Variacijomis vadinosi balandžio 6 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvykęs Lietuvos kamerinio orkestro koncertas. Solistas ir dirigentas – David Geringas. Šį kartą orkestras nebuvo savo meno vadovui Sergejui Krylovui akompanuojantis kolektyvas. D. Geringas parengė savarankišką programą, kurios pirmojoje dalyje skambėjo XIX a. rusų kompozitorių Antono Arenskio Variacijos P. Čaikovskio tema styginių orkestrui, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Variacijos g-moll M. Glinkos tema obojui ir orkestrui (Boriso Traubo aranžuotė, solistas – Robertas Beinaris) ir Piotro Čaikovskio Variacijos rokoko tema violončelei ir orkestrui (solistas D. Geringas). Antrojoje dalyje skambėjo XVIII a. muzika: Johanno Christiano Bacho (J. S. Bacho sūnaus) „Sinfonia concertante“ F-dur (solo grojo R. Beinaris ir violončelininkas Dainius Palšauskas) bei Wolfgango Amadeus Mozarto Simfonija Nr. 29 A-dur (KV 201/186a).
Pirmiausia reiktų pasidžiaugti, kad su Lietuvos kameriniu orkestru padirbėjo jo grojimo stilių pažįstantis muzikas. Pastarąjį laikotarpį šį kolektyvą ne kartą teko girdėti prastai intonuojantį, besislapstantį už savo meno vadovo – puikaus smuikininko S. Krylovo – nugaros. Šį kartą girdėjau sukauptą garsą, gražų tembrą, gerokai lygesnį intonavimą, savo braižą turinčias styginių grupes. Vis dar problemiška pūtikų grupė.
Dėl įvairių epochų, žanrų, stilių kūrinių spalvingą muzikos vaivorykštę primenantis koncertas išsiskyrė pasteliniu koloritu. Ausį glostė muzikos esmę suvokiančio dirigento prikeltos primirštos partitūros. Išskyrus P. Čaikovskio variacijas, nė vienas kūrinys nėra tarp šedevrų, tačiau perteikia epochos dvelksmą, kompozitorių ankstyvuosius kūrybos ieškojimus.
Klausiausi jausdama komfortą. Puikių atlikėjų įrašų ar jų koncertų pasaulio scenose išpaikintas klausytojas net ir nenoromis nervinasi girdėdamas beprasmę pompastiką, nieko nesakantį garsų, triukšmingą grojimą, matydamas suvaidintus dirigento rankų mostus. Šį kartą džiaugiausi teisingu programą rengusio dirigento muzikos supratimu. Jis pats tapo muzikuojančiųjų dalimi, vedliu, kūrė neįmantrią, skirtingoms epochoms būdingą kūrinių formą ir „kalbėsenos“manierą. Dirigento pastangų nesimatė, bet jis darė labai daug: atliekant rusų kompozitorių kūrinius, buvo raiškūs orkestro grupių dialogai, nesuskubintos, bet išbaigtos frazės, nesuskaldytos į mažus sakinukus, bet gražiai besijungiančios į plačią kantileną. Malonu buvo išgirsti nesuveltą harmonijų kaitą, kuri tapo nuotaikingų epizodų pagrindu. N. Rimskis-Korsakovas savo kūriniu nepretendavo į šedevrus, tačiau solistas savo manieringa elgsena ir tokiu pačiu muzikavimu, matyt, bandė kūrinį kilstelėti į puošnesnį saloną. Bet ar ne geriau lygiuotis į puikų muzikinį skonį turintį dirigentą? Tuomet būtų mažiau atsitiktinumų ir tekste.
P. Čaikovskio Variacijas rokoko tema klausytojas įpratęs girdėti atliekamas su simfoniniu orkestru. Tuomet solistui gal ir prireikia pompastikos, intensyvesnio garso, oratoriškos kalbėsenos.Šį kartą D. Geringas pasiūlė intymesnį, kamerinės muzikos variantą, artimesnį P. Čaikovskio sumanymui (pranc. Variations sur un theme rococo pour la violoncelle avec accompagnement d‘orchestre ou de Piano, op. 33, 1876 m., jos skirtos violončelininkui Wilhelmui Fitzenhagenui). Koncerto programėlėje radau netikslią sukūrimo datą, pavardę ir be reikiamo paaiškinimo paliktą klaustuką, skaitančiajam leidžiantį dvejoti kūrinio autoryste. Tai pastebėjęs D. Geringas scenoje pakomentavo, kad taip ano meto atlikėjams buvo suteikta laisvė keisti kompozitoriaus partitūrą. Būta ir Lietuvoje atvejų, kai dirigento pasiūlymu dingdavo ištisi simfoninio kūrinio partitūros epizodai, keista dalių tvarka ir panašiai. Galime vertinti kaip tinkami: kompozitorius aukoja kūrinį vardan galimybės išgirsti jį scenoje arba dirigentas suteikia paslaugą pagerinti neišbaigtą kūrinį. Nuoširdžiai ir profesionaliai kuriantis autorius dėl savivaliavimo turėtų įtūžti. Taip atsitiko ir P. Čaikovskiui. Žymus leidėjas Piotras Jurgensonas 1878 m. kovo mėnesį P. Čaikovskiui rašė: „Bjaurus tas Fitzenhagenas! Jis būtinai nori tavo pjesę violončelei perdaryti, suviolončelinti, ir sako, kad tu jam viską leidi. Viešpatie! Čaikovskis revu et corrige par Fitzenhagen!“ 1893 m. sausį A. Brandukovui susikrimtęs kompozitorius ranka mostelėjo į ant stalo gulintį kūrinio originalą: „Štai, buvo pas mane tas Fitzenpupenas. Pažiūrėk, ką jis su mano kūriniu padarė...(...) A, velniai nematė, tegul groja...“ Solistas savo nuožiūra buvo sujaukęs variacijų tvarką, o aštuntosios visai neliko. Bet Ferencas Lisztas vis tiek kūrinį taip įvertino: „Tai ir vėl girdime muziką!“ Tik 1941 m. tuosyk visai jaunas Daniilas Šafranas (vyresniesiems melomanams gerai pažįstamas violončelininkas) Maskvoje, P. Čaikovskio salėje, su A. Melik-Pašajevo diriguojamu orkestru pirmą kartą atliko variacijų originalą.
D. Geringas grojo raiškiai, gebėdamas įtraukti orkestrą į muzikos vyksmą ir nediriguodamas. Kaip visada, žavėjo gražus garsas, emocinga (bet ne utriruota) kantilena, raiškus dialogas su orkestru.
J.Ch. Bacho muzikai pakako stilingo galantiškumo, kurį kūrė spalvinga artikuliacija, formos pojūtis. Ypatingai neafišuojamas obojaus ir violončelės dialogas tapo gražiai ir nepretenzingai atlikto kūrinio puošmena. W. A. Mozarto simfonija išsiskyrė kaip ankstyvas šviesos blyksnis, pastoralinių nuotaikų atspindys.
Publikos prašymu D. Geringas labai nuotaikingai, sakyčiau, intymiai, atskleisdamas savąją muziko prigimtį, pagrojo P. Čaikovskio „Noktiurną“. Kartu reiktų išskirti raiškiai ir ypač stilingai solo grojusį Eugenijų Urboną.
