Viena iš labiausiai vertinamų mūsų laikų pianisčių Elisabeth Leonskaja pirmą kartą atvyksta į Vilnių. Vasario 14 d. drauge su Nacionaliniu Tulūzos Kapitolijaus orkestru Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje E. Leonskaja skambins vieną romantiškiausių fortepijoninės muzikos kūrinių – Roberto Schumanno Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll. Diriguos Tuganas Sochijevas.
Prancūzų žurnalistas Elisabeth Leonskają apibūdino kaip paskutinę didžią sovietinės fortepijono mokyklos damą, kritikas iš Ispanijos – „antidiva“. Ir abu jie teisūs.
Jau kelis dešimtmečius Elisabeth Leonskaja užima garbingą vietą tarp labiausiai vertinamųmūsų laikų pianistų. Jos romantinės muzikos interpretacijos lyginamos su tokių legendinių atlikėjų kaip Clara Haskil ar Dinu Lipatti. Metai nepakeitė pianistės ištikimybės garsiųjų sovietinės epochos rusų muzikantų Davido Oistracho, Sviatoslavo Richterio, Emilio Gilelso įdiegtoms vertybėms ir muzikos supratimui, kurio nepaveikė anuometinio sudėtingo politinio laikotarpio fonas. Dėl savo kuklumo pianistė ir šiandien yra reta viešnia spaudos puslapiuose. Tačiau kai E. Leonskaja kyla į sceną, publika akimirksniu pajunta, kad muzika yra ir visada buvo šios menininkės tikrasis pašaukimas.
Tbilisyje (Gruzija) rusų šeimoje gimusi būsimoji menininkė jau ankstyvoje vaikystėje buvo praminta vunderkindu – pirmuosius koncertus ji skambino vos vienuolikos. Unikalus E. Leonskajos talentas galiausiai atvedė ją į Maskvos konservatoriją. Studijų metais ji pelnė apdovanojimus prestižiniuose tarptautiniuose George’o Enescu, Marguerite’s Long ir Karalienės Elžbietos konkursuose. Prie pianistės muzikinės brandos nemenkai prisidėjo jos bendradarbiavimas su Sviatoslavu Richteriu – muzikos meistras iš karto atpažino didį talentą ir skatino jos profesinį augimą ne tik mokydamas, bet ir kviesdamas E. Leonskają groti scenoje drauge. Profesinė ir asmeninė E. Leonskajos ir S. Richterio bičiulystė tęsėsi iki pat pastarojo mirties 1997 metais.
1978 m. E. Leonskaja emigravo iš Sovietų Sąjungos ir įsikūrė Austrijos sostinėje Vienoje. Jos sensacingas koncertas Zalcburgo festivalyje 1979 m. žymėjo stabilios ir sėkmingos karjeros Vakaruose pradžią. E. Leonskaja koncertavo bene su visais svarbiausiais pasaulio kolektyvais – Niujorko, Los Andželo, Londono, Berlyno, Čekijos filharmonijų orkestrais, Klivlendo, BBC Londono simfoniniu ir Karališkosios filharmonijos, Ciuricho „Tonhalle“, Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrais, Hamburgo, Kelno, Miuncheno radijo orkestrais. Pianistė bendradarbiavo su tokiais dirigentais kaip Kurtas Masuras, seras Colinas Davisas, Christophas Eschenbachas, Christophas von Dohnanyi, Kurtas Sanderlingas, Maris Jansonsas, Jurijus Temirkanovas ir daugelis kitų.
E. Leonskaja nuolat koncertuoja prestižiniuose vasaros festivaliuose – Zalcburgo, Vienos, Liucernos, Šlėzvigo-Holšteino, „Schubertiade“ ir kituose. Solinius rečitalius rengia Paryžiuje, Madride, Barselonoje, Londone, Edinburge, Miunchene, Ciuriche, Vienoje. Taip pat nemažai dėmesio skiria kamerinės muzikos programoms su Emersono, Borodino, „Artemis“ kvartetais ir kt.
Tarp pelnytų apdovanojimų už įrašus – „Caecilia“ prizas už Johanneso Brahmso Sonatas fortepijonui ir „Diapason d’Or“ apdovanojimas už Ferenco Liszto kūrinių įrašus.
E. Leonskaja sulaukė didžiulio pripažinimo Austrijoje už indėlį į šalies kultūrą. Jai suteiktas Vienos „Konzerthaus“ Garbės narės vardas, o 2006 m. ji apdovanota svarbiausiu šalyje Pirmojo laipsnio Austrijos garbės kryžiumi.
Vilniuje E. Leonskaja skambins „Fazioli“ fortepijonu. Koncerte Nacionalinis Tulūzos Kapitolijaus orkestrastaip pat atliks Hectoro Berliozo koncertinę uvertiūrą „Korsaras“ ir Modesto Musorgskio–Maurice’o Ravelio „Parodos paveikslėlius“.
