7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Intelekto, polėkio ir jausmo konsonansas

 

Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės ir Indrės Baikštytės kamerinio ansamblio koncertas

 

Živilė Ramoškaitė
Nr. 41 (1009), 2012-11-16
Muzika
Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Indrė Baikštytė.  A. Rakausko nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Indrė Baikštytė. A. Rakausko nuotr.

 

Koncertų lankytojai, be abejo, prisimena netolimus laikus, kai Vilniuje dažnokai lankėsi įžymusis altininkas Jurijus Bašmetas. Tuomet mūsų muzikinio gyvenimo kontekste jis atrodė vos ne kaip „vienas lauke karys“. Nors turėjome gerų vyresniosios kartos altininkų, tokio aukšto tarptautinio rango atlikėjų vis dėlto stigo. J. Bašmetui neprilygo ir retsykiais pasirodantys kiti gastrolieriai. Paskui altininkų galerija praturtėjo: Lietuvoje pasirodė įspūdingoji vokietė Tabea Zimmermann, japonė Nobuko Imai, Vilniuje atlikusi Vytauto Barkausko „Duo concertante“, skirtą diplomato Sugiharos atminimui, Julianas Rachlinas ir jaunesnės kartos altininkės bei altininkai, tarp kurių itin sužibėjo Jonė Kaliūnaitė ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė, atsiskleidusios kaip talentingos muzikantės.
 
Solinis alto repertuaras savo įvairove ir turtingumu neprilygsta smuiko repertuarui, tačiau mūsų laikais jis pasipildo šiuolaikinių autorių opusais, o patys muzikantai irgi imasi aranžuoti altui smuiko ir kitų instrumentų veikalus. Unikalus alto skambesys – nuo poetiškai minkštų viršutinės stygos tembrų iki rūstoko sodraus žemiausio diapazono – klausytojams suteikia ypatingų akustinių išgyvenimų.
 
Rašau, ausyse tebeskambant išraiškingam, gausių dinaminių kontrastų ir subtilių atspalvių Ū. Žebriūnaitės altui. Jo garso grožiu ir puikiai atliekama muzika gėrėjomės koncerte, surengtame su pianiste Indre Baikštyte lapkričio 11 d. Taikomosios dailės muziejuje.
 
Ū. Žebriūnaitė, anksčiau koncertavusi su Petru Geniušu, Jurgiu Karnavičium ir kitais, pirmąsyk pasirodė su šia instrumentininkų labai vertinama pianiste. Savaime suprantama, koncerte skambėsiančius veikalus atlikėjos rinko ir vieną prie kito derino iš anksto, nes Ū. Žebriūnaitė šiuo metu gyvena ir dirba Italijoje, Turine – „Orchestra Nazionale della RAI“ ji yra altų koncertmeisterė. Menininkių apgalvota programa atspindėjo jų interesų ratą ir rimtą požiūrį į atlikėjo misiją.
 
Koncerto pradžioje – pas mus „nenugrotas“ Ludwigo van Beethoveno „Noktiurnas“ altui ir fortepijonui, op. 42, paskui – Broniaus Kutavičiaus siuita „Nuo madrigalo iki aleatorikos“, pirmąsyk aranžuota altui su fortepijonu, ir pabaigoje – intelektuali, emociškai sunki ir sudėtinga Dmitrijaus Šostakovičiaus Sonata op. 147. Skirtingų stilių muzika, kuriai prakalbinti atlikėjos rado pačius tinkamiausius būdus.
 
L. van Beethoveno „Noktiurnas“op. 42 koncerto publikai buvo naujas kūrinys: neprisiminiau, kad būčiau girdėjusi jį koncerte. Dėl visa ko pasiteiravau alto profesoriaus Petro Radzevičiaus, jis spėliones patvirtino. Smuikininkas Eugenijus Urbonas prisiminė, kad kūrinio originalų variantą, kuris vadinosi „Serenada“ ir buvo skirtas smuikui, altui ir violončelei, kadaise yra grojęs su pačiu P. Radzevičium ir Silvija Sondeckiene. Koncerte skambėjusi aranžuotė altui ir fortepijonui, pavadinta „Noktiurnu“, buvo padaryta vėliau kažkurio iš Beethoveno mokinių ir kompozitoriaus autorizuota. Todėl ji gavo 42-ą opuso numerį, nors „Serenada“ buvo sukurta 1797 m. ir jos opuso numeris yra 8. Tai ankstyvojo laikotarpio kūrinys, divertismentinė muzika, trykštanti optimizmu, žaisme, šviesios lyrikos salelėmis, dainingu melodingumu. Jos grožį ir harmoniją puslapis po puslapio su polėkiu ir išmanymu perteikė abi atlikėjos, pademonstravusios puikų stiliaus pojūtį ir jautrų ansambliškumą. Fortepijono partijai šioje aranžuotėje suteiktas ypač ryškus, dažnai vedantis vaidmuo, grakščių melodijų išvingiavimas, greito tempo epizodai, kuriuos altas „akompanavo“ azartiškai ir su ugnele. Kai abu instrumentai sueidavo į dainingą unisoną, žavėjaisi vieningu atlikėjų alsavimu, o suskambėjus žaismingam polonezo ritmui Allegretto alla polacca negalėjai sulaikyti šypsenos. Juvelyriškai tiksli ir skoninga interpretacija!
 
Siuitą „Nuo madrigalo iki aleatorikos“ B. Kutavičius sukūrė smuikui ir fortepijonui, galvodamas apie besimokantį jaunimą. Septynių dalių siuita, sudaryta iš nedidelių pjesių, chrestomatiškai pristato septynis stilius – viduramžius, baroką, klasicizmą, romantizmą, impresionizmą, XX a. dodekafoniją ir aleatoriką. Aranžuotę altui atliko Ū. Žebriūnaitė, „Madrigale“ pateikusi staigmeną – papildomą balso partiją, kurią grodama pati padainavo. Kompozitorius šią jos aranžuotę išgirdo pirmąsyk ir liko labai patenkintas. Iki šiol nebuvau girdėjusi tokio meniško ir brandaus siuitos atlikimo. Kurta kaip pedagoginis repertuaras mokiniams, ji tapo rimtu koncertiniu kūriniu, įdomiu ir muzikantams, ir publikai. Beje, su B. Kutavičiaus muzika Ū. Žebriūnaitė pažįstama nuo vaikystės, ją dainuodavo jos mama Giedrė Kaukaitė. Šis gilus ryšys, spėju, ir pašnibždėjo jai pagroti būtent B. Kutavičių.
 
D. Šostakovičiaus Sonata altui ir fortepijonui – veikalas, kurį atlieka visi koncertuojantys altininkai. Vos tik suskambėjusi, ji sugrąžino į niūrią realybę su visomis tragiškomis ir sunkiomis mintimis, skausmingais apmąstymais, kartėliu, sarkazmu, ironija... Tai paskutinis kompozitoriaus kūrinys, sukurtas 1975 m., o apie ką jis, kiekvienas turbūt supratome savaip. Pirmoje dalyje girdimos kvintos asocijuojasi su Albano Bergo Koncertu smuikui, antrojoje dalyje esama motyvų iš operos „Lošėjas“, o trečiojoje skamba L. van Beethoveno „Mėnesienos sonatos“ temos fragmentas. Pirmąsias dvi dalis gaubia itin niūrios ir tamsios spalvos, nepaisant skirtingo tempo, o trečiojoje atmosfera kiek skaidresnė, tarpais ir visai pašviesėja, nors motyvas iš minėtos sonatos klaidžioja tarsi nesuformuota mintis, pakibusi ore, be atramos. Tik pačioje pabaigoje, prieš muzikai nutrūkstant, ji „išrišama“ į visiems atpažįstamą trumputį Beethoveno motyvą.
 
Ū. Žebriūnaitė už šios sonatos interpretaciją dar prieš gerą dešimtmetį pelnė apdovanojimą Vokietijoje. Negirdėjome jos tada, bet šįsyk ji Sonatą grojo kaip brandi giliai mąstanti menininkė, tvirtai žinanti, kokius raiškos būdus ir priemones pasirinkti. Pasigėrėtinai ansamblį papildė išraiškingas, prasmingai artikuliuotas I. Baikštytės fortepijono balsas.
 
Išklausius šį sunkų opusą, būtinai reikėjo atsikvėpti. Tam puikiai tiko melodingas bisas – Edwardo Elgaro „Vakaro daina“.
 
Kurį laiką Ū. Žebriūnaitės negirdėjusi (praleidau balandį įvykusį koncertą, kai ji su J. Domarko diriguojamu orkestru atliko B. Bartoko Koncertą), džiūgavau kartu su kitais muzikantais jos branda, giliu muzikos suvokimu. O jos povyza, sceninė drąsa, muzikavimo aistra iš tiesų priminė Valkiriją, kaip ją yra pavadinę italų orkestro kolegos.

 

Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Indrė Baikštytė.  A. Rakausko nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Indrė Baikštytė. A. Rakausko nuotr.