7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pragiedrėjimo link

Vytauto Laurušo autoriniai koncertai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 15 (1029), 2013-04-12
Muzika
Rašytojų klube po koncerto (iš kairės): Ieva Simonavičiūtė, Aleksandra Žvirblytė, Vytautas Laurušas, Eglė Klimaitė, Giedrė Muralytė-Eriksonė
Rašytojų klube po koncerto (iš kairės): Ieva Simonavičiūtė, Aleksandra Žvirblytė, Vytautas Laurušas, Eglė Klimaitė, Giedrė Muralytė-Eriksonė

Senas Antikos mitas pasakoja apie vienintelę mūzą, visą kuriamą gėrį įkūnijantį Apoloną. Helenizmo epochos žmonės nematė esminių skirtumų tarp meninės veiklos, žinojimo ir amato. Labai svarbu buvo suvokti, kad visokia praktinė veikla turi jungti žinias ir gebėjimus, suteikti galimybę praktiškai jas panaudoti. Ir tik žmogaus kūrybinės veiklos atšakos išryškino kitas mūzas, kurias vedė Apolonas – Mūzų vedlys (Apolon Musaget), tapęs pasaulio harmonijos ir grožio, menu įprasminto gyvenimo Viešpačiu.

 
Toks jis kadaise įžengė į Vytauto Laurušo pasaulį ir nejučia, bet ilgam paliko mūzų dvelksmą, pažadintą meilę menams, atvėrė kūrybingumo pradus. Aštuntąjį dešimtmetį peržengęs V. Laurušas atsiveria vis naujais partitūrų puslapiais. Per pastaruosius dešimt metų sukurti kūriniai liudija išsikristalizavusią savitą raiškos manierą, stilistiką. Impulsus jai rastis teikė atsivėręs pasaulis, naujos muzikinės patirtys, jaunesnių atlikėjų aspiracijos. Jis – vienintelis tokio amžiaus kompozitorius, visuomenei pateikiantis stulbinamą skaičių naujų kūrinių. Naujų – reiškia ir naujų idėjų, naujos raiškos.
 
Tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, numetus į pašales nesibaigiantį administracinių darbų jungą, V. Laurušui atsirado galimybė atsiverti ir įprasminti reflektyvios sąmonės proveržius. Bet V. Laurušas strimagalviais nepaniro į atsivėrusio pasaulio nežinią. Analitinis protas tramdė, vertino, studijavo, ieškojo savitų minties raiškos ypatybių. Tiesiog stebina tai, su kokiu užsispyrimu ir kaip kritiškai V. Laurušas analizuoja kitų autorių ir savo partitūras! Modernumas atsiveria sintezuojant stilistinius potyrius, grupuojant prieštaras. Naujumo kriterijų yra labai įvairių, bet visada tai savotiški vertybių stabilumo ekspertai. Skirtingai nei jaunieji kolegos, V. Laurušas nesiekė drastiškai griauti praeities kanonų, bet stengėsi suteikti aktyviam naratyvui epochos dvasios charakteristikų dažnai neįprastais kalbos segmentais.
 
Ar V. Laurušo muzika šiandien anachronizmas? Taip tegali galvoti nesupratingieji, tokiu šiandien laikantys ir Krzysztofą Pendereckį, kurio 80-metis bus iškilmingai paminėtas Lenkijoje, kituose Europos miestuose, taip pat Vilniaus festivalio koncertu.
 
Šį pavasarį V. Laurušo sumanytas dviejų koncertų ciklas bent iš dalies atskleidė jo kūrybingumo vaisius. Kovo 7 d. pilnutėlėje Rašytojų klubo salėje klausėmės koncerto „Sapfo rožė“. Vakaras buvo skirtas kompozitoriaus ir Eduardo Mieželaičio kūrybos sąlyčiui apžvelgti.
 
Ar verta šiandien prisiminti 600 metų iki Kristaus kūrusią poetę Sapfo? Atsakysiu antikinės literatūros žinovo profesoriaus Henriko Zabulio žodžiais: „Verta. Ir verta todėl, kad žmogaus esmę sudaro ne kompiuteris ir ne internetas, o jo sielos virpesiai, kurie niekada nepraranda prasmės, o daugeliu atvejų išvis būna šventi. Tai poezijai, kurią kūrė Sapfo, dabar – du tūkstančiai šeši šimtai metų. Amžių labai daug, bet jos eilės mums suprantamos, nes žmonija tik susinaikinimo kvailybėmis yra labai toli pažengusi į priekį. Skaidrieji žmogaus proto perlai ir skambiausios jo sielos stygos per tuos ilgus tūkstantmečius neprarado savo vertės, nes pats žmogaus tobulumo matmuo beveik nepakito.“
 
V. Laurušas ir dabar ieško muzikos raiškos įkvėpimo E. Mieželaičio poetiniame pasaulyje. „Žodis ne toks elastingas kaip garsas (...). Nelengva minkyti lingvistinį molį. Bet reikia minkyti tol, kol skambės...“, – rašė E. Mieželaitis, įkvėpimo ieškodamas muzikoje. Nuo 1958-ųjų pagal E. Mieželaičio tekstus sukurtais kūriniais chorams, solistams V. Laurušas ieškojo žodžio ir muzikos vienovės. Kompozitoriui buvo svarbi ne tik žodžių semantika išreikšta mintis, bet ir garsinės užrašyto eilėraščio sugestijos: ritmas, fonetika, leksika ar sintaksė. Kuriama net ir savita dramaturgija (kantata „Liepsnoja naktis“, 1982 m., atlikta Irenos Laurušienės Europoje, Azijoje, Amerikoje).
 
Koncerte skambėjo vienas ankstyvųjų ciklų „Bangos“ (1960 m.) – jį raiškiai yra atlikęs jaunas Virgilijus Noreika – ir vienas paskutinių ciklų „Žiemos pasažai“ (2012 m.), solistė – tarptautinių konkursų laureatė Ieva Simonavičiūtė. Trapi poetika, romantizuoti peizažai. Nuotaikingi jie romansuose „Pražydėjo“ ir „Liepsnoja aguonėlė“, šiuos dainavo taip pat tarptautinių konkursų laureatė, profesorės Irenos Laurušienės dainavimo klasės magistrantė Eglė Klimaitė (akompanavo pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė). Visai kitokią žmogaus vidinio pasaulio raišką atspindėjo Dainiaus Puišio atlikti romansai „Po granito akmeniu“, „Vietoj rožės“, „Mona Liza“. Vokalinę muziką papildė fragmentas („Baltasis preliudas ir fuga“) iš ciklo fortepijonui „Spalvų polifonija“ (labai nuotaikingai jį skambino Aleksandra Žvirblytė). E. Mieželaičio poeziją skaitė aktorė Gražina Urbonaitė.
 
Antrasis koncertas įvyko balandžio 4 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Puiki profesionalė Julija Stupnianek drauge su Donato Katkaus diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliko paskutinį vokalinį ciklą „Penki sonetai“ pagal Justino Marcinkevičiaus tekstus. Čia ryški kompozitoriaus linija: vengiama iliustruoti tekstą, perteikiamos žmogaus emocinės būsenos.
 
V. Laurušas nepaliauja savęs stebėti. Kad ir „Discorso concitato“ (2003 m.) – dviejų violončelių dramatiškas, kartais siautulingas, kartais ramus pokalbis. „Nurimo ir prasidėjo įspūdingos lyrinės akimirkos. Gyvybingą muziką kūrė puikus interpretatorius Davidas Geringas“, – muzikiniame laikraštyje „Neue Musikzeitschrift“ rašė muzikos apžvalgininkas Maxas Nyfeleris. O garsiojileidykla „Schott“V. Laurušą įrašė tarp itin vertinamų autorių.
 
„Man niekada nebuvo tokio intensyvaus kūrybingo laikotarpio. Atrodo, kad kažkokios nematomos jėgos skatina kurti, diktuoja, ką turėčiau daryti, kokius instrumentus turėčiau pasirinkti“, – sako kompozitorius Vytautas Laurušas. Per pastaruosius kelerius metus jis sukūrė daug įvairių kūrinių ansambliui, balsui ar orkestrui: „Maldų simfoniją“ (taip pat yra leidyklos „Schott“ kataloge),Seven Images“ švedų atlikėjų ansambliui,  kūrinių violončelei, klarnetui, „Simfoniją X“. Balandžio 4 d. ją atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (dirigentas D. Katkus). Taip pat skambėjo „Pavasario sonata“ fleitai ir styginių orkestrui (solistas Vytautas Sriubikis) bei dar viena pasaulinė premjera – „Pragiedrėjimas“ styginių orkestrui (2013 m.). Emocionali, dramatiškų atspalvių, minties įtampos kupina ir įprasminta partitūra. Kompaktiškai skambantis orkestro styginių kvintetas, dinamiški epizodai, iškalbūs unisonai ir pauzės. Vedama mintis ieško kulminacijos ir šviesaus pragiedrėjimo tako. Jis klausytoją veda „amžinosios šviesos per žmogaus gyvenimą, kuris greitai praeina, link“ (Justinas Marcinkevičius).

 

Rašytojų klube po koncerto (iš kairės): Ieva Simonavičiūtė, Aleksandra Žvirblytė, Vytautas Laurušas, Eglė Klimaitė, Giedrė Muralytė-Eriksonė
Rašytojų klube po koncerto (iš kairės): Ieva Simonavičiūtė, Aleksandra Žvirblytė, Vytautas Laurušas, Eglė Klimaitė, Giedrė Muralytė-Eriksonė