7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gerbiant autorinį tekstą

Jevgenijaus Božanovo rečitalis

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 43 (1011), 2012-11-30
Muzika
Jevgenijus Božanovas. Emilijos Temirkulovaitės nuotr.
Jevgenijus Božanovas. Emilijos Temirkulovaitės nuotr.

Lapkričio 22 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambino jau nuo pavasario „Naujosios muzikų kartos“ reklamuotas 2010 m. Tarptautinio F. Chopino konkurso Varšuvoje laureatas Jevgenijus Božanovas, kurio konkursinius pasirodymus lydėjo audringos stovinčios publikos ovacijos, o kai kurie kritikai ir melomanai skelbė, kad jis – vienas originaliausių atlikėjų per daugiau nei aštuonis dešimtmečius trunkančią konkurso istoriją. Viena solidaus amžiaus varšuvietė rašė: „Niekad nemaniau, kad būsiu tokios kokybės fortepijono grojimo liudytoja. Girdėjau koncertuojant Lipatti, Horowitzą, Michelangeli – Božanovas yra iš tos pačios planetos.“ Kito klausytojo nuomone, „Jis – tikras artistas, tuo išsiskiriantis iš kitų pianistų. Jis – dailininkas. Jo skambinime taip daug spalvų ir dinamikos. Meistras.“
 

Jevgenijus Božanovas gimė 1984 m. Bulgarijoje, fortepijonu pradėjo skambinti šešerių. Dvylikametis debiutavo savo gimtajame Rusės mieste Mozarto fortepijoniniu koncertu. 2001–2006 m. studijavo Eseno universitete Boriso Blocho Folkwango klasėje, tęsė studijas Roberto Schumanno aukštojoje mokykloje Diuseldorfe, Georgo Friedricho Schencko klasėje.
 
Jaunasis pianistas sėkmingai dalyvavo keliuose solidžiuose tarptautiniuose pianistų konkursuose, tarp jų – Van Cliburno Teksase, Karalienės Elžbietos Briuselyje. Australijos muzikos kritikas Michaelas Moranas, stebėjęs Van Cliburno konkursą, rašė: „Visi iki vieno žiuri nariai nustojo judėti, nustojo rašyti, žiūrėjo ir klausė šios aukščiausio laipsnio individualios muzikinės koncepcijos, nepaprasto jausmų išsiliejimo.“
 
Girdėjusieji 26-erių metų pianisto skambinimą Varšuvos konkurse atkreipė dėmesį į jo nevaržomai kunkuliuojantį temperamentą, pasireiškusį ne tik garsinėje plotmėje, bet ir palydėtą kūno judesių, dažnų ekscentriškų grimasų, beldimo kojomis ir pan., ką jau kalbėti apie ryškius ir staigius dinaminius kontrastus, kas vienus žavėjo, o kitiems tie išoriniai veiksmai trukdė susikaupti dėmesingam klausymui. Praėjus vos dvejiems metams įdomu buvo sužinoti, ar Božanovo laikysena ir interpretacijos bent kiek pasikeitė.
 
Vilniaus koncerte skambėjo populiarūs Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto ir Frederico Chopino kūriniai. Koncerto programą įrėmino stambių formų kūriniai – pirmoji buvo atlikta L. van Beethoveno 4 dalių Sonata Nr. 18 Es-dur, op. 31, Nr. 3, o paskutinė – F. Chopino Sonata Nr. 3 h-moll, op. 58 (taip pat 4 dalių). Atlikėjai dažnai mėgsta programos pabaigai pagroti „blizgučius“ – populiarius virtuoziškus kūrinius, o šiame koncerte jie džiugino klausytojus pirmos dalies pabaigoje: po F. Schuberto 12 Vokiškų šokių, D. 790 – F. Chopino Rondo a la mazur  F-dur, op. 5, Valsas As-dur, op. 64, Nr. 3, Didysis Valsas As-dur, op. 42, ir žėrintis Didysis valsas Es-dur, op. 18. Po pertraukos, prieš pagrindinį programos kūrinį – Sonatą h-moll, girdėjome F. Chopino Barkarolę Fis-dur, op. 60.
 
Per visą koncerto pirmą dalį, užsitęsusią vieną valandą, neapleido mintis, kaip iš esmės pasikeitė J. Božanovo laikysena – maksimaliai susikaupęs, be nereikalingų kūno judesių, be stulbinančių dinamikos kontrastų. Viskas nukreipta į profesionalų, labai kokybišką teksto perteikimą. Didžiulis dėmesys skambesiui – garso intensyvumui, tembrų įvairovei. Rafinuotas trumpiausio motyvo spalvinis įprasminimas, dažnai naudojant ir kairįjį pedalą. Nebuvo triukšmingų kulminacijų, forsuojamo garso ar originalių, išgalvotų teksto perteikimo paieškų. Atrodė, kad visais atžvilgiais labai meistriškai pianistui skambinti lengva, fortepijono garsai sklandė labai įvairiai ir spalvingai. Kėlė nuostabą toks tapybiškas muzikinio audinio traktavimas, pagarba autoriniam tekstui. Taip skaidriai, kokybiškai, detaliai intonuota nuskambėjo Beethoveno Sonata – be jokių netikėtų staigmenų (kaip šiais laikais bando įrodinėti savo savitumą daugelis jaunų virtuozų, stulbindami klausytojus nelogiškais vaizdiniais, net ritmikos iškraipymu ir pan.), visa traktavimo nuostata primenanti J. Haydno muzikos sampratą.
 
F. Schuberto Vokiškus šokius pianistas sujungė į ištisinį ciklą, nedarydamas aiškesnių stabtelėjimų pasibaigus šokiui. Muzika liejosi grakščiai, maloniai, sklandžiai. Ypač gražiai skambėjo lėti šokiai – natūraliai ir spalvingai. Kad ir kaip būtų keista, taip pat buvo sujungti ir visi trys F. Chopino valsai, skambėję po Rondo a la mazur. Žėrintys pasažai, virtuoziška (gerąja prasme) technika, stulbinantis lengvumas ir grožis. Įdomios buvo profesionalų nuomonės pasibaigus kompaktiškai pirmajai koncerto daliai. Garbios profesorės nuomone, susidarė įspūdis, tarsi būtum Vienoje ir gėrėtumeis delikatesiniais saldumynais, jų gardžiais kvapais. Kita pianistė mėgavosi stebėdama permatomus, gražius nėrinius. Dar vieną patyrusią fortepijono atlikėją ir pedagogę kiek dirgino dažnas kairiojo pedalo naudojimas („tada nesitęsia garsas“).
 
Antroje koncerto dalyje skambėjusi F.Chopino Barkarolė atrodė blankokai dėl kairiojo pedalo kuriamo „vualinio“ tembro tyliuose epizoduose, susmulkinto į trupinėlius frazavimo. Meistriškai buvo atlikti tylūs smulkių natų vėriniai. Sunku buvo suprasti, ar pianistas jautėsi pavargęs, ar buvo numatęs tokią traktuotę. Atliekant Sonatą h-moll vėl galėjai stebėti jaunąjį virtuozą puikiai valdant instrumentą, labai detaliai nugludinusį visus motyvus ir frazes, bet šiame kūrinyje norėjosi kažko daugiau nei inteligentiško ir rafinuoto dailininko potėpiai. Kadangi vyravo racionalusis pradas, norėjosi išgirsti gilesnę emocinių prasmių raišką, dramatizmą. Be to, atėjo į galvą labai teisingas senesnių laikų žymaus pianisto patarimas atlikėjams visą kūrinį skambinti paprasčiau, kad ypač išraiškingas svarbiausių epizodų pateikimas taptų reikšmingas. Kiekvieno garso, motyvo ar frazės sureikšminimas virsta tam tikra monotonija. Nuo nuolatinio įsiklausymo atbunka klausytojo dėmesys ir turinio prasme svarbiausios vietos praranda įtaigumą, išskirtinumą.
 
Sužavėtos publikos išprašyti du bisai (talentingas atlikėjas baigė savo pasirodymą F. Schuberto „Serenada“) neįnešė nieko naujo – gražu, meistriška.
 
Viso koncerto metu lydėjo spėlionės: ar pianistas tramdė savo temperamentą, kontroliavo kūno ir veido judesius, ar gerokai subrendo, o gal emociškai pervargo nuo įtempto koncertavimo (prieš kelis mėnesius J. Božanovas grįžo iš koncertų turo su Berlyno simfoniniu orkestru bei daugybės solinių koncertų Japonijoje, pasirodymus baigė žymiojoje Tokijo „Suntory Hall“ salėje), juolab kaskart jam išeinant į sceną atrodė, kad jis blogai jaučiasi, vos juda ar tuoj apalps, bet atsisėdęs prie fortepijono skambino gaiviai, labai dėmesingai.
Įdomu bus laukti kitų šio įdomaus menininko parodymų – kaip jis toliau brandins savo kūrybines galias (virtuozine profesine prasme jis jau dabar puikus).

 

Jevgenijus Božanovas. Emilijos Temirkulovaitės nuotr.
Jevgenijus Božanovas. Emilijos Temirkulovaitės nuotr.