Arvydo Každailio ofortų paroda „Prūsijos žemės kronika“

Spalio 30 d. 16 val. Antazavės dvare atidaroma Arvydo Každailio ofortų paroda „Prūsijos žemės kronika“.
 

„Prūsijos žemės kronikoms“ Arvydas Každailis sukūrė 65 ofortus. Už šį ciklą jam buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

„Kaip atrodė viso šio kūrinio pradžia“ – klausiu autoriaus. Arvydas Každailis pabrėžtinai atsako: „niekas manęs neklausė, niekas manęs neprašė, tai atsirado iš vidinės būtinybės“.

Visa ko pradžia visuomet yra tai, kas žinoma tiktai tau pačiam, bet ne kitiems. Būtinybė galvoti apie tai kas yra žinoma tiktai tau, bet ne kitiems, yra Tiesa, nes tai kas žinoma ir kitiems, tampa manipuliacijų žmogaus sąmone priemone arba interpretacija. Šis tekstas taip pat yra interpretacija to, kas buvo žinoma tik senosios Prūsos ofortų autoriui. Tiesa yra tai kas neaišku, kur yra trauka prisiliesti ir pavaizduoti taip, kad pats patikėtum. Būtinybėje yra tiesa. Galvoju, kad būtent taip radosi „Prūsijos žemės kronikų“ iliustracijos, tačiau netikslu sakyti „iliustracijos“, nes tekstas nebuvo tiesiogiai iliustruojamas ir netgi atvirkščiai, matoma priešprieša Petro Duisburgiečio kronikos naratyvui, be to, kaip sako pats autorius „...faktinės medžiagos nebuvo, reikėjo ieškoti laikmečio analogijų ir remtis tik kronikos tekstu.“ Darbas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio „vizualizavimo“, tai buvo bandymas sukurti pasaulį kurio nebėra, bandymas sukurti tautos, kurios nebėra, paveikslą. Kurti tai ko nebėra, prisiklausant savo būtinybės, apsisprendžiant kieno pusėje esi, nes istorinį tekstą parašė kryžiuočių ordino metraštininkas siekęs pateisinti Šventojo karo ideologiją. Tai dar kartą patvirtina Arvydo Každailio laikyseną kūryboje – neapsimesti tuo kas nesi. Jis visuomet pabrėžia: „...aš ne menininkas, aš dailininkas“. Manoma, kad tokius dalykus sakantis žmogus žino paslaptį ir gyvena taip, tarytum žinotų esminius, seniausius, dažnai pamirštus dalykus gyvenime. Manoma, kad Tiesa yra tai kas seniausia, o ne naujausia.

Ir dar viena mintis kyla mąstant apie senosios Prūsos ofortus. Istorijoje, ypatingai šiandien, žmogus paverstas istoriniu faktu, statistiniu vienetu, objektu, kas nesukuria pačiam žmogui tikrumo ir pasitikėjimo. Milžiniškame informacijos kiekyje ir vaizdais užtvindytame pasaulyje, žmogus neberanda Savęs, o Arvydas Každailis išdrįsta sukurti nesančio, narsaus, ryžtingo ir tuo pačiu žemiškai kuklaus bei religingo prūso savastį. Gal čia atsiveria Arvydo Každailio paslaptis – per kūrybą atrasti tai ko nebuvo, bet buvo būtina prie to prisiliesti. Istoriniai faktai realybės nesukuria, realybę sukuria būtinybę jaučiantis žmogus.