijonui, op. 6.
 
Kitą dieną Vilniaus rotušėje vėl pasirodė pianistė Morta Grigaliūnaitė, šį kartą kaip dueto su altininke Ugne Tiškute narė. Abi atlikėjos gyvena Didžiojoje Britanijoje. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė Ugnė Tiškutė, pelniusi Londono Karališkosios muzikos akademijos stipendiją, tęsia bakalauro studijas pedagogų Philipo Dukeso ir Martino Outramo klasėse. Šiuo metu ji yra Europos Sąjungos jaunimo orkestro (EUYO) atlikėja. Griežia Karališkosios muzikos akademijos Muziejaus galerijos jai suteiktu unikaliu Salomono gildijos 1780 m. pagamintu altu.
 
Duetas programą pradėjo J. Brahmso Sonata altui ir fortepijonui f-moll, op. 120, Nr. 1. Panašiai kaip vakarykščiame koncerte, pianistė maksimaliai vadovavo muzikos eigai, skambino su ryškiais, staigiais proveržiais, dažnai gožė nuostabiai gražaus tembro alto garsus. Atlikėjos grojo sinchroniškai, patogiu tempu, tačiau aiškiai dominavo galingas fortepijonas. Morta panašiai traktavo ir du Sergejaus Rachmaninovo Preliudus fortepijonui, op. 23: Ges-dur dėliojo gana ramiai, o c-moll skambino labai greitai, garsiai, išplėtojo maksimaliai stiprią kulminaciją. Maloniai nustebino netikėtai įtaigiai jos paskambinta Ferenco Liszto „Trijų Petrarkos sonetų“ iš „Klajonių metų“ versija. Žavėjo meditacinis atlikimo stilius ramiose vietose, iškalbingos pauzės, suvaldytas temperamentas kulminacijose. Matyt, šių kūrinių traktuotės jau subrandintos, pianistei akivaizdžiai patinka ir tinka toks stilius.
 
Altininkė Ugnė Tiškutė kokybiškai, sodriu, „sultingu“ puikaus instrumento garsu pagriežė Krzysztofo Pendereckio „Kadenciją“ altui solo, o kūriniuose su fortepijonu – Yorko Boweno Fantazijoje op. 54, Niccolos Paganini „La campanella“ ir F. Latėno „Pasadoblyje“ – norėjosi altą išgirsti aiškiau, neužgožtą. Nors abi dueto dalyvės buvo pasipuošusios panašiomis ryškiai raudonomis suknelėmis, belieka patarti suderinti ir garso intensyvumo bei muzikinės medžiagos traktavimo aspektus.

 

Smuikininkė Ieva Pranskutė, pianistė Morta Grigaliūnaitė
Smuikininkė Ieva Pranskutė, pianistė Morta Grigaliūnaitė