7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Live performance sūkuriuose

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečio proga kalbamės su pianistu profesoriumi Petru Geniušu

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 16 (1030), 2013-04-19
Muzika
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.

Viena ryškiausių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asmenybių Petras Geniušas jau daugybę metų plačiai pasaulyje reprezentuoja ne tik akademiją, bet ir Lietuvos muzikinę kultūrą.

Už turiningą koncertinę ir kūrybinę veiklą Petras Geniušas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1992), Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) premija (2004), kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2011). Apie atlikėją yra sukurtas dokumentinis filmas „Improvizacija. Tema: Petras Geniušas“ (rež. Monika Juozapavičiūtė, 2004).
 
Šį muziką pirmyn nuolat veda menininko intelektualo smalsumas, naujų krypčių paieškos, noras bendrauti, dalintis meniniais potyriais ir idėjomis. Retas pianistas yra pasinėręs į tokią giliai kūrybišką būtį ir tokį įvairų, masinantį pažinimo džiaugsmu muzikinį gyvenimą. Petro Geniušo veiklos paletėje rasime ne tik „frakuotą“ klasikos repertuarą prestižinėse pasaulio salėse su įžymiais orkestrais, dirigentais, bet ir netikėtus klasikos bei džiazo projektus su Vladimiru Čekasinu, koncertinius turus su saksofonininku Liudu Mockūnu, pristatančius M.K. Čiurlionio metų minėjimui sukurtą projektą „Jūra miške“, interaktyvią skaitmeninę instaliaciją su Leonu Somovu ir Dariumi Žičkumi „Debesys“ („Mes parodysime, kaip galima groti fortepijonu be klavišų“, – sakė pianistas), skambinimą dramos, baleto ar kabareto spektakliuose, albumą su dainininke Jurga Šeduikyte, programą su Juste Arlauskaite Jazzu, koncertą vidurnaktį Lukiškių aikštėje projekte „Kultūros naktis“ ir t.t.
 
Jums limpa žodis „universalumas“, o ir pats esate pasivadinęs „multistilistiniu muzikantu“. Kas paskatino pasinerti į labai skirtingus žanrus? Ir ką manote apie pianistus, kurie yra tam tikros siauros srities „ekspertai“, pavyzdžiui, nepralenkiami Beethoveno muzikos interpretatoriai? Gal jų meistrystė geriau vertinama, o universalumas yra savotiškas išsibarstymas?
Jaučiau didžiulę aistrą improvizacijai, klausiausi progresyvaus roko, šiek tiek vėliau daug džiazo muzikos. O klasika man įaugusi į kraują dar iš vaikystės, mano išsilavinimas taip pat klasikinis. Jaunas žmogus dar negalvoja merkantiliškai ar praktiškai, negalvoja, į kurią lentynėlę save padėti, jis spinduliuoja nuoširdumą. Taip, man reikėjo pasirinkti, ypač studijuodamas Maskvoje turėjau apsispręsti ir pasirinkau klasiko kelią. Kiek sugebėjau, tiek ir nuėjau šiame kely. O ar dabar, būdamas tam tikro amžiaus, norėsiu užkariauti pasaulį kaip, pavyzdžiui, Beethoveno ekspertas? Tokių ambicijų jau neturiu.
 
Supratau, kad muzikoje noriu gyventi taip, kaip noriu. Man visada knietėjo toks reiškinys kaip Čekasinas. Jis grandiozinis mokytojas. Ne šiaip džiazo mokytojas, o tikros muzikos, meno, kūrybos ta didžiąja prasme mokytojas. Taip įvyko, kad su juo susitikau ir jis pradėjo mane provokuoti. Pagalvojau, kad čia svarbus likimo posūkis, kuris mane labai praturtino asmeniškai, bet drįstu manyti, kad mane ir kaip klasikinį atlikėją tokia patirtis daro įdomesnį.
O tie vadinamieji ekspertai... Jie po truputį išdžiūna. Neturiu omeny genialių muzikantų. Tarp kitko, o kokios muzikos ekspertais galime būti Lietuvoje? Čiurlionio?
 
Jau yra.
Taip. Lietuvių šiuolaikinės muzikos? Yra. Beje, aš taip pat esu lietuvių šiuolaikinės muzikos ekspertas. Bet, jei pažvelgsime plačiau, lietuvių pianistas sunkiai gali pretenduoti būti, pavyzdžiui, Mozarto ekspertu. Tą monopoliją jau seniai laiko austrų ir vokiečių pianistai.
 
Tad Čekasinas Jums davė tą stipriausią laisvės ir kūrybos impulsą?
Jis davė „raktą“. Visa vadinamoji Vilniaus mokykla – Ganelinas, Čekasinas, Tarasovas – paveikė daugelį lietuvių muzikantų. Jie yra vieni iš unikaliausių reiškinių pasaulio muzikinės visumos kontekste. Kadaise norėjau „eiti“ į kompoziciją, bet neturėjau kantrybės teorijai, tiesiog sėdėti ir rašyti. O Čekasino metodas yra vadinamoji operatyvinė kompozicija, kai kuri prie instrumento, komponuoji tam tikras struktūras ir pradedi jaustis tos kūrybos dalyviu, jaustis laisvas. Juk iš pačių pradžių ir buvo muzikos atlikimas, tik paskui kompozicija, o improvizacija buvo natūralus dalykas. Tik vėliau prasidėjo vis dažnesnis muzikos fiksavimas tam, kad kažkaip būtų socialiai nuspėjamas muzikantų elgesys, būtų užfiksuotos kolektyvinės muzikavimo formos. Ilgainiui individui, kaip solistui, manyčiau, truputį atrofavosi ta improvizacinė pusė. Todėl tie „ekspertai“ yra su šiek tiek apmirusiomis kai kuriomis dalimis. Išdrįsau tą atrofuotą dalį pabandyti prisiauginti. Bet tai nėra paprasta.
 
Paprastai atlikėjai ne visada būna klausytojai. Ar esate muzikos klausytojas? Kaip „naudojatės“ muzika?
Muzika „naudojuosi“ įvairiais pavidalais. Ja gyvenu. Labai dažnai jos klausausi per ausines, didžiausiais srautais internete. Tai lyg orientavimosi sportas. Klausausi aktyviai: paklausau, sustabdau, groju savo impresijas pagal tai, ką girdėjau. Arba mąstau, kaip ją „sudėlioti“ kitaip, kas man iš jos reikalinga, kas ne.
 
Ar gali muzika Jums padėti atsipalaiduoti? Koks apskritai Jūsų muzikos „racionas“?
Kai einu pailsėti, užsidedu ausines ir dažniausiai klausausi repetityvios muzikos. Gera miegoti skambant elektroniniams, minimalistiniams kūriniams. Nors per daug paprastas ir nuspėjamas ritmas mane erzina. O, pavyzdžiui, repas – labai įdomu. Reperiai pasakoja istoriją, kurios gali klausytis kaip pasakos. Ritmikoje, nors ji kartojasi, yra didžiulė laisvė ir kartu nenuspėjamumas. Reperių muzika man geriausiai padeda užmigti. O kartais priešingai – suteikia energijos ir tinka einant, bėgiojant, važinėjant dviračiu. Vis dėlto jei noriu būti itin žvalus, lyg po dvigubo espresso, tada man geriausia rokas, visų pirma, tas iš jaunystės – „Led Zeppelin“, ir naujesnis – pavyzdžiui, „Radiohead“ .
 
Žinoma, klausausi ne tik roko... Studijuoju ir senuosius meistrus. Atrodo, progresas užgožia tradicijas, bet jei paklausytumėte, kaip groja koks nors Josefas Hofmannas ar Sergejus Rachmaninovas, tai jie groja labai šiuolaikiškai, netgi drąsiau, kūrybiškiau, įvairiau.
O dienos racionas toks: rytą pradedu nuo klasikinės muzikos, į vakarą dažniausiai linkstu prie improvizacijos. Tuomet įsijungia kita organizmo funkcija. Kai esu pavargęs – juk pianistas pavargsta fiziškai, – pradedu groti kitokią muziką, improvizacijas, o tada dirba visiškai kiti raumenys. Vėl jaučiuosi nepavargęs.
 
Ar toks nuolatinis muzikos klausymas nevargina? Maniau, kad intensyviai rengdamas programas atlikėjas labiau nori susikaupti, girdėti tik tai, ką jis atliks, pagaliau nori tylos.
Tylos, be abejo, būna. Kartais tai – vidinė tyla. Kai sėdi tyloje, tai triukšmas gali kilti mintyse. Ir kur kas didesnis. Kartais ir mane, esantį ramybės būsenos, apima didelis visokių minčių ir troškimų triukšmas. Muzika labai lengvai tą triukšmą išjungia. Man atrodo, kad muzika ir yra tam, kad surastume ir harmonizuotume vidinę tylą.
 
Dažnai bendraujate – scenoje ir ne tik – su kitų sričių menininkais. Kokių naujų idėjų iš jų pasisemiate? Su kokiais menais Jus sieja artimiausias ryšys?
Visados buvau susijęs su daile: ir mama dailininkė, ir mano nauja šeima iš dailės srities, ir apskritai, vizualūs įspūdžiai man labai svarbūs. Groju susikurtais vaizdiniais. Įspūdžiai iš tapybos, grafikos man natūraliai perauga į muziką. Menas yra gana vientisas. Kūrybos impulsas yra svarbiausias, pirmapradis reiškinys, tik paskui menas išsiskirstė į muziką, dailę ir t.t. Svarbiausia – impulsas ką nors sukurti, noras padaryti. Ne tik išgyvenimo tikslais, o padaryti ką nors visiškai nenaudinga, nereikalinga. Kam piešti? Kai buvau mažas, toks klausimas nekilo. Tiesiog norėjau piešti, ir viskas. Ir dauguma vaikų nori. Kodėl jie nori groti, dainuoti?
 
Dailė man buvo mamos pasaulis, o teatro pasaulis priklausė tėvui. Mes su broliu dažnai sukiodavomės teatre, klausėme operas – kiekvienas savu „rakursu“. Tėvas sakydavo, kad mes, vaikai, pastebime „Pikų damoje“ kažkokius įdomius kontrapunktus, kurių jis diriguodamas nepastebėjo... O mes natūraliai išgirsdavome kažką kitoniško, kažkokias naujas detales ir t.t.
 
Paskui „susitikau“ ir su dramos teatru, o kas su juo nesusitinka? Artimiausias man potyris – iš Koršunovo teatro. Pastaruosius 10 metų ten dalyvauju. Buvau daugybėje repeticijų. Man, kaip atlikėjui, įdomu iš arti pamatyti, kaip dirba aktoriai, režisierius, kaip jie kuria meninę visumą. Tai mane labai praturtino. Įdomu, kaip vyksta spektaklis: kas keičiasi, kas stabilu, kur struktūra, kur improvizacija, kur yra aktorių kūryba, o kur ji gal pavirsta savivale. Įdomu stebėti, kur tas balansas tarp struktūros ir gyvybės? Koršunovo teatre labai stipri režisieriaus sukurta struktūra. Ji negali išsibarstyti. Panašu į Čekasino improvizacijas: tai ne free džiazas, o tam tikra partitūra. O jei kažkas iškrenta iš tos visumos, styro „išlindęs“, tai ir dalyviai, ir klausytojai greitai pajunta. Čia sistema tokia: aš galiu kurti, bet neturiu išsišokti į kvailą ekscentriškumą.
 
Pažįstate keletą vadinamųjų pianistinių mokyklų: lietuvišką, rusišką, susipažinęs ir su kitų šalių atlikėjiška kultūra. Ar tai skirtingos tradicijos? Ar mes esame paveikti Maskvos mokyklos, nes daugelis dėstytojų yra gavę išsilavinimą ten? Ar europietiškosios, nes seniausioji profesūra yra ragavusi Vakarų, dabartiniai jauni dėstytojai sugrįžę iš Austrijos, JAV ir kitų šalių?
Maskvos mokykla taip pat paveikta Europos muzikos – savotiška atšaka su pavėlavimu, bet labai įdomi. O lietuviška mokykla, dėl Lietuvos geografinės ir istorinės padėties, yra mišri. Dirbdamas Vakaruose pajutau savo privalumus: gerai pažįstu rusų muziką, jos atlikimo tradiciją, ir nesu laukinis Vakaruose. Mes tokie ir esame. Aš mokiausi pas Liuciją Drąsutienę, jos mokytojas buvo Balys Dvarionas, kuris studijavo Europoje, bet buvo glaudžiai susijęs ir su rusų mokykla. Didžiulę įtaką man darė tėvas. Jo mokytojas buvo Vladimiras Ružickis – Konstantino Igumnovo mokinys. Vėliau mano mokytojas buvo Jurgis Karnavičius. Jis mokėsi Paryžiuje ir Berlyne. Iš jo gavau didelę „dozę“ europietiškumo, išgirdau daug pasakojimų apie tokias asmenybes kaip Egonas Petri, iš kurio jis gavo tą transmisiją. Vėliau studijavau Maskvoje pas Verą Gornostajevą. Ji yra europietiškojo Heinricho Neuhauzo mokyklos atstovė, bet buvo ir Aleksandro Jocheleso asistentė. Nors vėl paradoksas – Neuhauzas mokėsi Vienoje pas Leopoldą Godowskį (beje, gimusį Lietuvoje, debiutavusį Vilniuje, vėliau dėsčiusį Berlyne, Vienoje, mirusį JAV, – red. past.). Pati rusų mokykla labai įvairi, ir kai ten studijavau, mačiau, kad viena atšaka netgi konfrontuoja su kita.
 
Pianistinis menas, ko gero, itin lengvai absorbuoja įvairias įtakas ir nuo seniausių laikų yra labai mobilus. Juk dar visai neseniai, nuvykęs į Hanoverį, galėjai studijuoti pas Vladimirą Krainevą (2011 m. mirė – red. past.).
O aš neseniai Helsinkyje sutikau ten dirbantį Dmitrijų Baškirovą.
 
Greta pedagoginio darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esate dėstęs Tokijuje, Osakoje, Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, nuolat kviečiamas vadovauti meistriškumo kursams nuo Švedijos („Academia Baltica“) iki Tokijo („Yamaha“). Kokia auditorija Jus pasitinka? Kokius žmones randate Europos ir pasaulio aukštosiose muzikos mokyklose?
Platus spektras – toks buvo visur ir visada, pas mus taip pat. Vakaruose pamatau labai įvairaus lygio jaunų pianistų. Pagrindinis bruožas, žinoma, yra Azijos ir Tolimųjų Rytų ekspansija. Gausiausia kinų, korėjiečių, japonų. Aš juos jau išmokau atskirti. Tarp jų yra nepaprastai talentingų muzikantų. Kita vertus, kai jų daug, tai ir pilkos masės daug, lyg vyktų kažkoks masiškas grojimo meno „įsisavinimas“. O toks masiškumas negali būti efektyvus, nes mūsų menas – individualus dalykas. Kartais jie to nesuvokia. Dažniausiai jie nori receptų, kaip reikia groti. Kai jiems paaiškini, jog pagrindinis receptas yra būtent surasti savo receptą, kartais nelabai supranta, apie ką kalbame. Turiu savo metodiką, diagnozuoju per kelias minutes, koks studento pasinėrimo į Europos kultūrą lygmuo. Jie labai darbštūs, fiziškai ištvermingi, miklūs, bet groja dažnai mechaniškai. Jie turi guvų ir tikslų mąstymą. Iš pradžių jiems duodu šiek tiek „receptų“, o kai nurimsta, stengiuosi atskleisti dar nežinomus principus.
 
Pianistas – didelė problema. Jis – solistas, „vienetas“. Jo neįdarbinsi didesniame kolektyve – orkestre, chore, ansamblių taip pat per daug nesuburs. Kita vertus, pianistų studijuoja nemažai, jiems sunku konkuruoti, scenoje išlieka tik patys ryškiausi. Kaip jaunam pianistui šiais laikais prasiskinti kelią?
Nežinau. Mano profesorė Gornostajeva sakė: grok dešimčia galvų geriau už kitus ir prasimuši. Jei žmogus iš tiesų groja dėl muzikos, myli ją, o ne tik dėl karjeros, tai kelias kažkaip prasiskiria. Kadaise mano tėvas paklausė: „Nori būti pianistu? Žinai, kiek Lietuvai reikia pianistų? Vieno.“ Tada jam atsakiau, kad tuo vienu noriu būti aš. Manau, pianistas gali atrasti savų nišų. Jis gali akompanuoti, groti kameriniuose ansambliuose, būti pedagogas, vadybininkas, net gali būti prezidentas. Vienas Lenkijos prezidentas buvo pianistas. Pas mus pianistas buvo ministru, Seimo pirmininku, gali dirbti Europos Parlamente... Persikvalifikuoti iš pianisto galima į daugelį sričių. O iš ministro į pianistą būtų kur kas sunkiau...
 
Ar akademijoje tvyro kūrybinė dvasia? Ar yra nuoširdžiai muzikai pasišventusių studentų? Ar požiūris į šią profesiją darosi komerciškas?
Įeinu į akademiją ir čia jaučiu gerą dvasią. Manau, kad ją kuria žmonės, jų pažiūros, nuotaikos. Mano tėvas 60 metų dirbo operos teatre ir kiekvienais metais ten buvo kalbama, kad „taip blogai kaip šiemet dar nebuvo“.
Kiekvienas studentas yra savitas. Kūrėjas turi mąstyti ir komerciškai. Ir Bachas, ir Beethovenas mąstė komerciškai. Žinoma, dabar yra daugiau „piaro pakraipos“ pianistų, kuriems labiau rūpi įvaizdis, organizacinė sėkmė. Tačiau kad šiandien išlaviruotum, reikia visokių savybių: ir buhalteriu pabūti, ir mokėti komunikuoti. Tai savotiška daugiakovė. Bet man asmeniškai menininkas pirmiausia įdomus savo kūryba. O kaip jam sekasi, kokie jo honorarai – man nerūpi. Pianistus mėgstu klausytis „užrištomis akimis“ – nežinau, kas groja, bet galiu diagnozuoti jo vidinį pasaulį.
 
Ciklo „Meistrai didžiojoje“, kuriuo visuomenei pristatomos ryškiausios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asmenybės, koncerte Jūs pasirodėte su filosofu, idėjų istoriku ir socialiniu analitiku, europarlamentaru Leonidu Donskiu. Tai sukėlė dar didesnį susidomėjimą, klausytojai net netilpo į salę. Kiek žinau, pats pageidavote, kad Jūsų koncerte kalbėtų Leonidas Donskis ir „sudarytų jums komfortą“. Kur slypi tas bendravimo su Leonidu Donskiu komfortas?
Su Leonidu nedažnai susitinkame, bet esame draugai, paskaitau jo knygas. Visų pirma, labai smagu bendrauti su tokiu žmogumi, kurio toks platus akiratis, kuris nardo kultūros erdvėje, ypač europinėje – visada ką nors naujo gali sužinoti. Kita jo pusė – tai žmogus, mokantis gerbti ir net garbinti tą, kas menininkui yra svarbu. Jis pamato, kur yra tavo unikalumas, gali parodyti man, kuo aš, tarkime, esu stiprus atlikėjas ar kūrėjas. Čia yra komfortas. Kadangi aprėpia labai platų kontekstą, jis mato, kuo Lietuva, čia kuriantys žmonės stiprūs ir įdomūs sau ir kitiems.
 
Kokią naujausią programą šiuo metu rengiate?
Artimiausiu metu su Vladimiru Čekasinu rengiamės dalyvauti festivalyje „Kaunas Jazz“ (koncertas vyks balandžio 27 d. VDU Didžiojoje salėje, – red. past.). Mūsų programos ašis – Sergejus Prokofjevas. Kitais metais pasaulis rengiasi paminėti Pirmojo pasaulinio karo 100-metį. S. Prokofjevas susijęs su karo, netgi abiejų karų tematika.
 
Šiais metais panorau groti Prokofjevą. Su Čekasinu ir anksčiau jį buvome „užgriebę“, bet „Kaunas Jazz“ festivalio proga gilinamės dar labiau. Dabar turiu rankose Septintąją Prokofjevo sonatą – prie jos visa mūsų kompozicija puikiai limpa. Žinoma, ten skambės ir dideli improvizacijų plotai.
 
Kokias mintis išskaitėte, kas „užkabino“ šioje Prokofjevo sonatoje? Juk atlikėjas siekia, kad ir klausytojas pajustų tą patį?
Pirmiausia išskirtinė yra Prokofjevo ritmo energija. Kita vertus, jo lyrika apvalyta nuo visokio „pavargusio“ romantizmo – labai išgryninta, gili, stipri. Tai ne jausmingumas, o gilus dvasingumas. Prokofjevas unikalus. Aš jį gana anksti išgirdau ir nuolat klausausi, atlieku. Kai kompozitorių pažįsti, atrandi kažką tokio, ko net negali paaiškinti. Jei gali užklijuoti muzikai etiketę, tai jau yra „apie“, o ne pati muzika. O pačioje muzikoje galima surasti savo sielai tiesioginį atsaką, kurio negalima nusakyti.
 
Jeigu atlikėjas „surezonuoja“ su kompozitoriumi, tai klausytojas irgi „surezonuoja“ – paliečiama kažkokia jo sielos vieta, kurios neįvardysi. Taip klausytojas labai padeda atlikėjui ir kartu kompozitoriui, kad įvyktų meno kūrinys. Išeina live performance...
 
Dėkoju už pokalbį.
Įtemptame Petro Geniušo koncertų grafike yra ir „Vilniaus festivalis“, ir koncertai, skirti Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai, ir vėl nauji originalūs projektai su įvairių sričių menininkais. Gyvai komunikuojantis ir formuojantis gyvą kultūrą, visas svarbiausias mintis išsakantis prie fortepijono, pianistas nepaliauja ieškoti to atsako sielai, kurį gali suteikti tik muzika. Linkiu darniai „surezonuojančių“ klausytojų Lietuvos ir pasaulio scenose.
 
 
 

 

Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Petras Geniušas. D. Matvejevo nuotr.